Nei apie Prancūzijos ekonomikos, nei apie šalies vadovo reitingus šiuo metu nieko gero pasakyti negalima. Apie tai rašo dienraštis „Lietuvos rytas“.
Rugsėjo mėnesį tiesioginiame televizijos eteryje Prancūzijos vadovas paskelbė pradedantis kovą su nedarbu ir iki 2013-ųjų pabaigos tikisi ją laimėti, pakeisdamas nedarbo kreivės kryptį.
Tą ketvirtadienį, kai ES lyderiai Vilniuje rinkosi tartis su Rytų partneriais, Prancūzijos prezidentas savo šalies žiniasklaidai turėjo atsiskaityti dėl duoto pažado skatinti užimtumą. Vėl prabilta apie kreives.
O kreivė kurį laiką į nedarbo aukštumas vedė dešimtis tūkstančių prancūzų. Nuo tada, kai į valdžią atėjo Socialistų partijos lyderis, bedarbių šalyje padaugėjo 368 tūkstančiais.
Vien šį rugsėjį jų gretas papildė 60 tūkst. žmonių.
Šiuo metu 65 mln. gyventojų turinčioje Prancūzijoje daugiau bedarbių nei Lietuvoje gyventojų – per 3 milijonus. Bet F.Hollande’as baksnoja pirštu į statistiką – spalį nedarbas sumažėjo.
Tad kodėl prancūzų nedžiugina pažadą neva įvykdžiusio F.Hollande’o optimizmas? Galbūt todėl, kad nedarbas smuko vos 0,6 procento?
O gal todėl, kad Karaliaus Saulės didybe gyvenusi šalis jau kuris laikas neišsivaduoja iš ekonominių problemų.
Regis, neseniai džiūgavę dėl socialistų prezidento išrinkimo, dabar jį žmonės keikia ir jokie teigiamos statistikos tvinktelėjimai nebeveikia.
Raudonųjų kepurėlių maištas
Bėdas bandydama spręsti didindama mokesčius, socialistų vyriausybė pelnė tik dar didesnį prancūzų priešiškumą. Šalies vadovo ir ministro pirmininko reitingai nesiliauja kritę.
„Per daug mokesčių žudo mokesčius“, – įspėjo opozicinės partijos lyderis Jeanas François Cope.
Keletą savaičių Bretanėje tęsėsi vadinamųjų raudonųjų kepurėlių neramumai.
Šio regiono ūkininkai blokavo greitkelius, gadino kelių mokesčio surinkimo įrangą, taip protestuodami prieš naują ekologinį mokestį, kuris nuo sausio 1 d. turėtų būti taikomas sunkiasvoriams automobiliams.
Valdžios idėja – nemokamuose keliuose vidutiniškai 13 euro centų (44 centais) apmokestinus sunkvežimių nuvažiuojamą kilometrą, į biudžetą per metus surinkti kiek daugiau nei milijardą eurų.
Bene labiausiai ūkininkai tūžo Bretanėje, nes tai labiausiai nuo šalies centro atitolęs regionas. Tačiau ir kitur šalyje bruzdėta, šaukiant, kad kai kurie prancūziški produktai, juos gabenant nuo pagaminimo iki pardavimo vietos, bus apmokestinami net šešis kartus. Užsieniniams gaminiams toks mokestis būtų taikomas tik kartą.
Išsigandusi dar didesnių neramumų šalies valdžia nutarė ekologinį mokestį atidėti. Greičiausiai iki kitų metų vasaros, kai jau bus pasibaigę savivaldos rinkimai.
Beje, raudonųjų kepurėlių judėjimas ir protestai siekia dar XVII a. – tuomet valdant Liudvikui XIV buvo nuspręsta padidinti labai daug mokesčių.
Nuo tada savo pyktį Bretanės regiono gyventojai demonstruoja apsikarstę raudonomis kepurėlėmis.
