Jau kuriamas Europos Sąjungos žlugimą pranašaujantis menas

Nenoromis vis išsprūsta „buvusi Sovietų Sąjunga”. O ir pati meno erdvė primena nutriušusią sovietinę įstaigą, rašo „Lietuvos rytas”.

Kitoje medinio registratūros langelio pusėje sėdintis pirmosios pasaulyje buvusiai Europos Sąjungai skirtos parodos autorius Thomas Bellinckas pripažįsta, kad taip ir turi būti.

Kol dar nevėlu, parodos lankytojai turi pamatyti, kaip graudžiai ir liūdnai Europai viskas gali baigtis.

Šioje parodoje jaunas menininkas pamėgino įsivaizduoti blogiausią europinį scenarijų ir kaip ateities kartos po keliasdešimties metų įsivaizduos žlugusią ES. Spėlionės? Galbūt.

Bet jos pačiu laiku, mat lemiamų sprendimų metas Europoje atėjo greičiau, nei tikėtasi.

Apžiūrėti žlugusio Europos vienijamo projekto žmonės įleidžiami po vieną. „Kad pajustų vienišumą ir ilgesį”, – paaiškina Th. Bellinckas, duodamas parodos žemėlapį.

Ant jo parašyta „Vivo en la eksa europa unio: la lastaj jaroj de la longa paco” („Gyvenimas buvusioje Europos Sąjungoje: paskutiniai ilgos taikos metai”). Visa ekspozicija čia aiškinama esperanto kalba. Pasiteirauju, ar tai dar vienas dirbtinis neprigijęs projektas.

„Įdomi mintis – tai tikrai viena iš nepavykusių paneuropinių idėjų. Bet esperanto kalbą pasirinkau kaip simbolį, kurį gal ir atpažįsti, bet nieko apie jį nežinai ir neišmanai.

Visai kaip ir pati Europa, kurioje nors ir gyveni, bet ar žinai, kas iš tiesų vyksta. Nepažįstama kalba padeda sukurti svetimumo, neaiškumo įspūdį”, – sakė Th. Bellinckas.

Vienos galingiausių pasaulio sąjungų istorija sutilpo į tris aukštus. Nuo jau žinomų ištakų iki griūties, kurią menininkas prognozuoja maždaug po dvidešimties metų.

ES sukūrimą pakartoti labai svarbu, nes, anot Th.Bellincko, Bendrijos pabaigą ir gali lemti pernelyg didelis atotrūkis nuo jos esmės.

„Pagimdžiusi trigalvį slibiną – komunizmą, nacizmą ir fašizmą – Europa ėmė keistis ir vienytis. ES įkūrėjai patys išgyveno abu pasaulinius karus. Jie suprato, kad norint išspręsti nuožmius nacionalizmo išprovokuotus konfliktus, reikia ką nors daryti. Tai ir buvo padaryta.

Europos Sąjunga buvo ne tik sukurta, bet ir 2012 m. gavo Nobelio taikos premiją”, – įsivaizduojamoms ateities kartoms ES idėją aiškino menininkas.

ES jėga, galybė bei fenomenas ir slypi jos taikioje ideologijoje. Neatsitiktinai ši parodos dalis pavadinta „Europa – magnetas”.

Čia pabrėžiama, kad neiššaudama nė vieno šūvio, negrasindama nė vienai šaliai 6 valstybių Bendrija ilgainiui tapo 9, 10, 12, 15, 27 ir galiausiai 33 šalių sąjunga.

„Tai neįtikėtina, ypač žinant, kad JAV susivienyti prireikė 150 metų”, – teigė politikai neabejingas Th. Bellinckas.

Rengdamas šią parodą jis pats daug domėjosi ES aktualijomis, plėtros procesais, kol pats sukūrė savitą ES scenarijų.

Pagal jį 2016 m. Bendriją papildys Makedonija, Serbija, Juodkalnija, o suvienijusi 33 valstybes ES žlugs. Bet pabaigos pradžia jau prasidėjusi.

