Tremtinio iš Kauno ir ukrainietės sūnus jau nuo Oranžinės revoliucijos laikų pasižymėjo kaip aktyvus Ukrainos demokratijos gynėjas.
Tad teigia negalėjęs tylėti ir šią savaitę, kai šalyje įsigaliojo drakonišku pramintas įstatymų paketas, paakinęs naują smurto bangą, rašo dienraštis „Lietuvos rytas“.
Pagal sausio 16-ąją Aukščiausiosios Rados patvirtintą paketą piliečiams bus draudžiama be valdžios leidimo dalyvauti mitinguose, važiuoti didesnėje negu 5 automobilių kolonoje, dėvėti kaukes ir šalmus, ieškoti ir skelbti informaciją apie valstybės pareigūnus ir jų turtą.
„Tuos įstatymus aš laikau negaliojančiais ir asmeniškai jų nesilaikysiu.
Aš nebijau kalėjimo. Jau prisikalbėjau daugybei metų ir dar pakalbėsiu. Vis tiek visų nesusodins“, – šią savaitę Ivano Frankivsko gyventojams pareiškė V.Anuškevičius.
Su „Lietuvos rytu“ ilgametis Vakarų Ukrainos miesto vadovas pasisveikino lietuviškai.
Per pokalbį jis atrodė ir prislėgtas, ir pakylėtas.
„Yra toks žiaurus posakis, kad ukrainiečiai susivienija prieš sušaudymą. Tikėkimės, nesušaudys“, – liūdnai juokavo jis.
Šeimoje tvyro nerimas
– Kada priėmėte sprendimą nepaklusti sausio 16-osios įstatymų paketui?
– Iškart, kai jis buvo patvirtintas. Pirma, aš žiūrėjau, kaip vyko balsavimas. Balsuojama buvo ne kortelėmis, ne elektroniniu būdu, o pakeliant rankas.
Kiekvienas sveikai mąstantis žmogus puikiai supranta, kad per 30 sekundžių suskaičiuoti 207 rankas – nerealu. Mano akimis, tai buvo reglamento pažeidimas.
Antra, mano juridinės žinios leidžia spręsti, kad tie įstatyminiai aktai pažeidžia aukščiausią šalies įstatymą Konstituciją, kurią Ukraina taip pat turi. Tai – nusigręžimas nuo Ukrainos demokratinio kelio ir judėjimas į totalitarizmą, diktatūros link.
Man, kaip tremtinio, kuris labiausiai gyvenime brangina laisvę, sūnui, nepriimtina, kai pažeidžiamos mano teisės.
Negaliu su tuo taikstytis. Kalbėsiu, ką noriu kalbėti, eisiu, kur reikia eiti, ir elgsiuosi, kaip turėčiau elgtis. Neketinu vaikščioti milicininkų koridoriais.
– Taiau kaip tik dėl savo sprendimo ir galite prarasti laisvę.
– Žinoma. Kai vakar (pirmadienį. – Red.) kalbėjau miesto aikštėje, pasakiau: „Aš suvokiu, ką kalbu, ir tai gali man kainuoti laisvę. Bet aš nebijau kalėjimo.“ O ko bijoti?
Nesuprantu žmonių, kurie bijo prarasti pareigas, pinigus, sumuštinį, ikrus. Jie negalvoja, kad svarbiausia gyvenime – neprarasti sąžinės.
Pragyvenau 51 metus ir niekada su ja nesiderėjau. Ir 52-aisiais metais, atleiskite, prostitute manęs niekas nepavers.
Tie įstatymai – absurdiški.
Pagal juos reikėtų uždaryti ir mūsų žymųjį kalnų kurortą Bukovelį. Kodėl? Juk ten visi su kaukėmis ir šalmais.
– Kai 2012-aisiais nusprendėte nekandidatuoti į Aukščiausiąją Radą, kaip vieną priežasčių nurodėte žmonos prašymą dažniau būti namuose. Papuolęs į kalėjimą šeimos nematytumėte kur kas ilgiau. Ką artimieji mano apie šį drąsų, bet pavojingą žingsnį?
