„Tu visai neatrodai žydas“, - autoriui angliškai pasakė aštuoniasdešimtmetė lietuvė, kai jis pasisakė atvykęs iš Izraelio. Moterį jis sutiko mažose dirbtuvėse audžiančią spalvingą kilimą toje vietoje, kur kažkada buvo Vilniaus getas.
„Jos akimis greičiausiai žydas atrodo panašiai, kaip lauke stovinti Vilniaus Gaono statula – garsiojo XVIII a. mokslininko, kuris pateikė unikalų analitinį požiūrį į Toros studijas, kuris iki šiol naudojamas viso pasaulio ješivose (judaizmo seminarijose, - Red.)“, - rašo S.Linde'as.
Protėviai kilę iš Lietuvos
Autorius prisipažįsta, kad jam būtų keista, jeigu jo sutikta moteris prisimintų tamsius 1941-uosius, kuomet naciai ir jų kolaborantai nužudė 195 tūkst. iš 210 tūkst. Lietuvos žydų. „Jos mėlynos akys sužibėjo, bet neparodė jokių žinojimo ženklų, - konstatuoja S.Linde'as. - Kaip ir daugelis lietuvių, jeigu ji ir žinojo apie žudynes, nenorėjo apie tai kalbėti“.
S.Linde'as tą dieną apsilankė ir Vilniaus Gaono žydų muziejuje, apžiūrėjo Lietuvos žydų bendruomenės, turinčios apie 5 tūkst. narių, pirmininkės Fainos Kuklianksy šeimos nuotraukų ekspoziciją. Svečiui iš Izraelio įstrigo viena frazė – kad jos giminaičiai buvo nužudyti „dėl akių spalvos“.
„Pasižiūrėjau į veidrodį kilimų audėjos dirbtuvėse. Kitaip nei daugumos litvakų (iš Lietuvos kilusių žydų), mano akys taip pat mėlynos. Mano seneliai tiek iš motinos, tiek iš tėvo pusės kilę iš Lietuvos, o močiutės – iš Latvijos ir Londono“, - pasakoja S.Linde'as.
Jo motinos šeima - Saacks – XIX a. pabaigoje iš Lietuvos išvyko į Pietų Afriką. O tėvo tėvas Harry Linde'as, gimęs Kėdainiuose, su tėvais ir seserimi Sarah išvyko į Pietų Afriką XX a. pradžioje.
Vienas pusbrolis, Chaimas Linde'as, buvo vienas pirmųjų, įsikūrusių Izraelio Rananos mieste, o kitas pusbrolis, Benas Blumenthalis, įsikūrė San Franciske. Tačiau kiti straipsnio autoriaus giminaičiai žuvo per holokaustą.
Susižavėjo viešbučiais
S.Linde'as Lietuvoje lankėsi rugsėjį su Izraelio žurnalistų delegacija, kurią pakvietė Lietuvos ambasada Tel Avive, ir čia praleido 4 dienas.
Dauguma delegacijos narių taip pat buvo litvakai, ir visų jų emocijos buvo dviprasmiškos. „Norėjome pamatyti žydų gyventas vietas, nepaisant siaubo, susijusio su holokaustu, o kartu džiaugėmės galėdami pažinti naująją Lietuvą ir tai, ką ji siūlo kaip turistų traukos centras“, - įspūdžiais dalijasi S.Linde'as.
Į Lietuvą žydų žurnalistų delegacija skrido per Varšuvą su „Lot Polish Airlines“, bet pasidžiaugė, kad netrukus Vilnių ir Tel Avivo Ben Guriono oro uostą sujungs pigių skrydžių kompanija „Wizz Air“, ir kelionė į vieną pusę tekainuos tik 49,99 eurų. „Jau vien kaina daro Lietuvą patrauklia kryptimi Izraelio turistams“, - praktiškai svarsto S.Linde'as.
Pasak jo, Lietuva gali būti įdomi ne tik litvakams, besidomintiems savo šaknimis. „Ši šalis gali pasiūlyti daugybę įdomių istorinių, geografinių, kultūrinių, sportinių ir gastronominių patirčių“, - pabrėžia žurnalistas.
Savo tautiečiams jis ypač rekomenduoja vieną iš viešbučių, kuriame jam teko apsistoti - „Amberton“, esantį priešais Vilniaus katedrą ir netoli Vilniaus geto. „Jis turi jaukius kambarius ir puikius pusryčius – rūkyta lašiša, silkė, kiaušiniai ir įvairi duona, sūriai bei vaisiai. Kambarys sezono metu kainuoja apie 100 eurų“, - pasakoja S.Linde'as.
Izraelio žurnalistų ekskursijoms vadovavo gidės Kornelija Jankauskaitė ir Renata Titovienė. Jie aplankė Vilniaus Gaono žydų muziejų, Panerių memorialą, Genocido aukų muziejų, kuriame pamatė baisias sovietinių kalėjimų sąlygas.
„Rusai mus išlaisvino II pasaulinio karo pabaigoje ir po to 50 metų užmiršo išeiti“, - aiškino gidė.
Svečiams iš Izraelio ypač didelį įspūdį padarė prabangus prie Trakų esantis uždaras laisvalaikio klubas „IDW Esperanza Resort“, kurio prezidentas yra ir Izraelio garbės konsulas Lietuvoje Michailas Rosicanas. Prabangus viešbutis, suręstas iš kanadietiškų kedro rąstų, įsikūręs vaizdingoje vietovėje Aukštadvario regioniniame parke prie Ungurio ežero. Kambarys čia gali kainuoti iki 500 eurų, bet penkių žvaigždučių viešbutyje yra privatus paplūdimys prie ežero, vidinis baseinas, SPA, teniso kortai, boulingas ir „pasakiškas“ restoranas.
