„Neduokite negrams valgyti“, – be užuolankų Maroko policija kreipiasi į turistus, vykstančius į Gurugu kalną greta Maroko sienos. Už jos – autonominis Ispanijos Meliljos miestas. Apie tai rašo dienraštis „Lietuvos rytas“.
Į Melilją afrikiečiai traukia virtinėmis. Marokiečių policija bando stabdyti šį migracijos srautą ir su sieną kirsti norinčiais afrikiečiais elgiasi žvėriškai.
Bet ne kitaip imigrantus pasitinka ir ispanams priklausanti teritorija – šių žmonių ispanai saugosi tarsi žvėrių.
Ispanijos vyriausybė neseniai Melilją ir Maroką skiriančią vielinę tvorą vėl apkabino papildoma spygliuota viela su nerūdijančiojo plieno skustuvo aštrumo dalimis – 2 centimetrų ilgio ir 1,4 centimetro pločio spygliais.
Jie sunkiai sužaloja ne vieną imigrantą. Ar tokia priemonė – būtinybė?
Langas į Europą
Melilja afrikiečiams – langas į Europą. Tačiau tas langas anaiptol nėra atviras. Į išsvajotąją Europą norinčių patekti afrikiečių odisėja kupina kliūčių ir mirtinų pavojų.
Pirmiausia bet kokiomis priemonėmis, dažniausiai pėsti, jie turi saugiai pasiekti Maroką. Vėliau – išvengti žiauriai su jais besielgiančios Maroko policijos.
Tuomet laukia didžiausias kelionės išbandymas – įveikti 6 metrų aukščio tvorą, pilną įvairiausių kliūčių.
Vielų tvora yra tokia tanki, jog į ją netelpa pirštai, todėl lipti yra itin sunku.
Tvoros apačioje yra garso ir judesio jutikliai, o viršuje įtaisytas mechanizmas, stumiantis lipantįjį žemyn.
Tačiau afrikiečių troškimas patekti į Europą stipresnis už bet kokias kliūtis.
Jie nešasi kopėčias, ant vielos meta drabužius – svarbu kuo greičiau peršokti.
Nors visiems aišku, kad patekti į kitą tvoros pusę nepaprastai sunku, šiais metais tvorą afrikiečiai masiškai bandė įveikti vos ne kasdien ir kai kuriems pavyko patekti į Ispanijos pusę. Madride imtasi priemonių.
Viela su peiliukais
Jau nuo pavasario Ispanijos vyriausybė svarstė, ką daryti su į Melilją plūstančiais imigrantais.
Daug galvoti nereikėjo: buvo pasiūlyta sena, kai kurių manymu, efektyvi priemonė – sugrąžinti ant tvoros vielą su spygliais.
2005 metais pjaunančia viela tvorą apvijo Ispaniją tuomet valdžiusi socialistų vyriausybė. Tai sukėlė didžiulį skandalą.
Daugybė žmogaus teises ginančių organizacijų prieštaravo šiai saugumo priemonei argumentuodamos, jog tokia viela gali smarkiai sužeisti tvora bandančius lipti afrikiečius.
Madridas, regis, tikėjosi, kad atsakymas į tokius prieštaravimus yra vienas: „Tai tegul ir nelipa.“
Bet emocijos suveikė stipriau.
Ispanams atmintyje dar išlikusios nuotraukos su ant tvoros kabančiais kruvinais imigrantų drabužiais bei ašmenų paliktus randus ant rankų ir kojų žurnalistams rodančiais afrikiečiais. Šią vielą patys socialistai nusprendė nuimti 2007 metais.
Bet praėjus penkeriems metams po daugybės bandymų perlipti tvorą vyriausybė nusprendė, jog konsertina – taip vadinama ši viela – būtina Ispanijai nuo imigrantų ginti.
Tai esąs tiktai sienos sustiprinimas, o jos paliekamos žaizdos yra paviršinės.
„Tvora – saugumo priemonė, o ne atrakcionų parkas“, – tokie komentarai girdėti iš Meliljos tvoros sargų, kuriems tenka atlaikyti pagausėjusių lankytojų spaudimą.
Antroji Lampedūzos sala
Tačiau yra daug prieštaraujančių dėl konsertinos naudojimo. Prie Meliljos tvoros, kaip ir prieš 5 metus, vėl susibūrė gausus žurnalistų ir žmogaus teises ginančių aktyvistų būrys.
Įvairios nevyriausybinės, tarp jų ir katalikiškosios, organizacijos vėl ėmėsi darbo – kovoti už naujai pritaisytos pjaunančios vielos nuėmimą.
„Konsertina – tai Ispanijos Lampedūza“, – sako tėvas Angelas, už žmogaus teises kovojantis žymus Ispanijos kunigas. Jo palyginimas su Italijai priklausančia Lampedūzos sala prie Afrikos krantų neatsitiktinis.
Į šią mažą salą pastaraisiais metais plūsta tūkstančiai pabėgėlių iš Afrikos, dalis jų nuskęsta nepasiekę kranto, o daliai pasiekusiųjų tenka laukti laikinose stovyklose, aptvertose tokia pat viela.