– Jiems gaila, kad visa tai vyksta. Tačiau manau, jog kiekviena žmona nori, kad jos vyras būtų stiprus. Mano du jaunėliai sūnūs dabar Kijeve. Vyriausiąjį man pavyko sulaikyti, nes jis turi mažą vaiką.
Žinoma, baisu. Bet, kita vertus, jie manimi didžiuojasi. Vakar vaikai man skambino ir sakė: „Tėvai, tu šaunuolis, nereikia bijoti.“
Šiandien (antradienį. – Red.) taip pat vykstu į Kijevą, nes nerandu sau vietos, kai mano vaikai ten.
Kasdien puoselėja taiką
– Dėl savo sprendimo galite sulaukti centrinės valdžios atsako ne tik asmeniškai.
Galbūt vertėtų neišvažiuoti, pasilikti savo mieste?
– Nebijau palikti Ivano Frankivsko, nes per pastaruosius du mėnesius atlikau didelį darbą.
Bendravau su radikaliai nusiteikusiomis jėgomis, milicija, vidaus pajėgų kariais, miesto apskrities komisaru.
Teisėsaugininkus raginau nepamiršti, kas jie, iš kur jie ir kieno jie vaikai, ir nevykdyti kvailų įsakymų.
Gyventojų prašiau atminti, kad tie vyrai su antpečiais yra mūsų tėvai, broliai ir vaikai.
Tfiu, tfiu, tfiu – kol kas Ivano Frankivske ramu.
Turiu labai gerą komandą ir galiu nesijaudinti.
– Ivano Frankivsko milicija jūsų klauso?
– Atsižvelgia. Buvo bandymų juos provokuoti, bet pavyko užkirsti tam kelią. Pasakiau provokatoriams – nėra ko ieškoti priešų tarp savų.
Milicininkai tada dėkojo, kad palaikiau juos. „Mes turime saugoti tvarką ir nenorime, kad mums po nosimi kumščiais mojuotų ir aiškintų, kokie mes blogi. Mes juk tokie patys normalūs žmonės“, – sakė jie.
– Vis dėlto neturite teisės įsakinėti policijai. Kieno žodžių jie klausys, kai sulauks įsakymų iš savo vadų?
– Mano pareiga padaryti viską, kad teisėsaugos organai Ivano Frankivske neturėtų progos imtis veiksmų. Kol kas pavyko.
Mūsų miestas nedidelis – 240 tūkst. gyventojų. Labai daug jų šiuo metu yra Kijeve.
Kai ten nuvažiuoju ir einu per Maidaną, tik ir girdžiu: „Sveiki, pone mere, mes – jūsiškiai.“
– Vietos politikų nepaklusimas centrinei valdžiai didina šalies susiskaldymą. Ar nesibaiminate, kad ištiks dar didesnė krizė?
– Norėčiau pažymėti, kad manęs į šias pareigas valdžia nepaskyrė.
Mane išrinko Ivano Frankivsko gyventojai. Aš privalau būti su šiais žmonėmis ir kalbėti jų vardu: sakyti, ko jie nori ir ką galvoja.
Jau du mėnesius žmonės budi aikštėje. Gal jie ten stovi, kad prezidentas jiems po tūkstantį dolerių įteiktų? Ne.
Žmonės išėjo, nes nori į Europą. Jie nenori gyventi nei Rusijoje, nei Baltarusijoje, nei Šiaurės Korėjoje.
Bet valdžia ignoruoja tautą.
O sausio 16-ąją kažin kelintą kartą pademonstravo, kad jai nusispjauti į Maidaną ir milijonų ukrainiečių nuomonę. Todėl ukrainiečiai atsako taip pat: jie irgi neklauso.
Pilietinis karas – arti
– Pasiekti tikslo protestuotojams nepadeda ir tai, kad opozicija neturi vieno lyderio.
Vienas jų – Julijos Tymošenko partijos „Tėvynė“ atstovas Arsenijus Jaceniukas tokios atsakomybės, regis, pabūgo. Girdėjome, žmonės dėl to pradeda pykti.
– Tai tiesa. Bet manau, kad po sausio 19-osios, kai vėl prasidėjo neramumai, lyderis iškilo savaime. Tai – partijos „Udar“ lyderis Vitalijus Klyčko.