Svečius iš Izraelio čia priėmė garbės konsulo patarėjas Vytis Mackevičius. S.Linde'as giria šiame restorane jam patiektą maistą - „gražiai patiekta šviežia žuvis ir troškintos daržovės su egzotiškomis salotomis ir baltuoju sūriu“.
Pažino lietuviškas orų permainas
Kitą dieną Izraelio žurnalistai apsilankė Palangoje. Pasivaikščiojo Basanavičiaus gatve iki paplūdimio, aplankė „fantastišką viešbutį, kurio savininkas – krepšinio žvaigždė Arvydas Sabonis“, ir pasivaikščiojo po Botanikos sodą.
Svečiai nakvojo istoriniame Nidos Smiltės viešbutyje, kuriame vasaras mėgo leisti garsūs vokiečių menininkai, rašytojai ir netgi psichologas Sigmundas Freudas.
Žydų delegacijai teko pajusti ir permainingus Lietuvos orus – dvi dienas lydėję gražūs orai staiga pasibaigė ir pradėjo lynoti.
Tačiau ir subjuręs oras nesukliudė apžiūrėti Nobelio premijos laureato Thomaso Manno statyto namo, paplaukioti žvejų valtele, Gintaro muziejuje prisipirkti papuošalų ir pasimėgauti litvakų virtuvės patiekalais – barščiais, kugeliu, bulviniais blynais ir kapota silke „gehakte herring“. Grįždami į Vilnių, svečiai stabtelėjo Kaune. Dėl laiko stokos straipsnio autoriui nepavyko pamatyti savo senelio namų Kėdainiuose.
Grįžę į Vilnių, kitą dieną Izraelio žurnalistai susitiko su Vilniaus Gaono muziejaus direktoriumi Marku Zingeriu ir jo broliu parlamentaru Emanueliu Zingeriu. „Abu yra išskirtiniai, išsilavinę vyrai, Lietuvos žydų istorijos ekspertai, gerai kalba angliškai ir turi giminių Izraelyje“, - apibendrina S.Linde'as.
„Vaikystėje aš neatrodžiau kaip žydas, o mano pusbrolis atrodė, dėl to mes kartais pasikumščiuodavome, - pasakojo svečiams M.Zingeris. - Lietuvoje šiandien vis dar tebėra antisemitizmo apraiškų. Labai bjaurus yra internetas. Bet mes išmokome su tuo kovoti“.
„Labai svarbu, kad lietuviai žinotų, jog žydų žudynėse per holokaustą dalyvavo ir lietuviai, ne tik naciai, - sakė E.Zingeris. - Ir labai svarbu, kad žydai žinotų, kad buvo kitų lietuvių, kurie rizikavo savo gyvybėmis, gelbėdami žydus, ir kad žydai kovojo pasipriešinimo judėjime prieš nacius“.
Lietuviai – gražūs ir svetingi
Pasak S.Linde'o, dauguma jų sutiktų lietuvių buvo mandagūs, malonūs ir svetingi, ypač kai išgirsdavo, kad delegacija atvykusi iš Izraelio. Viena jauna mergina žurnalistui pasakė, kad myli Izraelį ir atsisukusi į savo vaikiną pridūrė, kad norėtų ten praleisti savo medaus mėnesį.
Vienas iš delegacijos žurnalistų pastebėjo, kad dauguma lietuvių – labai gerai atrodantys. „Tiek vyrai, tiek moterys – dauguma yra aukšti ir patrauklūs“, - sakė jis. „Kaip krepšininkai“, - pridūrė kitas.
Izraelio delegacija vieną iš vakarų kaip tik sėdėjo sausakimšame bare Vilniuje ir stebėjo Lietuvos krepšinio rinktinės rungtynes Europos čempionate Slovėnijoje. „Beveik visi laikė didelius alaus bokalus, o akys buvo prilipusios prie televizoriaus ekrano“, - prisimena S.Linde'as.
Pasak jo, Lietuvos ambasadorius Izraelyje Darius Degutis kartą pajuokavo: „Lietuviai yra labai religingi žmonės – bet mūsų religija yra krepšinis“.
S.Linde'as sakosi grįžęs į Jeruzalę aiškiau suprasdamas, dėl ko jo senelių šeimos emigravo iš Lietuvos.
„Bet naujoji Lietuva, turinti glaudžius ryšius su Izraeliu ir JAV, atrodo, išties rūpinasi savo maža žydų bendruomene ir skatina izraeliečius ir litvakus ją aplankyti“, - rašo Izraelio žurnalistas ir „Šiaurės Jeruzalę“ Vilnių vadina savo mėgstamiausia vieta.
Nors ką tik pabuvojo Lietuvoje, S.Linde'as planuoja ir vėl ją aplankyti.
„Kitą kartą nuvažiuosiu į savo senelio gimtinę ir giliau pasikapstysiu žydų bendruomenės tragiškoje praeityje. Galbūt aplankysiu kilimų audėją ir priminsiu jai, kad žydai gali turėti mėlynas akis“, - rašo jis.
Parengė Jurgita Noreikienė
