Garsiųjų bėglių patikėtinė dėl savo gyvybės nesibaimina

Priešais kameras stovėjo ir daugiakalbis savimyla Julianas Assange’as, ir tylusis Edwardas Snowdenas. Bet šalia šių Amerikos priešų, JAV paslapčių viešintojų, dažnai buvo galima išvysti dailią moterį. Kas ji?

Daugiau nuotraukų (1)

lrytas.lt

Jan 5, 2014, 8:07 PM, atnaujinta Feb 17, 2018, 10:27 PM

Sarah Harrison galima vadinti ir žurnaliste, ir advokate, ir žmogaus teisių gynėja. Dar prieš kelerius metus ji aktyviai gynė JAV paslaptis viešinusį J.Assange’ą. Remdamasis „Stern“ apie tai rašo dienraštis „Lietuvos rytas“.

Su šiuo prieštaringai vertinamu veikėju, dabar Ekvadoro ambasadoje Londone prisiglaudusiu australu ji esą užmezgė romantiškus santykius, buvo ištikimiausia jo padėjėja.

O dabar ji – naujojo JAV valstybės priešo Nr.1 E.Snowdeno patikėtinė.

Tiriamąja žurnalistika užsiimanti moteris buvusiam Nacionalinės saugumo agentūros (NSA) darbuotojui pagelbėjo Honkonge, iš ten ištempė jį į Maskvą, kai po jo kojomis pradėjo degti žemė.

S.Harrison praleido su E.Snowdenu 40 dienų Rusijos sostinės oro uosto tranzito zonoje. Kai pagaliau 30-metis amerikietis galėjo palikti terminalą, su juo išėjo ir S.Harrison – į tą vietą, kur dabar apsistojo E.Snowdenas.

S.Harrison nenori grįžti į savo tėvynę Angliją. Esą pernelyg didelė tikimybė, kad ji bus suimta, priversta išduoti informaciją ar su ja bus dar kaip nors susidorota.

S.Harrison matė valdžios užkulisius ir tai daro ją pavojingą, tai kelia pavojų ir jai.

Kas ši lieknutė jauna moteris, savo ligšiolinį gyvenimą paskyrusi JAV išdavusiems ar Amerikos nekenčiantiems asmenims ginti?

Staigus karjeros šūvis

31 metų S.Harrison užaugo Kento grafystėje Anglijoje. Londone ji studijavo anglų kalbą ir literatūrą, 2009-aisiais buvo Tiriamosios žurnalistikos centro praktikantė.

O nuo 2010 metų – vieno privataus britų fondo finansuojamo Tiriamosios žurnalistikos biuro mokslinė bendradarbė.

Tuo metu ji pirmiausia buvo įpareigota dirbti staigiai išpopuliarėjusiam pelno nesiekiančiam Švedijoje įsikūrusiam portalui „WikiLeaks“.

Šis tinklalapis, sukurtas kaip virtuali tiriamosios žurnalistikos platforma, labiau pagarsėjo kaip paslapčių viešinimo šaltinis, sukėlęs grėsmę JAV bei kitoms šalims. Po to, kai amerikiečių dėmesys nukrypo į „WikiLeaks“, automatiškai susidomėjimo sulaukė ir pati S.Harrison. Ji tikina asmeniškai patyrusi JAV šnipinėjimo ir spaudimo pasekmes.

Virtualios kartos žmogus

S.Harrison galima vadinti virtualios kartos žmogumi, užaugusiu interneto ir socialinių tinklų kūrimosi laikotarpiu.

Beje, įdomu ir tai, kad, kaip ir dauguma „WikiLeaks“ darbuotojų, S.Harrison išvalė iš interneto asmeninę informaciją.

Apie kitų tikras ir tariamas nuodėmes noriai visam pasauliui savo versiją skleidžiančio „WikiLeaks“ darbuotojai itin užsirūstina, jei kas nors ima domėtis jų paslaptimis ir nuodėmėmis. Todėl didžioji dalis informacijos apie S.Harrison tiesiog slepiama.

Net populiarioje interneto enciklopedijoje „Wikipedia“ nėra tikslios S.Harrison gimimo datos ir kitų su ja susijusių duomenų.

Gyvena lyg šnipė

Interviu moteris duoda retai. Neseniai tai pavyko Vokietijos žurnalui „Stern“ – su jo žurnalistais S.Harrison sutiko pasikalbėti.

„Prašau, nepykite. Į kai kuriuos klausimus paprasčiausiai negaliu atsakyti.

