Leandro Firmino atsipalaidavęs gurkšnoja ledinį vandenį viename iš daugybės nedidelių barų vakarinėje Rio de Žaneiro dalyje, rašo "Lietuvos ryto" priedas "Rytai-Vakarai".
Savo mėgstamiausio futbolo klubo „Flamengo” marškinėlius vilkintį vyrą Dievo mieste, kuriame jis ir užaugo, pažįsta visi.
L.Firmino pamojuoja kone kiekvienam praeiviui.
Šis brazilas galėtų būtų vienas iš milijonų favelų – lūšnynų kvartalų – gyventojų.
Tačiau jį išduoda akys – daug kas dar atsimena, kaip puikiai L.Firmino suvaidino nuožmųjį narkotikų baroną Mažąjį Ze filme „Dievo miestas”.
Tiesa, skvarbus jo žvilgsnis – bene vienintelis buvusios šlovės ženklas.
Pagrindinis herojus užaugo
3 mln. dolerių kainavęs, bet dešimtis kartų daugiau uždirbęs filmas pasakoja apie Dievo miestą 1960–1980 metais.
Žiūrovams pateikiama Mažojo Ze ir Raketos – jauno fotografo, fiksuojančio favelos kasdienybe virtusį smurtą, prekybą narkotikais ir nusikaltėlių konkurenciją – gyvenimų istorija.
Dievo miestas, kuriame dabar gyvena per 40 tūkst. žmonių, keleri metai po Antrojo pasaulinio karo buvo pastatytas, kai Rio de Žaneiro valdžia nutarė išguiti iš miesto centro favelas.
Planas veikė, bet netrukus kvartale ėmė šeimininkauti gangsteriai ir smulkesni nusikaltėliai. Bene įspūdingiausioje filmo scenoje Mažasis Ze įsako vienam berniukui pasirinkti kitą ir jį nušauti.
Vieną berniukų suvaidinęs Felipe Silva dabar prisimena: „Aš mirtinai bijojau L.Firmino. Filmo kūrėjai iš esmės pasistengė, kad aš apsiverkčiau.”
L.Firmino dabar 35-eri, jis augina beveik 2 metų sūnų. Vaidinti filme, kuris pastatytas pagal Paulo Linso romaną, brazilas buvo pakviestas tiesiai iš favelų.
„Filmavimas baigėsi labai greitai. Nuostabu, kad žmonės vis dar prisimena filmą. Jis tikrai dar gyvas, ypač tarp 11–12 metų vaikų”, – teigia L.Firmino.
Toliau gyvena lūšnyne
Po to, kai „Dievo miestas” buvo nominuotas keturiems „Oskarams”, Leandro atsidūrė padebesiuose – kaip ir daugelis kitų filme suvaidinusių žmonių.
Jis buvo pakviestas prisijungti prie filmus kuriančios brazilų komandos „Nos do Cinema” („Mes, kinas”) ir suvaidino keliose juostose. 2011 metais L.Firmino buvo pakviestas susitikti su Brazilijoje tuo metu viešėjusiu ir po favelą vaikščiojusiu JAV prezidentu Baracku Obama.
„Į kvietimą neatsakiau – turėjau reikalų, – dabar paaiškina vyras. – B.Obamos vizitas į Dievo miestą buvo politinis.”
L.Firmino kartais filmuojasi ir dabar. Bet šiaip jo gyvenimo vaidinimas viename ryškiausių pirmojo XXI amžiaus dešimtmečio filmų nepaveikė.
„Ar jaučiuosi garsus? Ne. Manau, kad tai – absurdas. Aš užaugau čia, Dievo mieste, ir man čia tiesiog patinka”, – teigia brazilas.
Aktorių likimai – skirtingi
L.Firmino teigimu, sėkmės didžiajame ekrane ir apskritai Brazilijos kultūriniame gyvenime sulaukė ir kiti „Dievo miesto” gyventojai, daugelis kurių pasirodys naujame dokumentiniame filme „Dievo miestas: po 10 metų” („City of God: 10 Years Later”).
Štai Alice Braga, kuri filme vaidino Raketos meilę Anželiką, kartu su garsiu JAV aktoriumi Willu Smithu pasirodė juostoje „Aš esu legenda” („I Am Legend”), o šiemet ir „Eliziejuje” („Ellysium”).