Gaisrui trūksta tik žiežirbos
Tačiau ne tik bretonai, bet ir visi prancūzai savo nepasitenkinimą linkę ne slėpti po devyniais užraktais, o reikšti viešai – protestais gatvėse ar streikais darbuose.
Kibirkščiuojančią Prancūziją esą liudija ir šalies departamentų prefektų aukščiausiems pareigūnams nusiųstas slaptas dokumentas.
Jie įspėjami, kad visuomenė nusivylusi ir nestabilia fiskaline politika, ir milžinišku nedarbu, o dėl kitąmet išaugsiančio PVM gerokai įniršusi.
Įvairioms prekėms ir paslaugoms nuo kitų metų turėtų būti taikomas ne 19,6, o 20 procentų PVM. Restoranų, transporto, statybų sektoriui mokestis bus pakeltas nuo 7 iki 10 proc.
Kai kuriose srityse šis mokestis dar labiau išaugs. Todėl jau kurį laiką Prancūzijoje nerimsta, pavyzdžiui, žirgų augintojai ir mylėtojai.
„Mano aplinkoje labai daug jodinėjimo mėgėjų.
Jie visi sunerimę ir eina protestuoti, nes nuo naujų metų visi šalies žirgynai turės mokėti ne 7, o 20 procentų PVM.
Neabejojame, kad išaugs žirgo išlaikymo, jodinėjimo pamokų kainos.
Dėl to dalis žirgynų bus uždaryta, vadinasi, dar daugiau žmonių liks be darbo“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo Kano mieste gyvenanti Florence Fraisse.
Prancūzijos „Naujojo centro“ partijos lyderis Herve Morinas taip pat stebi milžinišką visuomenės pyktį ir valdžios klaidas.
„Valdžia tikėjosi, kad jau 2013 m. Prancūzijos ekonomika augs, todėl 2014 m. padidinus PVM namų ūkiai to per daug nepajus. Bet prognozės nepasiteisino ir dabar trūksta tik žiežirbos, kad šalyje kiltų gaisras“, – teigė Nacionalinės Asamblėjos narys.
Dėl to valdžią įspėjo ir 101 departamento prefektai, numatydami, kad žmonės neapsiribos tik protestais darbe, o vis dažniau mobilizuosis švenčių, sporto renginių metu.
„To pavyzdžių jau dabar yra, – įsitikinęs nuomonių tyrimų kompanijos „TNS Sofres“ specialistas Emmanuelis Riviere’as. – Protestai prieš tos pačios lyties santuokas nustebino savo masiškumu. Žmonės paprastai neina protestuoti dėl to, kas jų tiesiogiai neliečia.
Tačiau išeidami į gatves prancūzai panoro išreikšti visą susikaupusį pyktį.
Socialiniai tinklai šiais laikais leidžia labai greitai mobilizuotis. Ir žmonės tai daro, nes jiems atrodo, kad situacija nebevaldoma, kad valdžia nebesusitvarko. Tad kyla minčių eiti ir perimti valdžią.“
Audra baigėsi tik valdžiai
Tiesa, valdžios atstovai su tuo nesutinka. Pokalbyje su užsienio žurnalistais Prancūzijos darbo ministras Michelis Sapinas teigė, kad eidamas namo, vakarieniauti ar važinėdamas po šalį didelio nepasitenkinimo nemato. Tad, jo įsitikinimu, prefektų pasiųstas pavojaus signalas gerokai perdėtas.
„Einame iš audros, kuri mus gerokai supurtė. Kai jos debesys galutinai išsisklaidys, žmonės supras, kad ėjome teisinga linkme. Manau, kad ateityje prancūzai sakys: laimė, jie buvo valdžioje ir ėmėsi tokių veiksmų“, – metaforomis žarstėsi M.Sapinas.
Tad lieka neaišku, ar prancūzai dar gerokai aptemę nuo audros, ar pats ministras apakintas valdžios.
Jam neabejojant puikia Prancūzijos ateitimi, neseniai atlikta sociologinė apklausa parodo, kad 67 proc. prancūzų po dešimties metų savo ateitį mato pesimistiškai ir tik 25 proc. ją prognozuoja labai šviesią.
