Italijoje vis dar gajos maskulinizmo apraiškos, o bodėjimasis netradicinės lytinės orientacijos asmenimis turi gilias šaknis.
Nenuostabu. Juk italai didžiuojasi pasaulyje jiems klijuojama „lotynų meilužio” etikete. Donžuaniškas meistriškumas vilioti gražias moteris, iškalbingumas žarstant joms komplimentus ir nutrūktgalviškumas demonstruojant dėmesį stebina ir kartu žavi.
Bene geriausiai italų ar bent jau didelės jų dalies požiūrį į moteris įkūnija buvęs premjeras 76 metų Silvio Berlusconi.
„Aš myliu visas moteris”, – ne kartą yra sakęs S. Berlusconi. Jis iki šiol nepraleidžia progos pakibinti kiekvienos sutiktos gražios išvaizdos moters.
„Geriau būti mergišiumi nei gėjumi”, – prieš dvejus metus sekso skandalo parblokštas rėžė tuomet Italijos vyriausybei vadovavęs S. Berlusconi.
Homofobiškas premjero pareiškimas sulaukė kritikos žiniasklaidoje ir netgi atgarsio užsienyje. Tačiau didelio pasipiktinimo visuomenėje nesukėlė. Tik nedaugeliui garbingo amžiaus italų S. Berlusconi frazė galėjo priminti vaikystėje girdėtus kito šalies lyderio – Italijos fašistų partijos vadovo Benito Mussolini žodžius.
Jei nematai, tai ir nėra
„Fašizmas yra vyriškas režimas. Italai yra stiprūs, vyriški ir homoseksualumo egzistavimas valdant fašistams yra neįmanomas”, – fašizmo dogmas priminė Bergamo universiteto istorijos profesorius Lorenzo Benadusi.
Tačiau pažvelgus į istorinius šaltinius peršasi kita išvada. Gėjai egzistavo jau romėnų laikais, buvo jų ir fašizmo metais. Tai kėlė nemenką galvos skausmą duče vadinamam B. Mussolini, nes neigė jo propaguojamą italų vyriškumą.
Tačiau, skirtingai nei jo kolega Vokietijoje, homofobiškų įstatymų dučė nepriėmė ir genocido nesiėmė.
„Priimti įstatymus, nukreiptus prieš homoseksualus, pirmiausia reiškia pripažinti, kad jie egzistuoja. O B. Mussolini siekė demonstruoti, kad jo šalyje nevyriškų vyrų nėra”, – aiškino profesorius L. Benadusi.
Todėl dučė konservatyvioje katalikiškoje italų visuomenėje ėmė skleisti gėjų engimo politiką.
Fašizmo metais „femmenella” (išvertus iš italų k. – moterėlė, paniekinantis žodis, vartojamas apibūdinti gėjus) įgavo ne tik skandalingų, gėdos ir paniekos vertų ligotų individų statusą, bet ir buvo įvardyti kaip viešosios tvarkos trikdytojai, dekoro gadintojai. Žodžiu, moralės, fašistinės visuomenės ir tėvynės priešai.
Gėjus ištrėmė iš Sicilijos
Itin aktyviai su „femmenella” ėmėsi kovoti Katanijos prefektas.
„Pastebėjome, kad mieste pederastijos piktžaizdė vis labiau plinta. Daug diskotekų, pajūrio ir kalnų kurortų priima šiuos ligotus vyrus ir įvairių socialinių klasių jaunuoliai nevengia jų draugijos savo ruožtu susirgdami ir subjurdami.
Todėl esame pasiryžę sustabdyti šį degeneracijos sklidimą mieste ar bent jau pažaboti moralę žeidžiantį, pražūtingą visuomenės sveikatai ir rasės gerinimui lytinį nukrypimą”, – savo potvarkyje išdėstė prefektas.
Stebėtina, kad tokiais pat žodžiais ir XXI amžiuje svaidosi kai kurie politikai. Kuo tai gali baigtis, rodo Katanijos prefekto pavyzdys, mat jis nuo žodžių perėjo prie darbų.