„Manau, kad bent jau scena paplūdimyje, kur Anželika bučiuojasi su Raketa, tikrai padėjo mano karjerai. Tas bučinys ilgam įstrigo žmonių atmintyje”, – mano A.Braga.
Savo ruožtu Seu Jorge, suvaidinęs Mažojo Ze pagrindinį varžovą Mane Galinhą, yra vienas garsiausių Brazilijos muzikantų. Jis pasirodė per Londono olimpinių žaidynių uždarymo ceremoniją.
Tiesa, pasak L.Firmino, pasisekė ne visiems. Štai vieną nuskurdusių vagišių filme suvaidinusio Jefechanderio Suplino niekaip neranda juostos prodiuseriai.
Manoma, jog J.Suplino mirė, nors jo motina tikina esanti tikra, kad jos sūnus gyvas.
Savo ruožtu Blackie suvaidinęs Rubensas Sabino da Silva dar 2003-iaisiais buvo suimtas dėl bandymo apiplėšti moterį autobuse.
Jis paprašė „Dievo miesto” režisieriaus padėti – esą už pasirodymą filme jam dar nesumokėta.
Išgarsėjo ir rašytojas
Bet kokiu atveju „Dievo miestas” jau senokai tapęs simboline nuoroda į pagrindines Brazilijos socialines problemas – skurdą, nusikalstamumą ir narkotikų prekybą.
Pasirodžius filmui originaliojo romano autorius P.Linsas bijojo reakcijos į tokį brutalų Rio de Žaneiro kasdienybės pavaizdavimą.
„Baiminausi dėl savotiško keršto. Brazilijoje kaip tik vyko prezidento rinkimų kampanija, o per ją daugiausia kalbėta apie smurtą, tad ir apie filmą.
Visi norėjo paimti iš manęs interviu – niekada nemaniau, kad būsiu toks viešas asmuo. Vis dėlto kol kas niekas nieko nepadarė, kad vaikai nebetaptų šios smurto karalystės dalimi”, – teigė P.Linsas.
„Man tai buvo normalu, – gūžtelėjo pečiais L.Firmino. – Juk aš čia gyvenau ir gyvenu. Dievo mieste visuomet buvo favelos lygio sunkumų, bet juk tai – savotiška kultūra. Mums čia, faveloje, buvo nuostabu, kai filmas taip išpopuliarėjo. Bet nepamatėme to, ko nebuvome matę.”
Nužudymų gerokai sumažėjo
Tiesa, reakcija į dabar kuriamą dokumentinį filmą jau visai kitokia. Parodanti tikrąjį požiūrį į Dievo miestą.
„Dievo mieste yra daug žmonių, kuriems dėl gausybės smurto scenų nepatiko 2003 metų filmas.
Išgirdę, kad kuriame dokumentinę juostą, visi jie reagavo labai skeptiškai: „Ir vėl, o ne”, – pasakojo naujojo filmo prodiuseris Cavi Borgesas. – Bet mūsų darbo forma kitokia. Per „Dievo miestą” norime papasakoti apie visą Brazilijos kiną.”
2009 metais Dievo miestas tapo antrąja favela Rio de Žaneire, kurią iškuopė saugumo pajėgos.
Jos veikė pagal vyriausybės programą, skirtą pagerinti padėtį lūšnynuose artėjant svarbiems sporto renginiams – kitų metų pasaulio futbolo čempionatui ir 2016-ųjų vasaros olimpinėms žaidynėms.
Į favelą pasiųsti policijos pareigūnai čia įkūrė specialų dalinį, kuris bent jau pabandė išvaikyti narkotikų prekeivius.
Iš dalies pavyko – 2008 metais Dievo mieste buvo užfiksuotos 36 žmogžudystės, o praėjusiais metais pranešta apie vos 5 nužudytus žmones.
Panašių rezultatų tikimasi ir kitose Rio de Žaneiro favelose. Pavyzdžiui, Alemanijos faveloje prieš kelerius metus už 120 mln. dolerių įdiegta susisiekimo gondolomis sistema virš favelų.
Paprastai Alpėse naudojami keltuvai tapo ne tik pigia favelų gyventojų susisiekimo priemone, bet ir saugumo simboliu, mat gondolų stotelėse įrengtos policijos būstinės, užtikrinančios saugumą.
Tiesa, vietos gyventojai valdžios pastangas dažnai vertina skeptiškai, mat didelė dalis pinigų, skirtų socialiniams projektams, dažnai nusėda korumpuotų valdininkų kišenėse.