Ir nors galingų ekonominių krizių artimoje ateityje nebesitikima, kas penktas prancūzas įsitikinęs, kad šalis toliau buksuos.
„Taip, prancūzai nusivylę. Aš irgi viena jų. Esame sunerimę dėl ateities, nematome pasirinkimo ir jokių perspektyvų. Niekas nesikeičia – ar valdžioje Nicolas Sarkozy, ar F.Hollande’as.
Balsuodami už jį tikėjomės naujos politikos, realių pokyčių, o tiesa visiškai kitokia.
Valdžia nusprendė nerizikuoti ir tęsia seną vagą. Dažnai pagalvoju, kad Didžioji Prancūzijos revoliucija įvyko, nes žmonės sukilo prieš valdžios privilegijas.
Bet man atrodo, kad istorijoje joks politikas neturėjo tiek daug privilegijų, kiek turi šiuolaikiniai šalies politikai“, – piktinosi F.Fraisse. Tad tai, ką šalies valdžia neigia, atrodo akivaizdu daugeliui „Lietuvos ryto“ kalbintų specialistų ir politikų.
„Manau, kad F.Hollande’o laukia sunkūs laikai. Tokie sunkūs, kad jis nė neįsivaizduoja“, – įsitikinęs H.Morinas.
Sociologas E.Riviere’as prognozuoja, kad kitąmet gerokai komplikuosis bet kokios prezidento ar jo vyriausybės kelionės po šalį, mat įvairių protestų ir provokacijų tik daugės.
„Prancūzijos ekonomika silpsta, ją palaiko tik tai, kad ji yra euro zonos narė, o eurą išlaiko Vokietija.
Jei situacija keistųsi, tikrai neaišku, kas lauktų Prancūzijos“, – pesimistiškai nusiteikęs ir kairiosios politinės krypties ekspertas, garsus Prancūzijos politologas Gerard’as Grunbergas.
Krizę įveiks moteris?
Tačiau Prancūzijai grimztant į vis gilesnę depresiją, kai kas savo ateitį mato labai šviesią.
Pokalbio pakvietęs į Paryžiaus pakraštyje esančią „Nacionalinio fronto“ būstinę, šios partijos vicepirmininkas Louis Aliot džiaugiasi, kad jo partija jau kuris laikas nebe politikos pakraščiuose.
Tai, kas kažkada buvo tik svajonė, tampa realybe. Sociologinės apklausos rodo, kad kraštutinių dešiniųjų partijos lyderė Marine Le Pen populiarumu gerokai lenkia dabartinį šalies prezidentą.
Be to, spalio duomenimis, prancūzai rasistinėmis ir ksenofobinėmis pažiūromis garsėjančią politikę norėtų matyti užimančią kurį nors svarbų postą.
„Tikiu – vieną dieną M.Le Pen taps šalies prezidente.
Nors seniau tai atrodė demagogija, dabar situacija daug realesnė“, – įsitikinęs jos dešinioji ranka ir gyvenimo draugas L.Aliot.
Kategoriškai neigdamas, kad „Nacionalinio fronto“ partija Prancūziją veda rasizmo link, politikas teigia, jog vienintelis jų tikslas – ginti amžių amžiais šioje šalyje egzistuojančias tradicijas, į kurias kėsinasi kai kurios bendruomenės.
„Kas Ciesoriaus – Ciesoriui, kas Dievo – Dievui. Tačiau kiti, ypač musulmoniškos bendruomenės, šį principą nori pakeisti.
Musulmonai reikalauja vyrams ir moterims atskirų baseino lankymo valandų, jie atsisako, kad jų žmonas apžiūrėtų vyrai medikai. Blogai, kai dauguma atvykėlių nenori paisyti mūsų valstybės įstatymų.
Todėl ir žiūrime, kas jų religijoje sutampa su mūsų tradicijomis, o kas – ne ir tuos nesutarimus aptariame. Antraip ateityje kils dar didesnių problemų“, – švelnintą partijos politiką dėstė L.Aliot.