1939 metais jis areštavo 45 homoseksualumu kaltinamus miestiečius, apkaltino juos nusikaltimais prieš visuomenę bei rasę ir ištrėmė į San Domino salą.
Į šią 208 hektarų įspūdingo grožio salą Adrijos jūroje fašistai trėmė ir politinius kalinius. Ten lengva nebuvo.
Nusikalto prieš rasę
Prieš kelerius metus gėjų žurnale „Babilonia” išspausdintame interviu tremtį patyręs Giuseppe B. iš Sicilijos papasakojo, kad jį policija areštavo kaip tik 1939 metais.
Centriniame valstybės archyve Romoje saugomame arešto orderyje teigiama, kad „pilietis Giuseppe B. turi pederastinių ir skandalingo elgesio polinkių, todėl yra rimta grėsmė visuomenei. Siekdamas prisivilioti aukas jis moteriška eisena vaikštinėja gatvėmis, dažosi lūpas, ekstravagantiškai rengiasi ir praeiviams kelia šleikštulį”.
„Tai visiškas prasimanymas. Viešai demonstruoti homoseksualų polinkį reiškė socialinę savižudybę, o aš turėjau parduotuvę. Kur jau ten man ekstravagantiškai rengtis ir dažytis!” – tikino Giuseppe, kurį fašistinis teismas už „nusikaltimus prieš rasę” nubaudė 5 tremties metams San Domino saloje.
Gėjų tremties fašizmo metais istoriją tyrinėjančio žurnalisto ir rašytojo Giovanni Dall’Orto duomenimis, 1938–1940 m. buvo įkalinta apie 300 gėjų iš visos Italijos, 56 jų ištremti į San Domino salą.
„Tyrimu siekiu parodyti, kokias gilias šaknis mūsų visuomenėje turi gėjų teisių neigimas”, – sakė G. Dall’Orto.
Tremtiniai įkūrė bendruomenę
Ilgainiui istorija buvo pamiršta, kol jos į viešumą neiškėlė tyrinėtojai Gianfranco Goretti ir Tommaso Giartosi knygoje „Sala ir miestas”.
Jų kalbinti tremtį išgyvenę homoseksualai pasakojo, kad į San Domino salą buvo atvežti su antrankiais, apgyvendinti dviejų didelių kambarių bendrabutyje be tualeto, elektros ir vandens.
Dieną juos prižiūrėdavo keli karabinieriai – sutemus jie užrakindavo bendrabučio duris. Bet, nepaisant nežmoniškų izoliuoto gyvenimo sąlygų, fašistų bandymas išgryninti italų rasę atsisuko prieš juos pačius.
San Domino virto pirmąja laisva gėjų bendruomene konservatyvioje Italijoje ir pirmąja gėjams draugiška sala pasaulyje.
Dvejus metus tremtyje praleidęs Giuseppe pasakojo, kad tam tikrais aspektais saloje jie gyveno net geriau nei namuose, nes pirmą kartą gyvenime galėjo nesislėpti ir būti savimi.
„Tais metais gėjai negalėdavo viešai demonstruotis, nes užtraukdavo gėdą šeimai ir galėjo būti areštuoti. O saloje nebuvo reikalo slėptis, turėjome net teatrą, kuriame galėjome rengtis moteriškais drabužiais ir niekas nieko negalėjo mums prikišti. Kai 1940 m. galėjome grįžti namo, kai kurie mūsų net verkė”, – pasakojo Giuseppe.
Pareigūnai veidmainiavo
Ištremti gėjai dienas leido ne tik vaidindami teatre, bet ir dirbdami.
„Tarp mūsų buvo batsiuvių, siuvėjų, kirpėjų. Kai kurie jų susirado darbą saloje.
Profesoriams ir menininkams rasti darbo sekėsi sunkiau – jiems tekdavo namų tvarkymo, maisto ruošimo, vandens nešiojimo iš šulinio darbai. Mano darbas buvo pats geriausias – buvau karabinierių siuvėjas.