Ilgainiui ES šūkis „Vienybė įvairovėje” atrodys tik kaip apgailėtinas skirtybių pervertinimas ir idealizavimas.

Mat vis labiau plečiant ES šalys narės jaučiasi turį vis mažiau sprendimų priėmimo galios, o piliečiai praranda pasitikėjimą ES.

Nebūtina laukti 2060-ųjų norint įsitikinti, kad suprasti ES aktualijų beveik neįmanoma.

To simbolis – parodoje per tris aukštus sukrauta popierių šūsnis, vadinamasis „acquis communautaire” – ES teisės aktų visuma.

„Aš norėjau į šį pastatą sunešti visus teisės aktus, bet tam būtų reikėję pragręžti stogą, o pastato savininkas su tuo nesutiko. Tad dabar ES teisinių dokumentų šūsnis siekia 9,5 metro”, – idėją pasakoja belgas.

Į krūvą sudėtuose ir ant sienų iškabintuose dokumentuose – kasdienį mūsų gyvenimą reguliuojančios direktyvos, reglamentai, kiti dokumentai.

Juose nurodoma, kokiu spinduliu turi valyti Europos keliuose važinėjančių automobilių valytuvai, kokios turi būti europinės kiaulės ir kokio dydžio bananus dera pardavinėti ES rinkoje.

„Apžiūrėję ekspoziciją vieni sako, kad man puikiai pavyko pavaizduoti euroskepticizmą. Kiti sako, kad esu eurooptimistas.

Suprantu, kad ši dokumentų šūsnis yra biurokratijos pavyzdys, bet manau, kad jie būtini, norint apginti žmogaus teises, reglamentuoti darbo saugą, nustatyti kitus svarbius dalykus.

Deja, daug žmonių mano, kad tai tik popieriaus gadinimas”, – kalbėjo menininkas.

Vienas labiausiai klibančių ES kertinių akmenų – vertybės. Taiką Europoje skelbiantiems šūkiams abejingos tampa naujosios karo nepažįstančios kartos.

„Mūsų požiūris į istorinius dalykus jau ima keistis.

Mums ne gėda dėl praeities. Esu trečia karta po karo. Mano seneliai apie jį visai nekalbėjo, tėvai buvo kiek drąsesni. O mes apie tai jau ne tik kalbame, bet ir iš istorijos darome pramogą”, – konstatuoja Th. Bellinckas.

Krokuvoje golfo mašinėlėmis turistai vežiojami po buvusio geto gatves. Berlyne, kur kadaise miestą ir visą žemyną dalijo siena, dabar už porą eurų galima nusifotografuoti su karinėmis uniformomis apsirengusiais statistais.

Prie užrašo „Ne atmintis, o jos spektaklis buvo visų dėmesio centre” padėta ir lietuviška detalė – lankstinukas į Grūto parko šventę.

„Pramogos darymas iš skaudžių istorinių faktų nėra tiesioginis pavojus taikai ir vienybei Europoje, bet tai simbolizuoja, kad pamirštame tikrąją kai kurių dalykų reikšmę. Jau dabar yra mokinių, nebežinančių, kas yra holokaustas. O juk praėjo vos 60 metų.

Kuo labiau visuomenė ir politikai tols nuo istorinių sukrėtimų, tuo mažiau jie gins europinę idėją. Juk paprasčiau bėgti nuo atsakomybės ir sakyti „Briuselis nusprendė”, – įsitikinęs belgas.

Ateities kartoms ir istorijos vadovėliams menininkas siūlo dabartinės euro krizės pavadinimą – „didžioji recesija”. Parodoje primenama, kad prasidėjęs JAV, finansinis sunkmetis skaudžiai ir ilgai kankino Europą.

Smogusi beveik visoms Pietų valstybėms europinius pamatus krizė visiškai išjudino užklupusi Prancūziją. Tokį jauno menininko ateities scenarijų visai realistiniu laiko ne vienas analitikas.

