Mary Karantza jau seniai nenustygsta vietoje. Kuo Graikija skiriasi nuo Vokietijos? Kodėl graikai mąsto kitaip nei vokiečiai?
Kodėl jos tėvynainiai metų metus gyveno nesirūpindami savo padėtimi ir vengdami mokėti mokesčius?
Kodėl jie meta neišrūšiuotas šiukšles į didelį konteinerį, nors žino, kad jis bus išvežtas į nelegalius sąvartynus?
Liekna 33 metų dizainerė nenori vardyti nemalonių stereotipų apie graikus. Priešingai, ji siekia, kad šių stereotipų būtų atsisakyta. Esą tam jau atėjo laikas.
Gelbėjimo ratas – krizė
Dizainerė kartu su panašiai mąstančiais graikais yra naujo judėjimo, kurio tikslas – Graikijoje sukurti pilietinę visuomenę, pradininkė.
Ant vieno M.Karantzos biuro langų stiklo priklijuota Charleso Bukowski citata: „A chance for change is somewhere” („Kažkur yra pokyčių galimybė”. – Red.).
Galimybės reikia ieškoti, o Graikijos gelbėjimo ratu dizainerė laiko krizę. Ji kartu su 26-erių Stephania Xydia įkūrė organizaciją „Imagine the City” („Įsivaizduok miestą”. – Red.).
Ši nevyriausybinė organizacija – ne tik piliečių iniciatyvų koordinavimo vieta, bet ir savotiška perauklėjimo priemonė, kurios tikslas – geresnis šalies miestų ir kaimų tvarkymas.
Anot S.Xydios, graikai niekada nesimokė dalyvauti visuomeniniame gyvenime, nesistengė patys jo organizuoti.
„Valstybė su mumis elgėsi kaip su nepilnamečiais vaikais. Daugelis kažkodėl buvo tuo patenkinti”, – teigia S.Xydia.
Ji augo Liuksemburge, studijavo Jungtinėje Karalystėje, o į Atėnus grįžo tik 2011-aisiais metusi verslo konsultantės darbą Londone.
Tėvai nepritarė dukters sprendimui.
„Ko tu nori Atėnuose?” – klausė jie. „Ką nors nuveikti”, – aiškino jiems Stephania.
Dabar ji drauge su Mary verčia suktis vietos valdžios organus visoje Graikijoje. Įkūrus „Imagine the City”, žmonės gali lengviau keistis informacija – nuomonėmis, statistika.
Kaltas ne vien mentalitetas
Merai nebegali greitai pastatyti naujos rotušės ar įrengti naujos kaimo aikštės – objektų, kurių niekam nereikia, išskyrus tam tikrus pareigūnus, kurie tokius užsakymus parūpina savo draugams.
Pastaraisiais mėnesiais Graikijoje kažkas vyksta. Čia ne tik streikuojama, aimanuojama ir protestuojama mėtantis jogurtu. Čia formuojasi naujas krizės pažadintas suvokimas, bendruomeniškumas.
Dabar atsirado pilietinis pasipriešinimas, kurio atstovai paiso ne vien savo interesų.
Štai Salonikų piliečiai ne tik priešinasi planuojamam miesto siurblinės privatizavimui, bet ir patys susivieniję pateikė pasiūlymą ją nupirkti.
„136” – taip vadinamas salonikiečių judėjimas, nes kiekvienas, įsiliejęs į pirkimo procesą, turi sumokėti 136 eurus. Ir valdžiai teko patenkinti miestiečių prašymą.
Savo ruožtu Chalkidikės pusiasalio gyventojai protestuoja prieš tai, kad viena Kanados bendrovė kartu su graikų statybos milžine čia nori išgauti auksą. Iki tol aplinkosaugos klausimai graikams ne itin rūpėjo.
Kas gi vyksta šalyje? Kas atsitiko graikams? M.Karantza mano, kad pokyčiai nebūtinai susiję su mentalitetu.
