Kovos su apartheidu simbolis. Madiba – Tautos Tėvas. Viena gerbiamiausių politinių figūrų pasaulyje. Tokie epitetai beveik neatskiriami nuo vėlų ketvirtadienio vakarą ramiai užgesusio buvusio PAR prezidento 95 metų N.Mandelos vardo.
Jis lyginamas su indų pasipriešinimo britų kolonistams simboliu Mahatma Gandhi ir JAV juodaodžių teisių gynėju Martinu Lutheriu Kingu.
Šiems apibūdinimams pritaria ne tiktai milijonai PAR gyventojų, bet ir žmonių visame pasaulyje. Užuojautos vakar plaukė iš daugelio valstybių, tarp jų ir Lietuvos, o dažniausiai kartoti žodžiai buvo „ilsėkis ramybėje, Madiba“.
Bet ne visi sutinka su N.Mandelos lyg šventojo įvaizdžiu.
Tarp jų – ir Baltijos šalyse pilotu dirbantis N.Bellamy.
Vyro atmintyje – kur kas prastesnis Nobelio taikos premijos laureato įvaizdis. Žiaurios žmogžudystės. Teroro išpuoliai. Rasizmas baltaodžių atžvilgiu. „Lietuvos ryto“ pašnekovo žodžiais, šie N.Mandelos bendražygių nusikaltimai Vakaruose dažnai ignoruojami.
Prisiminė terorą
„Esu pietų afrikietis, kuris užaugo ir gyveno PAR tuo metu, kai N.Mandela buvo realus Afrikos nacionalinio kongreso (ANK) vadovas. Šis judėjimas buvo susijęs su anuomet vykdyta teroro kampanija: bombų slėpimu viešbučiuose, prekybos centruose ir kitose civilinėse vietose“, – pasipriešinimo apartheidui metus prisimena N.Bellamy.
Apartheidas – tai 1948–1994 m. baltųjų valdžios (Nacionalinės partijos) vykdyta rasistinė politika PAR. Šią valstybę XX a. pradžioje įkūrė britai, kolonizavę čiabuvių žemes.
Beveik tuo pat metu įsteigta ir ANK – juodaodžių PAR gyventojų teisių gynėja.
Pasak N.Bellamy, klaidinga manyti, kad ANK buvo taikus judėjimas. Iš JAV teroristinių organizacijų sąrašo jis išbrauktas tik 2008 metais.
„Tų, kurie palaikė apartheidą arba nepritarė N.Mandelos idėjoms, laukdavo žiaurus susidorojimas. Pavyzdžiui, būdavo užmaunama ant kaklo sena automobilio padanga, pripilama į ją benzino, padegama ir žmogus uždusdavo.
Arba ANK gaujos užspeisdavo žmogų į kampą ir mirtinai užmėtydavo akmenimis“, – karčiai kalbėjo 42 metų vyras.
Negalėjo gauti darbo
N.Bellamy iš PAR išvyko sulaukęs pilnametystės, bet po kelerių metų, 1996-aisiais, grįžo ir bandė čia kurti gyvenimą.
Gimtoji šalis jį pasitiko pasikeitusi. 1990 metais buvo panaikinti paskutiniai apartheidą įteisinę įstatymai, bet absoliučia diskriminacijos pabaiga laikomi 1994 metai, kai įvyko pirmieji demokratiniai rinkimai. Juos laimėjo ANK, o prezidentu tapo N.Mandela.
Daugelis PAR gyventojų tuomet baiminosi pilietinio karo, tačiau naujasis šalies vadovas paragino visus šalies gyventojus pamiršti nesutarimus ir dirbti kartu. Vis dėlto tėvynėje pragyvenęs vos dvejus metus N.Bellamy nusprendė vėl kelti sparnus.
„Negalėjau pasilikti ilgiau dėl ten vykstančios socialinės degradacijos“, – atviravo emigranto gyvenimą pasirinkęs vyras.
Jį baugino ne tik nenumaldomai augantis ginkluotų apiplėšimų, žmogžudysčių, išprievartavimų skaičius.
Vyras sako negalėjęs gauti piloto darbo, nes pagal valdžios taikomą Juodosios ekonomikos skatinimo politiką (Black Economic Empowerment, BEE) pirmenybė teikiama tiems pretendentams, kurių odos spalva yra juoda.
Baltaodžiai gyventojai taip pat turį mokėti daugiau mokesčių, kurie yra laikomi kompensacija juodaodžiams.