Nenoriu palikti sunkaus žmogaus įspūdžio, tačiau tai susiję ne su mano asmeniu. Tai susiję su kitų žmonių saugumu ir gyvybe“, – sveikindamasi su „Stern“ žurnalistais perspėjo S.Harrison.

Šio Vokietijos žurnalo atstovai juokauja, kad jiems bent jau neteko savo mobiliųjų telefonų įdėti į šaldytuvą, nors yra paskleistas būtent toks mitas apie pokalbius su „WikiLeaks“ atstovais.

Anot vokiečių, „jie“ veikiausiai vis tiek žino, kur gyvena S.Harrison.

Kas tie „jie“, spėlioti netenka – Vakarų šalių žvalgybos, griežiančios dantį ant britės. Todėl ji gyvena kone šnipės gyvenimą.

Pavyzdžiui, „Stern“ žurnalistai su brite susitiko ne Honkonge, o pusrūsyje kažkur Berlyne. Prie durų – Kalėdų eglutė.

Viduje viskas kaip biure: prie galinės kambario sienos stovi sofa, pernelyg didelis mažai patalpai stalas.

S.Harrison įsitaiso ant kėdės nugara į sieną. Kambaryje tvyro sausas oras. Kompiuteris, kabelis, dirbtinis apšvietimas. Yra vanduo, draugas verda šviežią kavą.

Sarah, paėmusi puodelį arbatos, šildosi rankas.

Britė atrodo labiau išblyškusi nei daugelyje nuotraukų, kurias galima rasti internete. Daugelyje jų moteris įamžinta šalia garsiausių pasaulio bėglių – J.Assange’o ir E.Snowdeno.

Patikėtinės darbas baigtas?

– Ponia S.Harrison, iš Maskvos išvykote labai netikėtai. Kodėl?

– Mano darbas ten padarytas. Turėjau pasirūpinti, kad E.Snowdenas atvyktų, rasti jam saugesnę vietą ir kad jis įsikurtų.

Tai užima laiko, kai tokiomis neįprastomis aplinkybėmis atsiduri svetimoje šalyje ir nemoki jos kalbos.

Bet dabar esu įsitikinusi, kad jis saugus ir gyvena ten savo gyvenimą – nesvarbu, kaip ilgai ar visam laikui.

– Kas užtikrina jo saugumą?

– Jis yra saugomas apsaugos žmonių.

– Kas už tai moka?

– Jie finansuojami privačiai – iš aukų. Tai organizavo rusų advokatas.

– Ar iš Maskvos išvykote todėl, jog pasibaigė jūsų vizos galiojimas ir to paprašė rusai, kad liktų tik su E.Snowdenu?

– Ne. Niekas manęs neprašė, nevertė išvykti.

Jei ten būčiau turėjusi dar ką nors veikti ar būtų buvę kitų priežasčių pasilikti, būčiau galėjusi tai padaryti.

– Ir galite bet kokiu metu vėl įvažiuoti, jei E.Snowdenui jūsų prireiktų?

– Taip. Kaip ir visi kiti, turėčiau pateikti prašymą dėl vizos, bet nėra nieko, kas bylotų, kad jos negaučiau.

– Ar su E.Snowdenu šiuo metu palaikote ryšius?

– Apgailestauju, bet į šį klausimą neatsakysiu. Niekada nekalbame apie mūsų komunikaciją – nei su kuo, nei kaip. Tai – „WikiLeaks“ taisyklė.

Bėglys paprašė pagalbos

– Ar „WikiLeaks“ pasiūlė E.Snowdenui pagalbą, ar, priešingai, jis kreipėsi?

– Jis kreipėsi į mus.

– Ar dėl to kilo diskusijų? Juk „WikiLeaks“ nepaviešino nė vieno E.Snowdeno dokumento.

– Ne, buvo aišku, kad mes jam padėsime. Mūsų darbo dalis – apginti įslaptintos informacijos nutekintoją ir už jį kovoti.

– Kodėl savo turimą medžiagą E.Snowdenas atidavė ne „WikiLeaks“, o britų dienraščio „The Guardian“ žurnalistams Laurai Piotras ir Glennui Greenwaldui?

– To turite jo paklausti. Tai – jo strategija.

– „WikiLeaks“ reikalais lankėtės Australijoje, kai jus pasiekė žinia, kad E.Snowdenui reikia jūsų pagalbos. Ar žinojote, kas jūsų laukia?

– Ne, tai buvo nenumatyta. Bet buvo aišku, kad amerikiečiai imsis kai kurių žingsnių, bent jau privers nusileisti prezidentinį Bolivijos valstybės vadovo Evo Moraleso lėktuvą ir jį apieškoti.