„Didžiosios recesijos metu paaiškėjo, kiek žmonės pamiršę karo siaubą, kuris tapo patrauklesnis už europietišką svajonę. Ėmė rastis vis naujų euroskeptiškų, nacionalistinių ir separatistinių judėjimų.

Jau dabar nacionalistinės filosofijos atgimsta Vengrijoje, Graikijoje. Jei politikai tai ignoruos ir nesiims jokių atsargumo priemonių, kils realaus pavojaus grėsmė”, – įsitikinęs Th. Bellinckas.

Prognozuojama, kad rimtas perspėjimas bus prieš Europos vienijimąsi nusiteikusių jėgų pergalė 2014 m. Europos Parlamento rinkimuose, o nusivylimo ir abejonių nebesuvaldys kuriami nauji bankų priežiūros mechanizmai ar fondai.

„Sunkumai euro zonoje buvo europinės integracijos pabaigos pradžia. Priežiūros, disciplinos ir aiškios hierarchijos trūkumas pražudė ES pažiba turėjusį būti eurą.

Tai nebuvo tik euro krizė, tai buvo visas sritis paveikusi pasitikėjimo krizė”, – kol kas tik išgalvotame scenarijuje įspėja Th.Bellinckas, ES iširimą prognozuojantis maždaug 2040-aisiais.

Menininkas siūlo nenumoti ranka į dar vieną jau egzistuojančią Europos ydą – dviveidiškumą. Eksportuodama pasauliui žmogaus teises ir kitas vertybes, ES neretai pamiršta jų laikytis savo kieme.

„Piktinamės, kad Bangladeše sukurta šiuolaikinė drabužių pramonės vergija, tačiau nekalbame apie tai, kas vyksta pas mus.

Europiečiams jau įprasta ištisus metus visoje Europoje valgyti pomidorus. Bet nepagalvojame apie faktą, kad juos kur nors Ispanijoje skina dešimtys tūkstančių nelegaliai plantacijose dirbančių imigrantų ne tik iš kitų žemynų, bet ir pačios Europos”, – piktinosi menininkas, parodoje atkūręs ir ispaniškų pomidorų plantacijos lūšnelę.

Dvejopi standartai – ir kitame Europos Sąjungos projekte: tarp Graikijos ir Turkijos statomoje nelegalią imigraciją turinčioje pristabdyti sienoje.

„Žinoma, Berlyno siena buvo vienas paskutinių statinių, turėjęs ne neįleisti, o iš teritorijos neišleisti žmonių.

Naujosios tvoros tarp Graikijos ir Turkijos tikslas kitoks. Kita vertus, siena lieka siena ir paralelių neišvengsime”, – įsitikinęs menininkas.

Paskutinis parodos etapas – tamsiame kambaryje padėtas neišsiųstas laiškas draugui.

Rengdamas šią parodą Th.Bellinckas ieškojo informacijos apie sunkmečio neatlaikiusius ir Italijoje, Graikijoje, Ispanijoje nusižudžiusius žmones.

Panašiu metu jį pasiekė žinia, kad, žlugus verslui, ranką prieš save pakėlė jo draugas.

„Nors tai sukėlė įvairiausių minčių, bet tik dar labiau motyvavo kurti šią parodą. Tai tema, kuri mane domina, sukelia pyktį, stumia į priekį.

Manau, kad ES labai svarbi, bet kartu esu nepatenkintas tuo, kokia ji yra dabar.

Mano tikslas – parodyti vieną iš galimų ES ateities scenarijų ir priminti, kad norint jo išvengti veikti reikia kuo skubiau.

Šiais laikais per daug bijoma pasakyti tiesą. O ji tokia: Europos problemos didelės, tad esame atsidūrę lemiamų sprendimų kryžkelėje”, – įsitikinęs Th. Bellinckas.

Filosofas, Europos Parlamento narys

– Man regis, mes dar nesuvokiame situacijos dramatizmo. Tvirtai susigyventa su mintimi, kad ES bus ilgalaikis projektas, kuris, jei ir pareikalaus dramatiškų sprendimų, ne iš mūsų kartos, o kada nors vėliau. Nemanėme, kad pasirinkti reikės taip greitai.