Lampedūza dėl Europos valdininkų nerangumo bei imigrantų gausos jau yra tapusi gėdos sinonimu – tik iš vienos pusės oficialiai yra stengiamasi padėti pabėgėliams.
Tačiau niekas nedega noru apsiimti jų išlaikyti, tad daugelis žmogaus teisių aktyvistų įsitikinę, kad rūpinimasis imigrantais Lampedūzoje tėra apsimestinis.
Esą kuo daugiau pabėgėlių nuskęsta pakeliui į Europą, tuo pareigūnams mažiau vargo. Panašiu principu esą vadovaujasi ir nuo imigrantų atsitvėrę Ispanijos pareigūnai.
„Kokia gėda – spygliuotą vielą prikabinti nusprendę politikai eina į mišias. Mes privalome išeiti į gatves ir užkirsti kelią tokiam žiaurumui.
Nors politikai nori pakeisti vielos pavadinimą tvirtindami, jog tikslas – įtikinti imigrantus, kad neliptų, jie vis tiek lipa, tad žmones žalojantys peiliukai jau kabo. Reikalaujame, jog dar prieš Kalėdas ši viela būtų nuimta“, – sako dvasininkas.
Marokas garsėja žiaurumu
„Jei ispanai dar abejoja, ar konsertina pjauna, parodyk jiems mano rankas“, – pasakoja Mustafa Abdulkarimas Ispanijos „Mundo“ dienraščio žurnalistui, prieš kelias dienas nuvykusiam rengti reportažo apie afrikiečių gyvenimą Gurugu stovykloje.
Čia afrikiečiai gyvena pusbadžiu ir laukia, kol ateis tas lemiamas momentas – „saltar la valla“ (išvertus iš ispanų k. – peršokti tvorą).
Kamerūnietis Abangas Gurugu stovykloje gyvena jau dvejus metus. Vyras sako, jog nesėkmingai tvorą jis yra bandęs peršokti jau 20 kartų.
Afrikietis sako esąs iš Kamerūno, kurį paliko, nes ten neturėjo darbo, į Maroką jis keliavo ilgai – pėsčiomis ir autobusu.
„Imigrantų situacija Gurugu stovykloje labai sunki. Šimtai jų nuo Maroko policijos sužeidimų gydomi netoli esančioje Nadoro ligoninėje.
Tarp šių medžių ir uolų pažeidžiamos bet kokios žmogaus teisės“, – tvirtina nevyriausybinės organizacijos „Prodein“ darbuotojas Jose Plazonas.
Šuolis per tvorą ne sykį baigėsi mirtimi. Ispanijos žiniasklaidoje nuolat mirga žinios apie tai, kaip krisdami nuo tvoros viršaus žūsta ją įveikti bandantys afrikiečiai.
Stovykloje – gyvenimas badu
Pasak Ispanijos vyriausybės, Gurugu kalno pabėgėlių stovykloje gyvena apie 2000 žmonių. Nevyriausybinės organizacijos tvirtina, jog toks skaičius išpūstas.
„Ispanija nori savo gyventojams pasakoti siaubo istorijas apie afrikiečių antplūdį. Tuomet ir konsertina neatrodys tokia baisi“, – teigia žmogaus teisių gynėjai.
Praėjusią savaitę Gurugu stovyklos gyventojai, čia atkeliavę iš įvairių Afrikos šalių (Vakarų Sacharos, Senegalo, Kamerūno), sulaukė daugybės Ispanijos dienraščių žurnalistų vizitų.
Ispanai turėjo progą dar sykį įsitikinti, kaip šie afrikiečiai vargsta ir gyvena vienintele viltimi – patekti į Melilją.
„Mes valgome atliekas, kurias randame aplinkinių miestelių konteineriuose.
Kartais maisto mums duoda į Gurugu kalną atvykę turistai ar nevyriausybinių organizacijų aktyvistai, nors Maroko policija jiems ir draudžia prie mūsų artintis“, – sako pabėgėlis.
Maroko vyriausybė seniai garsėja žiauriu elgesiu su tvorą bandančiais peršokti afrikiečiais.
Pavyzdžiui, tarptautinė organizacija „Medikai be sienų“ 2006 metais kaltino Maroką tuo, jog jis Sacharos dykumoje šimtus tvorą pabandžiusių įveikti afrikiečių paliko be vandens ir maisto.
„Policininkai didžiausias pavojus – jie su mumis elgiasi tarsi žvėrys, ne vieną yra mirtinai užmušę lazdomis.
Visi puikiai žino, jog būti sugautam Maroko policijos – pražūtis“, – sako M.Abdulkarimas.
Peršokusiems – rojus
Dauguma tų, kuriems pavyksta peršokti tvorą, patenka į Meliljos mieste esantį laikiną imigrantų globos centrą – ištvėrusiųjų rojų.
Šiuo metu centre jau įsikūrę apie 900 imigrantų – dvigubai daugiau, nei yra vietų. Bet niekas tuo nesiskundžia.
„Mūsų centras pilnutėlis. Tačiau manau, kad geriau gyventi mažesniame plote nei gatvėje“, – sako centro direktorius Carlosas Montero.
