Tą iškilmingą dieną ji šypsojosi kaip žmogus, kuriam nuolat sekasi. Atsipalaidavusi U.von der Leyen žengė prezidento link pasiimti skiriamųjų raštų, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Rytai-Vakarai“.
Prezidentas Joachimas Gauckas stipriai paspaudė jai ranką. Naujoji ministrė skambiai nusijuokė, po to abu atsisuko į fotografų pusę. Fotoaparatai spragsėjo net keturias minutes – tiek ilgai nesišypsojo nė vienas naujojo Angelos Merkel kabineto ministras.
Pagaliau U.von der Leyen padėkojo prezidentui ir kreipėsi į A.Merkel, linkėdama abiem gero bendradarbiavimo.
Bet ar gali būti, kad šios dvi politikės yra būsimos varžovės?
Pirmtakas taps priešu?
U.von der Leyen pirmtakas, buvęs gynybos ministras Thomas de Maiziere, be didelio džiaugsmo laukė savo eilės įteikti skiriamuosius raštus.
Kanclerė gerokai nustebino Th.de Maiziere, pasiūlydama jam vidaus reikalų ministro kėdę. Jis porą dienų gynė savo troškimą išlaikyti mėgstamą postą, tačiau nesėkmingai – gynybos ministro kėdė atiteko U.von der Leyen.
Ką galima pasakyti tokiu atveju? Paspausti ranką ir palinkėti sėkmės, ne daugiau.
U.von der Leyen nustebino savo pirmtaką dar kartą – ji apkabino ministrą ir stipriai prispaudė prie krūtinės.
Th.de Maiziere akivaizdžiai nustebo, tačiau greitai susigriebė ir nusišypsojęs ėmė žaisti kolegės žaidimą.
Bučinys į skruostą, ir U.von der Leyen patraukė toliau.
Tokia jau ta U.von der Leyen – ji parodė, jog dėl geros nuotraukos galima įveikti ne tik save, bet ir kitus. Tiesa, greičiausiai įgijo ir kitiems nematomą priešą – naująjį vidaus reikalų ministrą.
Ši moteris turi talentą išmoningai paslėpti savo ambicijas po harmonijos skraiste, o šypsena – stipriausias jos ginklas, kuris jai padeda kovoti politinėje arenoje jau dešimt metų. Tačiau nuo ko viskas prasidėjo?
Stiprybės šaltinis – šeima
U.von der Leyen – 55-eri. Ji gimė 1958 metų spalio 8 dieną Briuselyje, užaugo Hanoveryje. Tėvų namuose jai ir jos keturiems broliams nieko netrūko.
Ministrės tėvas – Krikščionių demokratų partijos politikas Ernstas Albrechtas, nuo 1976 iki 1990 m. jis ėjo Žemutinės Saksonijos vadovo pareigas.
Archyvuose liko daug nuotraukų, kuriose šeima atrodo laiminga: muzikuojanti namuose arba jaukiame šeimos sodelyje Hanoveryje prie rožių krūmų.
Viena jų veislė kažkada buvo pavadinta Albrechto vardu. Dėl savo pomėgio U.von der Leyen Vokietijos politinėje virtuvėje dažnai vadinama Rožyte.
U.von der Leyen anksti ėmė domėtis politika ir daug išmoko iš savo tėvo. 1990 metais protestuodama prieš tai, jog E.Albrechtas nebuvo perrinktas, ji įstojo į Krikščionių demokratų partiją.
Šiandien E.Albrechtas greičiausiai ja didžiuotųsi, tačiau Alzheimerio liga sergantis tėvas dažnai nebeatpažįsta dukters. 2009 metais ji apsigyveno tėvų namuose, kad galėtų juo rūpintis.
Medike taip ir netapo
1978–1987 m. U.von der Leyen studijavo mediciną. Mediko licenciją ji gavo, tačiau gydytoja nedirbo: 1986 metais ištekėjusi už medicinos profesoriaus ir verslininko Heiko von der Leyeno, ji ėmė rūpintis vaikais.