Tačiau euro krizė verčia mus ieškoti atsakymų į pamatinį klausimą: ką darysime toliau? Ar ir toliau imituosime, kad euras yra tik politinis projektas, kad tai net nerealūs pinigai, ar ir toliau tikėsimės, kad Vokietija ir jos galinga ekonomika visus pridengs ir ištrauks?

O gal metas pasakyti, kad be suvienytos fiskalinės politikos euras yra saviapgaulė. Ar turėsime drąsos pasakyti, kad be federalinės valstybės bendra ekonomika neegzistuoja?

Europoje akivaizdžiai žaidžiamas žaidimas „ne dabar, ne mes”. Bijau, kad tam nebeturime laiko.

Metas pagaliau apsispręsti, ar Europa neturi būti federalinė valstybė. Aš norėčiau, kad taip būtų, nes esu euro entuziastas. Mes, lietuviai, nukentėsime, jeigu Europa bus sutrikusi, nežinos, kur eiti.

– Svarbūs bus 2014 metų Europos Parlamento rinkimų rezultatai. Esu įsitikinęs, kad kitos kadencijos parlamentarai turės daugiau iššūkių, nei turėjome mes. Tai bus signalų metai, o rinkos į juos labai jautriai reaguoja.

Kita vertus, dramatiškiausios veikėjos šioje situacijoje – ne Lietuva ir kitos mažosios šalys. Mūsų likimas – stebėti didžiųjų Europos žaidėjų pasirinkimą. Daug įtakos turės rinkimų rezultatai Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje.

Nors manau, kad britų pasitraukimas iš ES būtų didelis smūgis, Sąjungos tai nesugriautų.

Tikiu, kad tyliai egzistuoja planas B, pagal kurį Jungtinę Karalystę būtų mėginama įteisinti kaip patį artimiausią strateginį ES partnerį.

Tačiau panašaus plano B nėra Vokietijai. Šios šalies sprendimai gyvybiškai svarbūs visai Europai. Vokietija turi apsispręsti, ar imsis tokios atsakomybės už ES, kaip ėmėsi JAV po Antrojo pasaulinio karo.

Tokiu atveju labai sunki užduotis laukia vokiečių politikų: jie turi nustoti kalbėti apie nacionalinį Vokietijos interesą ir imti privilegijuoti europinį. Sutikite, politikas taip gali susinaikinti, nes daugeliui Europos piliečių ES vis dar yra kažkoks fantomas.

– Netikiu, kad kas nors vieną dieną pasakytų: „Viskas, šiandien skirstomės.” Antraip ateitų globalinio chaoso metas, būtų suardyta visa prekybos, ekonominio bendradarbiavimo, saugumo, sienų politikos, imigracijos logika.

Įsivaizduokite, ką reikštų vien Šengeno erdvės griūtis. Noriu tikėti, kad ES neišnyks, nes per daug investuota, per daug įdėta. Septyni dešimtmečiai taikos turėtų būti visus įtikinantis argumentas.

Tačiau esu beveik įsitikinęs, kad tuo metu nustos egzistavęs toks dalykas kaip teritorinės tautos. Žmones sies kalba, kultūra, lojalumas savo šaliai, bet normalus gyvenimo scenarijus bus gyventi keliose šalyse. Kaip ir galimybė europiniu lygiu balsuoti už kitos šalies politikus.

– Nuskambės negailestingai realistiškai, bet suverenitetas, kuris egzistavo XIX–XX a. pradžioje, nebeegzistuoja. Valstybės nebepajėgios visiškai vienos suvaldyti tam tikrų, ypač ekonominių, procesų.

Baigėsi karalysčių laikai. Taip, valstybė, nacionaliniai parlamentai, kalba, kultūra turi likti. Tačiau globalizacija – pavienių valstybių nebesuvaldomi ekonominiai, švietimo, migracijos procesai.