Šiame centre afrikiečiai aprūpinami maistu ir higienos priemonėmis, jie gyvena mažuose kambarėliuose, o jų vaikai eina į mokyklą. Centro gyventojai nėra uždaryti – jie išeina ir pareina kada nori.
Imigrantų prieglaudos centre yra ir nedidelė ligoninė.
Joje dirbanti medicinos sesuo pasakoja, jog didžiausia centro gyventojų problema – AIDS ir tuberkuliozė.
„Tačiau daugumos sveikata – geležinė. Juk čia patenka tik stipriausi. Kelias tvoros link – žiaurus natūralios atrankos procesas“, – sako medicinos sesuo.
Per tvorą šoka šimtai
Gurugu stovyklavietės gyventojai lapkričio 30-osios naktį nustebino Ispanijos civilinę gvardiją. Ispanijos patruliai iš sieną žvalgančio sraigtasparnio pastebėjo, jog Meliljos tvoros link patraukė milžiniška į eilę išsirikiavusi žmonių virtinė.
Pasak civilinės gvardijos, sienos link ėjo pusantro tūkstančio žmonių, anot nevyriausybinių organizacijų, – 800.
Vienaip ar kitaip, tai gausiausia žmonių grupė, bandžiusi masiškai įveikti Meliljos tvorą.
Paprastai kartu pabando šokti 100–300 žmonių.
„Kai mūsų daug, policijai sunkiau mus sugraibyti“, – taip šią tvoros įveikimo taktiką aiškina į Ispaniją norintys patekti afrikiečiai.
Bet masinis lapkričio 30-osios šturmas buvo nesėkmingas. Civilinė gvardija įspėjo Maroko policininkus ir šie šūviais išvaikė per tvorą bandžiusią lipti minią. Oficialiais duomenimis, sužeistųjų nebuvo.
Į Gurugu grįžę imigrantai nepasiduoda.
„Kalėdas mes jau švęsime tavo šalyje“, – atsisveikindami jie sako „Mundo“ žurnalistui.
Ar viela – veiksminga?
Tiesa, nepaisydama kritikos dėl tokių priemonių, Ispanijos vyriausybė, bent jau kol kas, regis, yra nepalenkiama.
Ir tam ji turi savų argumentų. Nors žmogaus teisių aktyvistai ir piktinasi, didelė dalis ispanų lygiai taip pat piktinasi ir imigrantais.
Šalyje, kuri ir taip neišsikapsto iš sunkios ekonominės krizės, kurioje klesti nedarbas, papildoma konkurencija ar, dar blogiau, papildomi pinigai imigrantams išlaikyti nesulaukia daug populiarumo.
O jei nebus papildomų priemonių besiveržiantiems imigrantams sustabdyti, esą niekas neužkirs jiems kelio atvykti į Ispaniją. Istorijos apie dykinėjančius ar, dar blogiau, nusikalstančius imigrantus iš Juodojo žemyno iš tiesų baugina.
Vis dėlto žmogaus teisių aktyvistai įsitikinę, kad Madrido argumentai – skylėti, kaip ir pati spygliuota viela. Anot Juano Lopezo de Uralde, konsertina – ne tik nehumaniška, bet ir neveiksminga priemonė.
„Tai nesustabdo žmonių, norinčių perlipti tvorą. Vienintelis konsertinos poveikis – baisūs sužalojimai“, – teigia žmogaus teisių gynėjas.
Miestas – ispanų kolonijinės praeities simbolis, viliojantis imigrantus iš Afrikos
Melilja – tik vienas punktų, į kuriuos veržiasi imingantai iš Afrikos (žr. schemą). Pati Melilija – Ispanijos autonominis miestas, esantis Afrikoje, šiaurinėje Maroko pakrantėje. Iki 1995 m. kovo 14 d. buvo Malagos provincijos dalis, vėliau tapo autonominiu miestu.
Iki Ispanijos įstojimo į ES Melilja buvo laisvasis uostas. Kartu su Seuta – kita Ispanijai priklausančia teritorija – Melilja yra dvi vienintelės Europos Sąjungos teritorijos Afrikos žemyne.
Meliljoje gyvena apie 72 tūkst. žmonių. Dauguma jų – krikščionys ir musulmonai (daugiausia berberai).
Dabartines Ispanijos sienas aplink Meliljos tvirtovę įtvirtino XIX a. sutartys su Maroku. Tiesa, Rabatas iki šiol reikalauja, kad Ispanija Melilją perduotų Marokui.
Ispanija teigia, kad Seuta ir Melilja yra neatskiriama Ispanijos dalis nuo XV a. Šiuo požiūriu jos šimtmečiais senesnės už Maroką, kuris nepriklausomybę gavo 1956 m.
Marokas, atmesdamas šią poziciją, teigia, kad šis Ispanijos buvimas Maroko pakrantėje yra kolonijinės praeities liekana, kuri turi būti likviduota. Beje, panašios, tik priešingos pozicijos Ispanija laikosi Gibraltaro atveju – jį norėtų susigrąžinti ir vadina britų kolonijinės praeities liekana.