Šiandien U.von der Leyen vėl mielai fotografuojasi sode prie senojo namo, tik dabar jau su savo šeima: vyru bei sūnumis Egmundu ir Davidu, dukterimis – Donata ir Sophie, dvynukėmis Victoria ir Johanna bei mažyle Gracia. Septyni vaikai – jos asmeninis garnizonas.
Ministrė tvirtina, jog šalia darbo ir gausios šeimos jai dar lieka laiko pomėgiams: moteris mėgsta skaityti ir puikiai jodinėja.
Gerai apgalvota karjera
U.von der Leyen sėkmės formulė: nuolat atrasti save iš naujo ir žvelgti tik pirmyn. Jokiu būdu ne atgal ir ne žemyn!
Politikės karjerą U.von der Leyen pradėjo gimtojoje žemėje: 2003–2005 metais ji buvo šeimos ministrė Žemutinėje Saksonijoje.
2005 metais tapusi šeimos, senjorų, moterų ir jaunimo ministre A.Merkel kabinete, ji persikėlė dirbti į Berlyną. Vokietijos dirbančios moterys sveikino kiekvieną jos žingsnį, o ją pačią garbino lyg dievaitę.
Moterų politikos tema iki šiol tebėra viena jos mėgstamiausių, tačiau atsistatydinus darbo ministrui Franzui Josefui Jungui 2009 metais ji susidūrė su nauju iššūkiu – Darbo ir socialinių reikalų ministerija.
Politikė konservatorė ne tik nuoširdžiai rūpinosi skurstančiomis pensininkėmis – kartais atrodė, kad ji norėtų asmeniškai imtis virti pietus visiems mokyklinio amžiaus vaikams.
2010 metais, kai atsistatydino Vokietijos prezidentas Horstas Kohleris, buvo rimtai svarstoma jos kandidatūra į šalies prezidento postą, tačiau juo tapo J.Gauckas. Kol kas.
Postas ne pagal specialybę
Po Darbo ministerijos, kurios biudžetas Vokietijoje siekia 120 milijardų eurų, kitas logiškas U.von der Leyen karjeros žingsnis galėjo būti Sveikatos apsaugos ministerija. Juk ji baigusi medicinos studijas!
Tačiau kai kur iki šiol vyraujantis požiūris, kad ministro pareigas turi eiti tik žmogus, turintis atitinkamą specialybę, vokietei svetimas. Esą užtenka nusimanyti apie sritį, kurioje darbuojiesi, ir tinkamai vadovauti.
Tad U.von der Leyen įsitikinusi, kad medicininio išsilavinimo norint užimti sveikatos apsaugos ministro postą visai nereikia: juk kalbama ne apie pacientų gydymą, o apie gerokai supainiotus sveikatos apsaugos sistemos finansus.
Iš tiesų sveikatos apsaugos ministro postas būtų buvęs žingsnis į šoną, o ne pirmyn, kaip ji buvo įpratusi.
O gal netgi atgal. Perskaityti tokį įvertinimą laikraštyje jai būtų tikrai nemalonu.
O idėja vadovauti Gynybos ministerijai, kuriai pavaldūs apie 180 tūkst. Vokietijos kariškių, jai pasirodė patraukli.
Kolegė ir konkurentė
Tapusi gynybos ministre U.von der Leyen ne tik įrodė, kad sugeba pasiekti viską, ką užsibrėžia, bet ir tapo pirmąja Vokietijos gynybos ministre moterimi. Be to, ji sukūrė ir naują Krikščionių demokratų partijos hierarchiją.
Tiesa, pirmuoju smuiku partijoje vis dar groja A.Merkel. Užtat dabar U.von der Leyen – antrasis smuikas. Ne veltui pastaroji moteris vadinama kol kas itin populiarios ir neseniai perrinktos A.Merkel įpėdine. Kiti dešiniųjų partijų funkcionieriai rikiuojasi abiem moterims už nugaros ir yra gerokai nutolę.
U.von der Leyen ir A.Merkel santykiai nėra paprasti. Moterys atidžiai stebi viena kitą, bet ir remia viena kitą, jeigu tai naudinga. Ir atrodo, kad tokia atsargi žvalgyba truks dar ne vienus metus, kol A.Merkel ambicijos išblės, o U.von der Leyen – priešingai, užsimanys pasiekti dar daugiau.