Kaip valstybė gali būti galios šaltinis, jei, pavyzdžiui, Bolonijos universiteto biudžetas didesnis nei visos Juodkalnijos valstybės, o Harvardo – už Lietuvos?

Jei šalia esančios galios neprievartauja mūsų ekonomiškai, nestumia prievarta į nepriimtinus blokus, jei sąjunga nesmogia lietuviškam orumui, tokia sąjunga yra mažiausia blogybė, kuri gali mus ištikti.

O jeigu valstybės taps Europos skeptikėmis ar net jos griovėjomis, nuo to daugiau suvereniteto jos neįgis.

Belgijos politikas, vienas euroskeptiško eurorealistų judėjimo iniciatorių Europos Parlamente

– Visai realu, kad po 10 ar 20 ES nebeliks, nes ši organizacija tapo pernelyg gremėzdiška, sudėtinga. Iš šalių narių perimdama vis daugiau užduočių ir funkcijų ji tampa federalistine, toliau funkcionuoti nebegalinčia struktūra.

To pavyzdys – euro zona, kurioje daug šalių – Graikija, Portugalija, Ispanija – prarado savo konkurencingumą. Europoje imama brėžti savotiška demarkacinė linija: Šiaurės šalys turi mokėti už Pietų valstybių klaidas.

Paprasti piliečiai vis dažniau savęs klausia, ar tokia sąjunga tikrai reikalinga. Dabartinė ES politika – perduoti Bendrijai kuo daugiau iki šiol šalims narėms priklausančių funkcijų biudžeto, ekonomikos, socialinio saugumo srityse. Bet ar tai tikrai protinga matant, kad pinigų sąjunga jau nebeveikia. Iš ES norima padaryti valstybę, bet tai tik dar labiau viską apsunkintų ir paskatintų demokratijos stoką.

Nesu prieš europinį bendradarbiavimą, bet ES metas apibendrinti nesėkmes, padaryti išvadas ir ką nors keisti. Jau dabar aišku, kad ir paprastiems žmonėms nusibodo dabartinė situacija.

– Esu įsitikinęs, kad ji neatsiejama nuo euro zonos likimo. Jei ir toliau reikės remti šalis, nesugebančias sutvarkyti savo biudžeto, kontroliuoti valstybės skolų, bendroji valiuta žlugs.

Jau dabar vis daugiau vokiečių mokesčių mokėtojų priešinasi finansinei paramai krizės kamuojamoms šalims, kurios pačios nenori taupyti.

Ir tai visiškai logiška. Pietų šalys negali gauti pinigų pačios nieko nedarydamos. Galima kartą ar du padėti su sunkumais susidūrusiai šaliai, bet tai daryti nuolatos – per daug. Tai ir verčia abejoti visa euro zona. Tiesą sakant, euro žlugimas – ne už kalnų.

– Du ES laikantys poliai – euras ir Šengeno zona – visiškai nepasiteisino. Laisvas asmenų judėjimas nevyksta taip, kaip norėta ir žadėta. Vidaus sienų kontrolė panaikinta, o išorės sienos kontroliuojamos nepakankamai.

Atsakingos organizacijos teigia, kad per metus nelegaliai į ES patenka beveik milijonas žmonių. Pats metas pripažinti, kad nei Šengenas, nei bendra migracijos politika neveikia.

Šalys pačios turi kontroliuoti savo sienas ir nuspręsti, kas ir kodėl gali į jas atvykti. Tikiu, kad žlugus ES nieko bloga nenutiktų. Būtų atrasta kitų bendradarbiavimo formų.

Būtent alternatyvų dabartinei Bendrijai ir reikia. Tokia, kokia yra dabar, Sąjunga neturi galimybių išlikti. 2060-aisiais arba jos neliks, arba ji turės veikti kur kas paprasčiau. ES turi grįžti prie savo esmės – bendros rinkos, bet nenorėti kontroliuoti visų klausimų. ES reikia mažiau integracijos.