„Jeigu graikas gyvena Danijoje, jis elgiasi kaip danas – moka mokesčius ir rūšiuoja šiukšles.
O vokietis, kuris gyvena Peloponese, taip pat nustoja mokėti už vandenį, nes vis tiek sąskaitą gauna nereguliariai.
Be to, niekas nesidomės, ar sąskaita apmokėta laiku”, – aiškina M.Karantza.
Graikija vos kvėpuoja
Anot graikės, visuomenės elgseną nulemia žaidimo taisyklės. O daugeliui Graikijos gyventojų valstybė ilgą laiką pirmiausia buvo priešas.
Bendruomeniškumas buvo žlugdomas kur tik galima. Procesas prasidėdavo nuo nesuvaldomai lobstančių politikų, o baigdavosi taksi vairuotojais. Visiems viskas buvo nesvarbu.
„Kitos tautos turi institucijas, o mes – jų miražus” – rašė Nikos Dimou 1975 metais savo garsiajame aforizmų rinkinyje „Apie nelaimę būti graiku”.
Šeštaisiais krizės metais net tokios – miražinės institucijos suvokė savo žlugimą: Graikijos sveikatos apsaugos sistema vos kvėpuoja.
Nacionalinė sveikatos žinyba savo atstovams skolinga daugiau nei 2 mlrd. eurų. O pati valstybė privačiam ūkiui įsiskolinusi apie 7 mlrd. eurų.
Graikiją į krizę įstūmė senos žaidimo taisyklės. Jas iš anksto nustatė politinė klasė ir jų laikėsi beveik visi.
Dabar žaidimas baigėsi. Nėra pinigų kyšiams ir brangiai kainuojančioms politinėms paslaugoms, korupcijai ir artimiems žmonėms proteguoti – iki šiol dviejų pagrindinių graikų bendruomenės principų.
Staiga atsirado erdvės tiems, kurie nori gyventi pagal naujas taisykles. Jos atvertų kelią pokyčiams ir paskatintų labiau rūpintis vienas kitu.
Piliečiai pavaduoja valstybę
Per pastaruosius trejus metus visoje Graikijoje buvo įkurta daugiau nei trys tūkstančiai įvairių judėjimų.
Visi jie turi tą patį tikslą – viską daryti geriau nei anksčiau.
Maisto produktų kooperatyvai, sodininkų bendrijos, socialinės vaistinės, kaimynai – skurstantiems padeda kas tik netingi.
„Ištisus dešimtmečius mums buvo svarbu tik prie durų stovintis BMW ir nauja skalbyklė vonios kambaryje”, – teigia buvęs žurnalistas Andreas Roumeliotis.
Vyras jaunos graikų pilietinės visuomenės pastangas subręsti aprašė savo knygoje „Aš galiu ir be euro”.
Knygos pavadinimas nėra tik užuomina apie sugrįžimą prie drachmos. Jis greičiau reiškia tai, kad Graikija turtų turi ir be BMW. Juk šalies žemė derlinga.
Per praėjusius trejus metus 52-ejų A.Roumeliotis darbo buvo netekęs devynis kartus. Kol ministras pirmininkas Antonis Samaras per vieną dieną neuždarė valstybinio transliuotojo ERT, jis ten vedė radijo laidą.
Šiuo metu žurnalistas gyvena Kretoje ir kuria socialinį tinklą: enallaktikos.gr nuo rugsėjo turi apimti visus socialinius judėjimus šalyje.
Bet kokia nauja solidarumo infrastruktūra – pietūs varguoliams, drabužių dalijimo akcijos – visa tai bus skelbiama „Google” žemėlapiuose.
„Tai, ką dabar privalome atlikti, iš tikrųjų yra valstybės uždavinys”, – sako A.Roumeliotis.
Daugiau užuojautos ir gailesčio
Vien Kretoje atsiskaitoma penkiomis alternatyviomis valiutomis. Nors atsilyginama paslaugomis, o ne eurais, tikrasis valiutos pavadinimas – pasitikėjimas.