Tačiau, specialistų vertinimais, jau kurį laiką „Nacionalinis frontas“ itin sumaniai žaidžia daugelio prancūzų baimėmis: imigrantų užimamomis darbo vietomis ir gaunamomis socialinėmis išmokomis.
„Šalyje gajūs stereotipai, kad imigrantai – tai priemiesčio jaunuoliai su gobtuvais, tai gausios atvykėlių šeimos su daugybe žmonų, kuriems valstybė turi suteikti socialinį būstą, pašalpų ir dar juos nemokamai gydyti.
Nutuokdami, kad valstybės kasoje pinigai tirpte tirpsta, dalis prancūzų nusistatė prieš socialinę apsaugos sistemą silpninančius imigrantus.
Tokia islamofobijos korta M.Le Pen sėkmingai žaidžia“, – analizavo nuomonių tyrimų kompanijos „TNS Sofres“ atstovas.
Meilės radikalams nebeslepia
Statistika rodo, kad „Nacionalinio fronto“ idėjoms šiandien pritaria trečdalis prancūzų. Be to, mažėja manančių, kad kraštutinių dešiniųjų pažiūros kelia grėsmę demokratijai.
Ir nors manoma, kad dar daug prancūzų abejoja, ar balsuoti už šią partiją kitąmet vyksiančiuose savivaldos ir Europos Parlamento rinkimuose, L.Aliot neslepia ambicijų – jų tikslas surinkti per 30 proc. rinkėjų balsų.
„Seniau žmonės sakydavo, kad „Nacionalinis frontas“ tikrai surinks daug balsų, nes pažįsta, kas už juos balsuoja.
Dabar žmonės nebeslepia, kad patys už M.Le Pen balsuoja, nes tik ji stengiasi apsaugoti Prancūzijos kultūrinį modelį“, – kraštutinių dešiniųjų pergale neabejoja centro lyderis H.Morinas.
„Mano aplinkoje nėra balsuojančių už „Nacionalinį frontą“, tačiau nesistebiu taip darančiais tautiečiais.
Šioje šalyje 10 procentų darbingų žmonių neturi darbo. Trūksta ne tiktai jo, bet ir diskusijų, ką daryti, kad žmonės turėtų iš ko gyventi. Įsivaizduokite – aplink Paryžių daugėja automobiliuose gyvenančių prancūzų, nes jie neišgali susimokėti už būstą.
Tai skandalas!
Nepalaikydama M.Le Pen idėjų, aš pati savęs neretai klausiu, kaip galima priimti dar daugiau žmonių, jei jau dabar trūksta darbo, o Prancūzija atvykėliams nieko nebegali pasiūlyti?“ – dvejonių neslėpė aukštąjį išsilavinimą turinti ir vienoje medicinos laboratorijoje dirbanti F.Fraisse.
Ši prancūzė neatitinka „Nacionalinio fronto“ rinkėjų portreto, bet radikalams savo balsus rinkimuose jau dabar ketina atiduoti dalis darbininkų ir didelė dalis menkai išsilavinusio Prancūzijos jaunimo.
Netikėtai Paryžiaus metro užkalbinusi pakeleivė taip pat užsiminė, kad į tokią keblią situaciją Prancūzija jau seniai nebuvo patekusi.
Tiesa, jos manymu, didžiausia įtampa dabar tvyro ne tarp etninių bendruomenių, bet tarp dirbančių ir nedirbančių, tarp darbuotojų ir darbdavių.
„Verslininkai šalyje kasdien grasina uždaryti įmones arba atleisti dar daugiau darbuotojų.
Žmonės nuolatos įsitempę. Nežinau, kuo viskas baigsis, bet nuoširdžiai bijau, kad rinkimus laimės M.Le Pen“, – neslėpė paryžietė.