„Apartheido laikotarpiu baltaodžiai diskriminavo juodaodžius, o dabar yra visiškai priešingai.
Skirtumas tas, kad tai nelegalu. O BEE atveju ir įteisinta.
Tai – atvirkščias rasizmas“, – piktinosi N.Bellamy.
Privalo parduoti žemę
„Lietuvos ryto“ pašnekovo teigimu, pastaruosius du dešimtmečius PAR ekonominė situacija tik blogėjo.
Jis prognozavo, kad PAR ilgainiui pasuks kaimyninės Zimbabvės keliu: jos ekonomika smunka jau 30 metų – nuo tada, kai šalies valdymą iš britų kolonistų perėmė etniniai šalies gyventojai.
N.Bellamy žodžiais, ryškus šio proceso ženklas – žemės atiminėjimas iš baltaodžių PAR ūkininkų, kaip vyko ir Zimbabvėje. Šalies juodaodžiams esą pakanka pareikšti į ją pretenzijų, o kainą nustato vyriausybė.
Bet kartais atrodo, kad, naudodamiesi privilegijomis, kai kurie juodaodžiai kerštauja.
„Pažįstu vieną žmogų, kuris buvo priverstas parduoti savo žemę, o naujieji savininkai ją pavertė brūzgynais. Žemės netekęs žmogus per tą laiką nusipirko ir įdirbo naują sklypą.
Praėjus trejiems metams tie patys asmenys pareiškė pretenzijas į naująjį ūkininko sklypą.
Taip jis prarado ir jį“, – pasakojo pašnekovas.
Turtas niokojamas?
N.Bellamy dažnai lankosi PAR, kur iki šiol gyvena jo tėvas.
Vyro teigimu, vaizdas šalies miestuose kaskart vis liūdnesnis – daugiau šiukšlių, netvarkos.
Pavyzdžiui, dalis naujų kelio ženklų, pastatytų artėjant 2010 metų pasaulio futbolo čempionatui, nuniokoti.
Juos vietos gyventojai esą vagia ir naudoja kaip statybines medžiagas savo lūšnoms statyti.
Ar N.Mandela buvo tuo patenkintas?
„Man atrodo, kad jei tau nepatinka tai, ką matai, praveri burną ir kalbi. Aš asmeniškai niekada negirdėjau, kad jis būtų kritikavęs ANK vyriausybės politiką“, – sakė N.Bellamy.
Pašnekovo žiniomis, vis daugiau Europos kilmės PAR gyventojų emigruoja iš šalies.
Diskriminaciją neigia
PAR gyvenantis Mfundo Tyeli nepritarė N.Bellamy žodžiams apie baltaodžių diskriminaciją.
„Man labai liūdna girdėti tokius žodžius. Mūsų šalyje nėra rasizmo baltaodžių atžvilgiu.
Žmogus, kuris taip kalba, pats turi problemą – įstrigusį neigiamą suvokimą.
Jam reikia mieste susirasti juodaodį draugą ir patirti tikrą gyvenimą“, – „Lietuvos rytui“ sakė Port Elizabeto gyventojas.
M.Tyeli teigė nenorintis meluoti: šalis patiria ekonominių sunkumų, klesti jaunimo nedarbas, o valdžios sluoksnius raizgo korupcija. PAR gyventojo nuomone, žmonės darbštūs, tiesiog šaliai reikia gerų lyderių.
Apie pirmąjį juodaodį PAR prezidentą tiktai geros nuomonės ir Keiptauno gyventojas Rubenas Engelis.
„N.Mandela yra vienas ryškiausių pasaulyje pavyzdžių, kaip žmogus paaukoja savo gyvenimą aukštesniam tikslui – žmonių išlaisvinimui iš priespaudos“, – pažymėjo R.Engelis.
Nei R.Engelis, nei M.Tyeli apie apartheidą kalbėti nepanoro.
N.Mandelos gyvenimo faktai
N.Mandela gimė 1918 metais mažame kaimelyje Kapo provincijos rytuose. Tikrasis jo vardas Rolihlahla Dalibhunga. Anglišką vardą jam suteikė mokykla, kurią jis lankė.
N.Mandelos tėvas, tembų genties karališkosios šeimos patarėjas, mirė, kai berniukui buvo 9 metai. Jį ėmė globoti kita šeima, kuri Nelsonui suteikė galimybę mokytis istorijos, anglų kalbos, geografijos.