Jei staliui reikia advokato, jis už konsultaciją atsilygina nauja kėde.
Atėnuose yra kavinių, kuriose svečias sumoka už nepažįstamo žmogaus puodelį kapučino. Salonikuose galima už bilietą į teatrą sumokėti maisto produktais.
55 metų kardiologas Giorgos Vichas kliniką įrengė konteineryje, esančiame senoje karinėje oro bazėje Atėnų pietuose.
Vyras dirba visuomeniniais pagrindais drauge su kitais 90 gydytojų – beveik visų sričių specialistais.
Prietaisai, lovos, kėdės ir medikamentai atkeliavo iš labdaros. Iš pacientų G.Vichas ir jo kolegos pinigų neima.
Visi jie beveik dvejus metus pavaduoja valstybę, kuri nebenori ir nebegali užtikrinti žmonių, kurie nebeišgali susimokėti už draudimą, priežiūros.
Kiekvieną mėnesį iki 3 tūkst. pacientų lūkuriuoja jų priimamajame, kuris atrodo kaip laikina autobusų stotelė.
Nepaisant to, ši klinika tik iš pirmo žvilgsnio yra graikų skurdo simbolis. Ji – ir naujos vienybės įrodymas.
G.Vichas tvirtina anksčiau nepažinojęs graikų, kurie ką nors daro bendrai, už tai negaudami piniginio atlygio.
„Niekada nemaniau, kad visuomenė, ilgą laiką buvusi tokia paviršutiniška, gali elgtis taip solidariai”, – džiaugiasi G.Vichas.
Pasak jo, iki krizės šeimoms rūpėjo tik jų gerovė. Pinigų dabar mažiau, bet užuojautos ir gailesčio daugiau.
Apšviesta gatvė atgijo
„Imagine the City” įkūrėjos M.Karantza ir S.Xydia, pasitelkusios savo tinklalapį, praėjusią žiemą vienai neapšviestai Atėnų centro gatvei parūpino 200 lempų. Iš visų Atėnų rajonų sugužėjo žmonės, kiekvieno jų rankose buvo po lempos gaubtą.
Akcija sulaukė dėmesio, „Coca-Cola” pasisiūlė ją paremti. Atėnų meras atsiuntė M.Karantzai ir S.Xydiai padėkos laišką.
Graikijos sostinė Atėnai jau seniai stengiasi įpūsti gyvybės miesto centrui – šiuo metu čia daugiausia glaudžiasi pabėgėliai ir narkomanai.
O „Imagine the City” įkūrėjų akcija pasiekė daugiau nei specialūs daliniai, kuriuos į Atėnų centrą nuolat siunčia Vidaus reikalų ministerija.
Mat pagaliau apšviestoje gatvėje atidaryta naujų parduotuvių, čia kartą per savaitę jau šokamas tango. Dabar ir studentai vėl nori čia gyventi.
Apsisprendė nepalikti šalies
Proveržio pirmiausia siekia jaunesni graikai.
Savo ruožtu vyresni šalies gyventojai ilgą laiką buvo įsprausti į sistemą, kuriai buvo svarbu ne laimėjimai, o geresnį gyvenimą užtikrinančios pažintys.
Štai didžiausias visų Graikijos tėvų troškimas ilgai buvo toks pat – kad jų atžalos dirbtų valstybės tarnyboje. Bet jų vaikai taip nebemąsto.
„Daugelis vis dar ieško pagalbos politikoje, ko nors, kas juos maitintų”, – vis dėlto pripažįsta M.Karantza.
Ji dažnai svarstė: gal reikėtų išvykti iš Graikijos? Dar neseniai jos biure dirbo dvi dizainerės: viena dabar gyvena Los Anžele, kita – Berlyne.
„Bet čia tiek daug galimybių ką nors pakeisti. Man negalima išvykti”, – M.Karantza, regis, apsisprendusi. Ji su bendraminčiais tikrai nori pakeisti žaidimo taisykles.