Kas rytą siuvykloje būdavau apsuptas pusnuogių karabinierių, vienas jų buvo toks gražus, kad net iki šiol akyse stovi”, – juokėsi Giuseppe.
Jis neslėpė, kad gėjų draugijos, netgi intymios, nesikratė ir kai kurie režimo pareigūnai.
Tremtinių nevengė ir vietos gyventojai – tuo metu saloje jų buvo apie keturis šimtus.
„Iš pradžių mums buvo smalsu, nueidavome pasižiūrėti, kaip jie išlaipinami iš valties. Jie būdavo puošniai apsirengę, vasarą mūvėdavo baltas kelnes, dėvėdavo skrybėles.
Žiūrėdavome su baime akyse ir stebėdamiesi, kaip gražiai jie juda. Tačiau neturėjome jokių kontaktų su tremtiniais”, – knygoje „Sala ir miestas” pasakojo San Domino salos gyventoja Carmela Santoro. Ji gėjų tremties metais buvo vaikas.
Kitas salos gyventojas Attilio Carducci pasakojo, kad kas vakarą aštuntą valandą saloje skambindavo varpai, pranešantys, kad laisvas tremtinių judėjimas saloje baigėsi ir jie bus užrakinti bendrabutyje.
„Mano tėvas buvo vietinis fašistų pareigūnas, bet apie tremtinius visada kalbėjo tik gerai”, – sakė A. Carducci.
Kančių išvengė tik turčiai
Pasak rašytojo ir žurnalisto G. Dall’Orto, ne visi homoseksualumu apkaltinti italai buvo siunčiami į tremtį.
Štai vienas žinomas daktaras iš Pjačencos ir dailininkas Ottone Rosai iš Florencijos sulaukė tik fašistinės policijos perspėjimo, nes, kaip rašoma raporte, yra „svarbūs asmenys, be to, garbingi fašistų partijos nariai”. Tremties pavyko išvengti ir kitiems turtingiems, įtakingiems, žinomiems asmenims.
O paprastiems piliečiams tremtis turėjo ir tragiškų pasekmių. Štai kunigų seminarijoje studijavęs dvidešimtmetis Orazio L. iš Sicilijos tremtį išgyveno itin dramatiškai.
„Kokią gėdą užtraukiau savo šeimai! Ir visa tai tik dėl kvailos paauglystės klaidos, dėl kurios dabar graužiuosi iš gėdos ir nevilties.
Buvau vienintelė gausios šeimos viltis, turėjau tapti jos išlaikytoju, o dabar leidžiu laiką tremtyje, kuri gniuždo mano sielą. Laikui bėgant tampu niūrus, liūdnas, apatiškas, o mano protines galias apima letargas.
Tik laisvė galėtų jas pažadinti. Todėl trokštu ir meldžiu išteisinimo, kad galėčiau nuplauti purvo dėmę nuo savo šeimos veido.
Tarnausiu armijoje, baigsiu seminariją, atsisakysiu visų gyvenimo malonumų ir sieksiu dvasininko karjeros. Iš paskutiniųjų stengsiuosi savo šeimos, tėvynės ir savo paties labui”, – vidaus reikalų ministrui nusiųstame amnestijos laiške rašė jaunuolis.
Ministras prašymo nepatenkino. 1940-ųjų birželį kartu su kitais tremtiniais Orazio buvo sugrąžintas namo, kur jam buvo paskirtas 2 metų namų areštas.
Tačiau vaikinas šeimos namuose neužsibuvo. Gėdos sugniuždytas jis pabėgo į vienuolyną Florencijoje, o po metų buvo policijos ieškomų asmenų sąraše. Koks likimas ištiko Orazio – nežinoma.
Kalėjimas virto viešbučiu
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui kai kurie tremtį patyrę gėjai bandė ieškoti teisybės.
„Kadangi fašistai siekė nuslėpti gėjų egzistavimą ir mes buvome ištremti kaip politiniai kaliniai, kreipėmės į teismą reikalaudami politiniams tremtiniams skiriamos kompensacijos, pensijos, prarastų metų įskaitymo socialiniam draudimui, reabilitacijos.