1944 m. N.Mandela prisijungė prie ANK.
1956 m. N.Mandela ir dar 155 aktyvistai, rengę kampanijas prieš apartheidą, buvo apkaltinti tėvynės išdavimu, tačiau po 4 metus trukusio teismo kaltinimai buvo panaikinti.
1962 m. jis buvo suimtas, apkaltintas sabotažu ir nuteistas 5 metus kalėti.
1964 m. nuteistas kalėti iki gyvos galvos.
1990 m., kalėjime praleidęs 27 metus, N.Mandela paleistas į laisvę.
1990 m. prezidentas Frederikas Willemas de Klerkas leido atnaujinti ANK veiklą. Pradėta formuoti nauja, visoms rasėms vienoda demokratija.
1993 m. N.Mandelai ir F.W.de Klerkui įteikta Nobelio taikos premija.
1994 m. N.Mandela išrinktas PAR prezidentu, kuriuo išbuvo iki 1999-ųjų.
Karjeros laiptais kilti padėjo ir litvakas
„Lazaras Sidelsky buvo pirmas baltaodis, kuris su manimi elgėsi pagarbiai.“ Tokius žodžius citavo pirmojo demokratiškai išrinkto Pietų Afrikos Respublikos prezidento Nelsono Mandelos biografas Anthony Sampsonas.
L.Sidelsky (nuotr.) šaknys Lietuvoje – jis gimė emigrantų iš Kelmės šeimoje Johanesburge 1911-ųjų spalio 7-ąją. Teisininko išsilavinimą turintis L.Sidelsky 1941 metais su Bennu Eidelmanu ir Billu Witkinu Johanesburge įkūrė firmą „Witkin, Sidelsky & Eidelman“.
XX a. penktojo dešimtmečio pradžioje, kai juodaodžiai praktikantai varstė teisės firmų duris ieškodami darbo, L.Sidelsky pakako įžvalgumo priimti stažuotoju jaunuolį N.Mandelą.
L.Sidelsky sutiko nė nenumanydamas, kad vieną dieną N.Mandela taps garsiausiu Pietų Afrikos Respublikos kaliniu, vėliau – ir pirmuoju juodaodžiu PAR prezidentu. N.Mandelos biografinėje knygoje L.Sidelsky buvo apibūdinamas kaip „linksmas, gyvas, jaunas žydų advokatas, kuris nepritarė to meto politikai, buvo prieš juodaodžių diskriminaciją“.
„L.Sidelsky buvo įžvalgus žmogus ir priėmė mane į darbą, – teigė N.Mandela. – Jis elgėsi su manimi kaip su broliu ar kitu sau lygiu žmogumi. Jis mane gynė ir buvo mano mokytojas.“
L.Sidelsky mirė 2002-aisiais eidamas 91-uosius metus. Jo žmonos Goldie giminės šaknys – Musninkuose (Širvintų r.).
Apartheido laikai
Pagrindinis apartheido bruožas – griežtas juodaodžių žmonių teisių suvaržymas ir jų atskyrimas nuo baltaodžių, rasinė atskirtis.
Apartheido laikotarpiu PAR baltaodžiai buvo laikomi pranašesniais už kitų rasių atstovus.
Nors oficiali apartheido politika pradėta vykdyti po Antrojo pasaulinio karo, rasinė atskirtis buvo įsigalėjusi dar kolonijiniais laikais, valdant olandams ir britams.
Pagal apartheido įstatymus, žmonės buvo suskirstyti pagal odos spalvą: čiabuviai, baltieji, spalvotieji ir azijiečiai.
1970 m. buvo visiškai uždraustas nebaltųjų žmonių politinis atstovavimas, iš jų atimta pilietybė. Pradėti steigti bantustanai – juodaodžiams gyventojams specialiai skirtos teritorijos.
Rasinė diskriminacija buvo ir mokyklose, gydymo įstaigose, paplūdimiuose. Juodaodžiams buvo teikiamos prastesnės kokybės paslaugos nei baltaodžiams.
Negalėdami gauti gero išsimokslinimo, juodaodžiai negalėjo gauti gerai mokamo darbo ir buvo priversti skursti. Jiems nebuvo draudžiama dirbti baltųjų teritorijose, tačiau tas darbas paprastai būdavo sunkus fizinis ir prastai mokamas.