Pusryčiai Afganistane
U.von der Leyen atidžiai stebi ne tik politikos apžvalgininkai, bet ir bulvariniai laikraščiai. Pastarųjų dėmesiui naujoji gynybos ministrė pasiruošė puikiai. Kam vadovauja, tą ir lanko – šį kartą ne pensininkus, o karius.
Pirmoji naujosios ministrės komandiruotė – kalėdinė kelionė į Afganistaną. Kita? Į Malį arba Vakarų Sacharą. Ne taip jau ir svarbu – ministrė važiuos ten, kur tarnauja Vokietijos kariai.
Kad ją pažintų ir imtų pasitikėti kaip tradiciškai vyrų tvirtove laikomos institucijos vadove, ji pagalvojo apie viską – ministrę lydinčių žurnalistų būryje šį kartą yra ir moterų žurnalų atstovų.
Jie stebėjo ministrę ir anksčiau, tačiau dabar fotoaparatų objektyvai žybsėjo dvigubai dažniau. U.von der Leyen tai tik į naudą ir ji tai puikiai žino. Vaidyba – menas, kurį ji įvaldžiusi beveik tobulai.
Dar 2007 metais ji plačiai šypsodamasi iš partijos suvažiavimo tribūnos demonstravo ne tik savo retorinius sugebėjimus, bet ir naują šukuoseną.
2008 metais ministrė žavesiu rungtyniavo su australu aktoriumi Hugh Jackmanu televizijos laidoje „Lažinamės, kad...?“.
2013 metais ji dalyvavo televizijos apdovanojimų „Bambi“ teikimo ceremonijoje.
Dar po metų, kai U.von der Leyen buvo jau šeimos ministrė, ji rimtu veidu prieš kameras rodė „Stop“ ženklą pornografijai internete ir gavo Cenzūrsulos pravardę.
O dabar ji spaudžia rankas kariams Afganistane, čia liko nakvoti ir, kaip pažymėjo smulkmenų nepraleidžianti Vokietijos žiniasklaida, užtruko diena ilgiau negu jos pirmtakas, kuris buvo įpratęs atskristi vienai dienai.
Su kai kuriais kariais ministrė gėrė karštą vyną ir kalbėjosi ilgiau – apie jų šeimas, likusias Vokietijoje, ir apie tėvynės ilgesį, o per Kalėdas mokėsi kovinių ženklų.
Kariai atrodė nuoširdžiai ir maloniai nustebę – ši trapi moteris noriai ir kantriai klausosi visų pristatymų, nesutrinka, nekvailioja, rodo rūpestį. Ko daugiau norėti iš politikų?
Laukia sudėtingos užduotys
Vis dėlto U.von der Leyen Gynybos ministerijoje vien šypsotis ir pozuoti prieš kameras tikrai neužteks.
Naujieji ministrai pirmąsias 100 dienų naujame poste paprastai rengia reformų planus ir tik tada juos pristato.
Tuo laikotarpiu jie nekritikuojami. Atrodo, kad U.von der Leyen šių 100 dienų atsisakys.
Kol kas ji dar tik mokosi žygiuoti per minų lauką. Skandalų gynybos sistemoje pastaraisiais metais netrūko – pirmtakai paliko net keletą nebaigtų mūšio laukų, kuriuose teks kovoti naujajai ministrei.
Po 2010 metų reformos Vokietijos kariuomenėje buvo atsisakyta privalomosios tarnybos, armija sumažėjo nuo 250 tūkst. iki 185 tūkst. karių, 32 dalinių buvo atsisakyta, dar 90-yje sumažinta etatų.
Į kairę ir į dešinę brangiai, o kartais ir ne visai išparduota tiek nauja, tiek senstelėjusi bundesvero karinė technika, prie kurios buvo įpratę kariškiai. Atsisakyta tam tikrų pajėgumų, pavyzdžiui, Vokietija greitai turės mažiau tankų nei Lenkija – jai, beje, ir parduodami vokiški tankai, o laivynas sumenks iki seniai nematyto lygio.
