Po to, kai 2008 metais kilo Rusijos ir Gruzijos karas, Lietuvoje, ir ne tik, nemažai žmonių iš nežinojimo, arba norėdami tyčia sumenkinti Aljansą klausė: „O kurgi buvo NATO? Kodėl nereagavo, nieko nepadėjo?“.
Lygiai tokie patys klausimai kyla ir dabar, kai kartais pagrįstai klausiama – kodėl gi Aljansas reaguoja vangiai į Rusijos vykdomą invaziją Ukrainoje?
Juk kad ir ką manytume apie naująją Ukrainos valdžią ir kad ir kaip vertintume faktą, kad daugumą Kryme sudarantys rusai sveikina Rusijos karių buvimą regione, realiai pažeidžiamos tarpvalstybinės sutartys, tarptautiniai susitarimai, tarp jų ir Budapešto memorandumas.
O prisidengdama 1939 metų sovietų propagandos retorika Rusija realiai vykdo Ukrainos teritorijos okupaciją. Taigi, o ką daro NATO? Nieko.
„Ir nieko nedarys, nerizikuos prasidėti su Rusija dėl Ukrainos, - pergalingai džiūgauja Kremliaus politiką palaikantys komentatoriai, šiomis dienomis lyg pagal komandą okupavę interneto erdvę. Ir žinoma, jų žvilgsnis nukrypsta į Baltijos šalis, kuriose tiesiog būtina pasėti abejonę - tas pats laukia ir jūsų, niekas, joks NATO jūsų negins“.
Pirmiausiai, žinoma, pamirštama, kad nei Gruzija 2008-siais, nei Ukraina šiomis dienomis nepriklausė, nepriklauso ir, greičiausiai, dar kurį laiką nepriklausys NATO. Tai lemia daugelis priežasčių – yra socialinės, ekonominės, geografinės, bet pirmiausiai geopolitinės kliūtys. Mat, kai kurias Aljanso nares kariniu požiūriu, savo indėliu į Aljanso operacijas bei reformomis ta pati Gruzija jau lenkia, o ir palaikymas NATO yra išties didelis. O tų šalių, kurioms Vašingtono sutartis bei garsieji 4-asis ir 5-asis straipsniai negalioja, Aljansas ginti nei privalo, nei trykšta dideliu noru. Juo labiau Ukrainos, į kurią, regis, bent jau provokuodama nusitaikė Rusija.
Ir vis dėlto NATO gali bei turi ginti Ukrainą, nes akivaizdu, jog kol kas nei „gilaus susirūpinimo” pareiškimai iš Vakarų šalių, nei žodiniai perspėjimai apie pasekmes į „velikaja deržava” vaidmenį vėl įsijautusiai Rusijai įspūdžio nedaro.
Leidus Kremliui nebaudžiamam siautėti pasienyje, neaišku, kur Vakarų silpnumą ir bejėgiškumą pajutusi Rusija sustos, kokių veiksmų imsis ateityje. Todėl visas viltis sudėti į „taikų konflikto sureguliavimą” ir nepasiruošti planui „B” būtų naivu.
Žinoma, reaguoti karštakošiškai ir stačia galva leistis į konflikto eskalavimą bei karą su branduolinius ginklus turinčia šalimi taip pat neprotinga. Bet NATO turi nemažai pasirinkimų. Antai buvęs NATO pajėgų Europoje vadas, JAV atsargos admirolas Jamesas Stavridis pasiūlė skubiai sušaukti NATO viršūnių susitikimą, kuriame būtų pasvertos visos galimos politinio, diplomatinio, ekonominio ir karinio atsako priemonės.
Beje, kol daugelis NATO narių Europoje abejingai stebėjo pastarųjų dienų įvykius Ukrainoje, iniciatyvos ėmė trys šalys – Lenkija, Latvija ir Lietuva. Būtent mūsų šalis pasiūlė aktyvuoti 4—ąjį Vašingtono sutarties straipsnį, kuris per visą Aljanso istoriją buvo svarstytas vos keturis sykius.
Šis straipsnis numato NATO sąjungininkų konsultacijas, kai bent vienas iš jų mano, kad yra kilusi grėsmė jo teritoriniam vientisumui, politinei nepriklausomybei arba saugumui.
Savo ruožtu admirolas J.Stavridis leidinyje „Foreign Policy“ teigė, kad NATO štabuose jau galima pradėti kalbėti apie karinį planavimą. Buvęs NATO pajėgų Europoje vadas pateikė 10 punktų planą, kurio gali imtis NATO artimiausiu metu:
1) Sustiprinti žvalgybinių pajėgumų darbą – nuo palydovinės žvalgybos, bepiločių orlaivių skrydžių iki kibernetinės žvalgybos priemonių.
2) Pasinaudojus NATO – Ukrainos taryba ir egzistuojančiomis partnerystėmis su Ukrainos karine vadovybe dalintis žvalgybine informacija ir taip stiprinti esamos vadžios Kijeve gebėjimus suprasti bei įvertinti situaciją.
3) Patarti Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms pasiruošti galimam kariniam konfliktui
4) Parengti NATO karinius planus tuo atveju, jei prieš Ukrainą bus vykdoma masinė invazija. Tokių NATO planų rengimas paprastai užtrunka, tačiau Aljanso operacijos pavyzdys Libijoje parodė, kad NATO gali veikti greitai ir efektyviai.
5) Priskirti vieną NATO jungtinių vadaviečių esančių Neapolyje arba Brunsume tiesiogiai sekti situaciją Ukrainoje.
6) Visų NATO krizinių centrų, ypač NATO pajėgų štabo Europoje nei jungtinių štabų darbuotojai turi veiktu pilnu pajėgumu, kitaip sakant atostogos ir savaitgaliai atšaukiami.
7) Užtikrinti, kad atskirai planavimu užsiimtų NATO sausumos bei jūrų pajėgų vadavietės Nortvude, Jungtinėje Karalystėje bei Izmire, Turkijoje. Jos informacija turėtų dalintis su Jungtinių štabų vadovybe.
8) Padidinti NATO Greitojo reagavimo pajėgų (25 tūkst. žmonių) parengties lygį.
9) Pasiruošti Ukrainą ginti kibernetinėje erdvėje.
10) Išsiųsti NATO jūrų pajėgas į Juodąją jūrą ir parengti joms planus konflikto atveju.
Anot J.Stavridžio, daugelis, ypač neabejotinai Rusijoje, bet kokį NATO įsikišimą pavadintų provokaciją ir konflikto kurstymu.
Tačiau, anot admirolo, nors rizika ir didelė, rusai jau juda. Esą sėdėti ir nieko neveikti, netgi nepasirengti blogesniam variantui būtų klaida – tai taptų signalu V.Putinui, kad jis gali daryti, ką panorėjęs. O internete lojanti Kremliaus propagandos armija galėtų triumfuoti iš laimės.