„Akivaizdu, kad M.Le Pen sieks aukšto posto. Tautai atrodo, kad politinis elitas į žmones nekreipia jokio dėmesio, tad ši politikė stengiasi nuolat bendrauti su paprastais žmonėmis. Ir kritikuoja valdžios privilegijas.
Nežinau, ar ji kada nors taps pirmąja šalies prezidente, tačiau ji veikia labai atsargiai ir apdairiai“, – analizavo sociologas E.Riviere’as.
Dėl visko kaltas Briuselis?
Dar vienas kraštutinių dešiniųjų atpirkimo ožys – Europos Sąjunga (ES). Jausdami, kad smarkiai atsilieka nuo Vokietijos ir praranda savo europines pozicijas, prancūzai vis garsiau pradeda šaukti, ar tikrai jiems reikia Briuselio nurodymų.
Juo labiau kad reikalavimu imtis nepopuliarių sprendimų – didinti PVM ar įvesti ekologinį mokestį – valdžia kaltina ES.
„Šio amžiaus pradžioje prancūzai pagaliau suprato, kas yra mondializacija ir globalizacija – tauta ėmė nusivilti, kad iš tiesų Prancūzija jau nebėra nuolat spinduliuojanti, įkvepianti valstybė, ėmėme kompleksuoti prieš Vokietiją“, – kalbėjo „TNS Sofres“ specialistas.
„Manyta, jog Prancūzija – Europos variklis, kad niekas Bendrijoje nevyksta be mūsų pritarimo, kad esame neišskiriami draugai su Vokietija.
Bet iš tiesų taip nėra“, – euroskeptiškas pozicijas grindė centro lyderis H.Morinas.
Todėl M.Le Pen siūlomas receptas prancūzams atrodo realus ir suprantamas: atvykėlius mesti lauk, grįžti prie franko, jį devalvuoti, skatinti eksportą ir vėl būti turtingiems. Už tai, kad ES turėtų mažiau galių, pasisako kas antras prancūzas.
„M.Le Pen gali kalbėti bet ką ir bus gerai. Pavyzdžiui, kad reikia išstoti iš euro zonos ir grįžti prie franko.
Klausiame: kaip tai padarysite, juk tokį žingsnį lydės žaibiška 30 proc. infliacija, kaip tada mokėsime už naftą?
Ji atsako, kad sumažins mokesčius. Kaip sumažinsite? Juk reikės didinti kitus.
Ji atsako, kad ne, ir ačiū, viso gero. Jei aš ką nors panašaus pasakyčiau, dvi valandas turėčiau aiškintis.
Taip jau yra – į kraštutinių pažiūrų partiją žiūrima daug atlaidžiau negu į mus“, – teigė Sąjungos už liaudies judėjimą lyderis J.F.Cope.
Atlaidumas atsispindi ir sociologinėse apklausose.
Žmonės, nusivylę dabartine valdžia, nebegrįžta prie buvusio prezidento N.Sarkozy partijos, o politiniu spektru keliauja tolyn į dešinę ir paguodos ieško „Nacionalinio fronto“ šūkiuose.
„Valdančiųjų nesėkminga politika visiškai nedidina kraštutinės kairės populiarumo.
Tie, kurių seneliai ir tėvai kadaise buvo komunistai, darbininkai, priemiesčių gyventojai, prieglobsčio ieško radikaliose dešiniųjų idėjose.
Radikalios kairiųjų ekonominės teorijos supinamos su dešiniųjų radikaliomis pažiūromis į imigraciją.
Žmonės pradeda manyti, kad viską reikia pradėti nuo pradžių, sulyginant turtuolius ir vargšus“, – įsitikinęs politologas G.Grunbergas.
Tačiau ironiškiausia tai, kad M.Le Pen palankumą ima rodyti ir skurdūs imigrantų apgyvendinti priemiesčiai.
Mat nors partija aiškiai nusistačiusi prieš imigraciją, Prancūzijoje jau įsikūrę svetimšaliai taip pat nori pokyčių ir geresnio gyvenimo.
O šio pažado nei N.Sarkozy, nei F.Hollande’as neištesėjo.