Ne vienam tremtis į salą reiškė socialinę ir civilinę mirtį, virto izoliacija nuo šeimos visam gyvenimui. Tačiau nė vienas iš valstybės nieko nepešėme”, – tvirtino Giuseppe.
Šiandien vienas tremtinius glaudusių bendrabučio kambarių prijungtas prie salos viešbučio „Hotel San Domino”.
Tik nedaugelis trijų žvaigždučių viešbutyje apsistojančių turistų žino, kam prieš 75 metus buvo skirta ši erdvė.
Kova dėl teisių nebaigta
Minint Tarptautinę dieną prieš homofobiją į gausiai turistų lankomą San Domino salą atvyko gėjų, lesbiečių ir transseksualų delegacija. Jie padėjo gedulingą vainiką prie buvusio gėjų kalėjimo sienos.
„Vienintelė jų kaltė – tai lytinė orientacija. Norime atkreipti visuomenės dėmesį į šį gėdingą Italijos puslapį žmogaus teisių istorijoje ir į vis dar egzistuojančią homoseksualų izoliaciją visuomenėje”, – sakė delegacijai vadovavęs pirmasis Italijos deputatas transseksualas Vladimiras Luxuria.
„Būtina priminti, nes niekas nekalba apie tai, kas vyko fašizmo metais. Be to, Italijos gėjų problemos su fašizmu nesibaigė. Dabar niekas jiems neuždeda antrankių ir į salas netremia, tačiau homoseksualai vis dar laikomi žemesnės klasės piliečiais.
Italijos parlamentas net nesugebėjo priimti homofobiją reglamentuojančio įstatymo”, – antrino San Domino saloje apsilankęs deputatas ir už homoseksualų teises kovojantis aktyvistas Ivanas Scalfarotto.
Spaudoje pasirodžius gėjų tremties istorijai B. Mussolini anūkė parlamentarė Alessandra Mussolini pareiškė, kad jos senelis nejautė neapykantos gėjams, tiesiog juos izoliavo.
„Neneigiu istorinio fakto, bet mūsų šeimą vadinti homofobiška yra perdėta”, – šeimos garbę gynė deputatė, prieš 7 metus vienoje tiesioginėje televizijos laidoje pareiškusi, kad geriau būti fašistu nei gėjumi.
Žalos atlyginimo nesulaukė
Fašistinis režimas Italijoje gyvavo nuo 1922 iki 1943 m., kai buvo nuverstas fašistų partijos lyderis Benito Mussolini. 1945 m. balandžio 28 d. komunistų partizanai B. Mussolini kartu su meiluže Clara Petacci pakorė pagrindinėje Milano aikštėje.
Žurnalisto ir rašytojo G. Dall’Orto atliktas tyrimas atskleidė, kad 1938–1940 m. fašistai už nusikaltimus prieš rasę įkalino apie 300 gėjų iš visos Italijos, 56 jų ištrėmė į San Domino salą Adrijos jūroje.
Homoseksualumu apkaltinti vyrai buvo ištremti kaip politiniai nusikaltėliai. Po Antrojo pasaulinio karo politiniai tremtiniai prisiteisė iš valstybės kompensacijas, pensijas.
Kaip teigia tremtį San Domino išgyvenęs Giuseppe iš Sicilijos, gėjai jokio žalos atlyginimo iš valstybės nesulaukė.
Tos pačios lyties asmenų santuokos legalizuotos Ispanijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Belgijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Islandijoje, Kanadoje, Meksikoje, kai kuriose JAV valstijose.
Registruota civilinė partnerystė įteisinta Danijoje, Vokietijoje, Suomijoje, Jungtinėje Karalystėje, Liuksemburge, Šveicarijoje, Slovėnijoje, Čekijoje, Vengrijoje, Austrijoje, Airijoje, Brazilijoje, Ekvadore, Kolumbijoje, Urugvajuje.
Italijoje tos pačios lyties asmenų sąjungos yra nepripažįstamos, tačiau 33 savivaldybės įsteigė civilinių sąjungų registrus, kurių reikšmė labiau simbolinė.