Liepos 2-ąją E.Moralesas, būdamas Maskvoje, per Rusijos televiziją pranešė, kad jei E.Snowdenas pasiprašytų politinio prieglobsčio, Bolivija svarstytų, ar jį suteikti.

Iš Maskvos pakilęs jo lėktuvas buvo priverstas leistis Vienoje (Austrija). Prancūzija, Italija, Ispanija ir Portugalija neleido skristi per jų erdvę dėl įtarimų, kad jame gali būti JAV žvalgybinę informaciją nutekinęs bėglys E.Snowdenas.

Po kelių valandų buvo pranešta, jog Bolivijos prezidento lėktuvas išskrido iš Vienos po šio Europos šalių diplomatinio akibrokšto.

Honkonge niekas neatpažino

– Išeiti nepastebėtiems iš Honkongo viešbučio nebuvo lengva. Ten knibždėte knibždėjo žurnalistų ir veikiausiai kitų žmonių, ar ne?

– (S.Harrison tyli ir šypsosi.)

– Skaitėme apie netikras barzdas, makiažą ir dažną automobilių kaitaliojimą. Ar taip ir buvo?

– Netikros barzdos? Tikrai? Iš kur tokios jūsų žinios?

– Apie tai buvo rašoma net britų laikraštyje, esą jūs pati taip sakėte.

– Nieko panašaus niekam nepasakojau.

Pasakysiu tiktai tiek: esu įpratusi patikrinti, ar manęs kas nors neseka, jei taip – tam užkirsti kelią. Mums tai atrodo normalu.

Ir kai gauname medžiagos ar rengiamės paviešinti, laikomės galimų aukščiausių saugumo standartų, – kai keičiame automobilius, atsikratome persekiotojų.

– Žmonės, su kuriais susitikote Honkongo viešbučio kambaryje, turėjo savo mobiliuosius telefonus padėti į šaldytuvą.

– Mobilieji telefonai gali būti panaudojami kaip mikrofonai, net jei žmogus to nežinos ir nenorės. Juos galima aktyvinti iš nuotolio.

Mobilieji telefonai gali būti naudojami ir kaip vietos nustatymo prietaisai. Reikia užkirsti kelią tam, kad mobilieji telefonai priimtų signalus.

Nebūtina jų dėti į šaldytuvą, galima panaudoti bet kokios rūšies metalinį futliarą. Tinka ir metalinė saldumynų dėžutė.

– Nejaugi Honkongo oro uoste ar lėktuve jūsų niekas neatpažino?

Nejau niekas nenorėjo nufotografuoti E.Snowdeno ar gauti jo autografo?

– Iki šiol nepaviešinta jokių nuotraukų, ir dėl to manau, kad mūsų veiksmai buvo sėkmingi. Gerai žinome, kaip elgtis tokiais atvejais, bet negaliu jums atskleisti detalių.

– Amerikiečiai E.Snowdeno pasą paskelbė negaliojančiu. Nepaisant to, jums pavyko patekti į rusų lėktuvą.

– (S.Harrison juokiasi.) Taip, pasas jau oficialiai esą buvo negaliojantis dar iki to momento, kai atvykome į oro uostą.

Įvyko stebuklas... Honkongo vyriausybė leido E.Snowdenui oficialiai išvykti, nes Amerikos pateiktas jo išdavimo reikalavimas buvęs klaidingas. JAV reikalavo išduoti Edwardą Jamesą Snowdeną, o ne tikrąjį Edwardą Josephą Snowdeną.

Be to, ant reikalavimo išduoti trūko paso numerio. Kinija nebuvo verčiama sustabdyti bėglį.

Tikslas – Pietų Amerika

– Maskvoje norėjote tik persėsti į kitą lėktuvą?

– Taip, toks buvo planas.

– Kodėl nepavyko?

– Reikia galiojančio paso, kad įsėstum į tą lėktuvą, kokio reikia. Dėl to atsidūrėme tranzito zonoje. Neturėjome ir įvažiavimo į Rusiją vizos.

– Jau stovėjote prie langelio norėdami skristi į Ekvadorą?

– Į Pietų Ameriką.

– Šįkart neįvyko jokio stebuklo.

– Ne. Deja, ne.

– Po to 40 dienų praleidote tranzito zonoje. Nežinojote, kaip bus toliau, patyrėte didžiulę įtampą.

– Nebuvo daug ką veikti – ne tiek daug, kaip paprastai. Turėjome interneto ryšį, bet jis veikė nelabai gerai, dėl to nedaug ką galėjau padaryti iš savo įprastinio darbo „WikiLeaks“.

Miegojau kur kas daugiau nei paprastai.