Kai prie „Dynamo“ stadiono vyko provokatorių sukeltos riaušės, tiktai jis stojo tarp „Berkut“ pareigūnų ir protestuotojų. Ten nebuvo nei A.Jaceniuko, nei partijos „Svoboda“ vadovo Oleho Tiahnyboko.
Man, kaip armijoje tarnavusiam žmogui, tai buvo signalas, kad jis tinkamiausias.
Bet žinote, Ukrainoje yra toks indas, kuris vadinasi makitra. Į jį mes suverčiame virtinius ir patiekiame.
Tada virtiniai apliejami sviestu ir maišomi. Mūsų politikai – kaip tie virtiniai makitroje: iš pradžių būna viršuje, po to apačioje, tada vėl viršuje ir vėl apačioje.
Koks skirtumas, šiandien lyderis Vania ar Petia? Svarbiausia – kas bus rytoj. Žmonėms įgriso, kad iki šiol nėra opozicijos veiksmų plano.
– Kaip, jūsų nuomone, gali klostytis tolesni įvykiai Ukrainoje?
– Yra tik du scenarijai. Pirmasis – taikus. Palaikau jį.
Norėčiau, kad konfliktas būtų išspręstas derybomis.
Bet valdžia nuėjo labai toli, ir tautos reikalavimai tapo radikalūs – vyriausybės atstatydinimas, pirmalaikiai prezidento ir parlamento rinkimai, antikonstitucinių įstatymų panaikinimas, visų politinių kalinių išlaisvinimas ir – svarbiausia – eurointegracijos tęsimas.
Jeigu valdžia vis dėlto įsiklausys, galbūt bus pasiektas kompromisas. Deja, nieko panašaus nevyksta. Tad labai tikėtinas antrasis scenarijus. Mes esame labai priartėję prie to, ką vadiname pilietiniu karu.
Jeigu viskas pakryps šia linkme, kai kuriems europiečiams turės būti gėda, kad jie tinkamai nereagavo į padėtį Ukrainoje. Aš kalbu apie žvėrišką jaunimo ir žurnalistų sumušimą lapkričio 30-ąją.
Tada tauta kreipėsi į Bendriją, prašydama pritaikyti Ukrainai sankcijas. To jie bijo labiausiai – prarasti pinigus. O Europa – nieko.
– Tikiuosi, šiuo atveju neturite galvoje Lietuvos.
– Ne. Lietuva kaip tik labai padeda ukrainiečiams eurointegracijos kelyje. Nuo prezidentės Dalios Grybauskaitės iki paprastų lietuvių. Beje, man teko jų sutikti Maidane.
Labai didžiuojuosi, kad mano gyslomis teka lietuviškas kraujas. Žmonės man sako: „Anuškevičiau, tavo kraštiečiai šaunuoliai, labai gerai palaiko Ukrainą.“
Protestai prieš valdžią Ukrainos sostinėje nesiliauja
Pagrindiniai Ukrainos neramumų židiniai jau nuo praėjusių metų lapkričio pabaigos – Kijevo širdyje. Čia esančios Nepriklausomybės ir Europos aikštės tapo protestuotojų tvirtove po to, kai buvo išvaikyta grupelė protestuotojų.
Būtent šioje, dabar jau barikadomis aptvertoje erdvėje kasdien budi tūkstančiai žmonių, o savaitgaliais renkasi dešimtys ar net šimtai tūkstančių ukrainiečių. Iš pradžių pasirašyti Asociacijos sutartį su ES reikalavusi minia dabar siekia prezidento V.Janukovyčiaus pasitraukimo.
Aikštėse įrengta visa infrastruktūra: čia veikia valgyklos, tualetai, medicinos punktai, organizuojamos akcijos, koncertai. Būtent iš šių aikščių protestuotojai rengia savo žygius į aplinkines gatves – iš pradžių ketinta šturmuoti prezidentūrą ir vyriausybę, tačiau nuo šių pastatų protestuotojus nuvijo milicija. Naujausi susirėmimai vyksta M.Hruševskio gatvėje, kur iškilo naujos barikados.