Jau vien dėl to karinėse pajėgose susikaupė daug pykčio ir nuoskaudų.
O kur dar naujos reformos, tokie skandalai kaip milijardą eurų ištaškęs, bet taip ir neįgyvendintas, o galiausiai ir sustabdytas bepiločių orlaivių įsigijimo projektas.
Atitinkamos institucijos praėjusiais metais užregistravo 5061 oficialų skundą – 17 procentų daugiau negu 2012 metais. Rekordinis skaičius vienam kareiviui nuo 1959 metų, kai skundai buvo pradėti registruoti.
Neoficialiai kalbama, kad daugėja ne tik nepatenkintų niurgzlių – krinta legendinė vokiečių karių kovinė dvasia.
Naujoji karių, kurių dalis už–grūdinta per susirėmimus Afganistane, karta yra lepesnė, tingesnė ir mažiau linkusi rizikuoti nei jų tėvai ar seneliai.
Kas tokiu laikotarpiu gali būti geriau už ministrę, kuri ne tik sugeba prastumti reformas, bet ir nesidrovi apkabinti kareivių ir priglausti jų prie krūtinės? Tiesa, savo vertę U.van der Leyen dar teks įrodyti.
Kilmė nesvarbu
Nors Ursula von der Leyen pavardėje yra „von“, ji nėra kilminga: ministrė įgijo šią pavardę ištekėdama.
Ankstesni Vokietijos gynybos ministrai Karlas Theodoras zu Guttenbergas ir Thomas de Maiziere iš tiesų buvo kilmingi. Tiesa, tai šių dienų Vokietijos politikoje labiau atsitiktinumas nei taisyklė.
Anksčiau politikoje, ypač armijoje, buvo kitaip. Vilhelmo I, vadinamo Kareivių karaliumi, o dar labiau Frydricho Didžiojo (1712–1786) laikais karininko karjera tarp kilmingųjų buvo laikoma prestižine, o dauguma prūsų karininkų buvo žemesniojo luomo ir ne itin turtingi kilmingieji.
1739-aisiais, Kareivių karaliaus mirties metais, visi 34 prūsų generolai buvo kilmingi, o iš 211 štabo karininkų tik 11 buvo nekilmingi.
1786-aisiais, Frydricho Didžiojo mirties metais, vos dešimtadalis karininkų, kurių iš viso buvo 5 tūkst., buvo nekilmingi. Įsigaliojus Veimaro konstitucijai, „kilmingos“ pavardės buvo prilygintos kitų valstybės piliečių pavardėms, „von“ dokumentuose nebeliko.
Moterys, kurios vadovauja krašto apsaugai
Pasaulinėje praktikoje U.von der Leyen – ne pirmoji gynybos ministrė moteris. Pirmoji moteris, 1960 metais pradėjusi formaliai vadovauti Gynybos ministerijai, buvo S.R.Dias Bandaranaike iš Šri Lankos.
Gynybos ministre 1975–1977 m. dirbo ir garsi Indijos politikė, vėliau premjerė I.Gandhi. Kita garsi kaimyninio Pakistano politikė B.Bhutto, kuri vėliau buvo nužudyta, Gynybos ministerijai vadovavo 1988–1990 m.
Europoje savo šalių gynybos ministerijoms sėkmingai vadovavo suomės E.Rehn, A.Kariina Taina, norvegės E.Lower, K.Krohn Devold, A.G.Strom-Erichsen, prancūzė M.Alliot-Marie, kroatė Z.Antunovič, švedė L.Bjorklund, latvės S.Abuoltinia, L.Murniecė ir lietuvė R.Juknevičienė.
Patarimų U.von der Leyen negailėjo kolegė iš Nyderlandų J.Hennis-Plasschaert. Ispanijos gynybos ministrės C.Chacon (nuotr.), kuriai tuomet buvo 37 metai, net septintas nėštumo mėnuo 2008-aisiais neatbaidė nuo ryžto skristi į Afganistaną aplankyti Ispanijos karių. Tiesa, ją lydėjo ginekologas.