Po 40 dienų ir naktų girdėdama rusų perduodamus pranešimus apie skrydžius juos galėjau beveik pakartoti.

O tuo metu prasidėjo Maskvos ir Vašingtono diplomatinių galių išmėginimas. JAV prezidentas Barackas Obama reikalavo išduoti E.Snowdeną.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas iš pradžių tvirtino, kad E.Snowdenas net nepalietė Rusijos žemės, mat jis – tranzito zonoje ir gali keliauti, kur nori.

Tik po to, kai E.Snowdeno pastangos susirasti prieglobstį Lotynų Amerikoje pasunkėjo, V.Putinas iš pradžių suteikė jam prieglobstį metams.

– Ar buvote Raudonojoje aikštėje, Lenino mauzoliejuje?

– Taip, aplankiau porą turistų pamėgtų vietų.

– Ar kaip įrodymą turite nuotrauką?

– (Juokiasi.) Deja, neturiu fotoaparato. Neturiu jokio elektroninio žaisliuko.

– Kaip sekasi E.Snowdenui? Jis sumokėjo didelę kainą už savo poelgį.

– Jis sumokėjo velniškai daug už tai, ką, be viso kito, B.Obama įtraukė į savo rinkimų kovą.

Saugoti įslaptintos informacijos nutekintojus buvo vienas pagrindinių B.Obamos pažadų. Jis elgiasi priešingai.

Nenorėčiau kalbėti apie E.Snowdeno jausmus. Jis – drąsus žmogus. Nerandu ramybės, kai jį vadina išdaviku, nes visa tai, ką jis padarė, – didžiausios meilės tėvynei išraiška.

NSA sulaužė konstituciją ir toliau taip elgiasi.

E.Snowdenas negali grįžti į tėvynę. Jį gali lankyti jo šeima, bet jis savo tėvynę kol kas prarado.

– Esate jungiamoji grandis tarp dviejų garsiausių skaitmeninio pasaulio „disidentų“ – J.Assange’o ir E.Snowdeno.

– Taip, nuostabu. Iš tikrųjų ir aš galiu būti taikinys.

– E.Snowdenas ir J.Assange’as pasiprašė politinio prieglobsčio. O jūs?

– Dar nemėginau. Ir manau, kad bent jau šiuo metu man nereikia jokio politinio prieglobsčio, nes vis dar esama vietų, kuriose galiu būti laisva.

Pavyzdžiui, čia. Tiesa, negaliu grįžti namo ir, logiškai mąstant, negaliu vykti į Jungtines Valstijas, bet turiu dar pakankamą pasirinkimą.

– Ar baiminatės dėl savo saugumo?

– Nepadariau nieko nelegalaus. Padėjau E.Snowdenui gauti politinį prieglobstį. Politinis prieglobstis – žmogaus teisė. Bet suprantu, kad mano veiksmai kitoms valstybėms greičiausiai... (S.Harrison delsia.)

– ... sąmokslas arba talkininkavimas terorizmui?

– Taip. Bet manau, kad rizika man nedidelė tol, kol nevykstu į dvi šalis – Jungtinę Karalystę ir JAV.

– Kodėl savo laikinąja tėvyne pasirinkote Berlyną?

– Čia turime gerą interneto ryšį su žmonėmis, iš čia galiu toliau dirbti „WikiLeaks“, šiame mieste turiu ir draugų.

Vokiečių visuomenė labai pozityviai vertina E.Snowdeną ir tai, ką jis padarė.

Savo riziką būti čia asmeniškai ir teisiškai vertinu kaip nedidelę.

– O jei Jungtinė Karalystė pateiktų Vokietijai reikalavimą išduoti?

– Tuomet atsakymas į klausimą menamai būtų kitoks. Bet tuomet jie privalėtų pateikti man mažų mažiausiai kaltinimą dėl nusikaltimo.

– Kaip pragyvenate?

– Visiškai normaliai – gaunu atlyginimą iš „WikiLeaks“.

– Ar esate laiminga, nepaisant iššūkių ir rizikos?

– Man patinka kova už teisingumą.

– Vis netyla kalbos, kad jūs ir J.Assange’as buvote ar esate pora.

– Netikėkite visu tuo, ką kas nors rašo.

– Dėl to ir klausiame.

– Tai – mano privatus reikalas. To iš principo nekomentuoju.

Bet pasakysiu, kad neturiu nė mažiausio supratimo, kas galėtų būti vadinamieji anoniminiai šaltiniai, kurie skleidžia šias istorijas. Pernelyg jais nepasitikėčiau.

– Kur praleidote praėjusias Kalėdas?

– Namuose su savo šeima.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.