Užsienyje gyvenantys egiptiečiai balsus atidavė jau šią savaitę. Tiek jie, tiek rinkėjai Egipte turi nuspręsti, kas prezidento poste pakeis pernai kariškių nuverstą islamistą Mohamedą Mursi.
Jis buvo pirmasis demokratiškai išrinktas Egipto prezidentas, tačiau neįtiko šalyje ypač įtakingiems kariškiams.
Būtent A.F.el-Sissi, kuris vadovavo liepos 3-iosios kariniam perversmui, ir yra laikomas pagrindiniu rinkimų favoritu.
Ar pavyks naujajam prezidentui nuslopinti šalyje įtampą? Vien nepatenkintų M.Mursi rinkėjų – milijonai.
Rinkimų kampanija – vangi
– Kokia padėtis Lietuvos turistų pamėgtame Egipte prezidento rinkimų išvakarėse? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo kelerius metus šioje šalyje dirbančio ir UNESCO (Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos) biuro Kaire direktoriaus Mariaus Lukošiūno.
– Dabar Egiptas tarsi ieško savo kelio. Revoliucija, po jos surengti šalies valdžios rinkimai, prezidento M.Mursi nušalinimas – tai vis šių paieškų pasekmė.
Prezidento rinkimuose rungsis buvęs kariuomenės vadas A.F.el-Sissi bei Gamalio Abdelio Nassero sekėjas kairysis politikas H.Sabahi. Apklausos rodo, kad laimės buvęs kariškis.
Vadinasi, Egiptą ir toliau valdys karinio elito atstovas. Šioje šalyje taip vyksta nuo 1953 metų, kai G.A.Nassero vadovaujami karininkai nuvertė paskutinį Egipto karalių Fuadą II.
Rinkimų kampanija vyksta vangiai, nes dominuoja aiškus lyderis A.F.el- Sissi. Kandidatų debatai per televiziją nenumatyti.
Neseniai A.F.el-Sissi davė interviu, bet iš pradžių buvo padarytas pokalbio įrašas. Jis tik vėliau buvo parodytas per kelias televizijas. Be abejo, netikėtų klausimų žiūrovai neišgirdo.
Po perversmo nukrito kainos
– Artėja vasaros atostogų metas, bet Egipte dėl politinio nestabilumo labai sumažėjo turistų. Ar iš tiesų užsieniečiams šioje šalyje nesaugu?
– Politinė padėtis Egipte nėra galutinai stabilizuota, bet esu įsitikinęs, kad turistai, ypač šalies kurortuose, gali jaustis saugūs.
Tiesa, teoriškai Egiptą bet kada vėl gali sukrėsti neramumai, demonstracijos, jos užblokuotų kelius ir sutrukdytų grįžti namo.
Tačiau beveik per metus po M.Mursi nušalinimo turistai nė karto nebuvo užpulti svarbiausiuose turizmo centruose Hurgadoje ir Šarm aš Šeiche. Per šį laiką įvyko tik vienas rimtesnis išpuolis prieš užsieniečius Taboje.
Taip, turistų Egipte smarkiai sumažėjo. Bet tiems, kurie ryžtasi keliauti į šią šalį, dabar finansinės sąlygos itin palankios.
Neseniai aplankiau Egipto turizmo objektą – prieš daugiau nei tris tūkstančius metų statytą Abu Simbelio šventyklų kompleksą, kuris turėjo būti apsemtas statant Asuano užtvanką.
Pirmiausia UNESCO pastangomis šis į Pasaulio paveldo sąrašą įtrauktas paminklas buvo išgelbėtas perkėlus jį į kitą vietą.
Kainos šioje anksčiau turistų gausiai lankytoje vietovėje smarkiai kritusios.
Antai Agathos Christie romane „Mirtis prie Nilo“ aprašyto nepaprastai prabangaus Asuano viešbučio „Old Cataract“ apartamentuose dabar galima apsistoti ne už 350, o už 150 JAV dolerių. Žinoma, reikia derėtis. Juk čia Rytai!
Apžiūrinėti Egipto paminklus šiuo metu itin patogu, nes galima jais gėrėtis kone vienumoje, nesistumdant turistų minioje.
Sakyčiau, jei pasikliauji sėkme, dabar geriausias laikas keliauti po šią šalį, nes galima jaustis kaip pakliuvus į išskirtinę, individualią turistinę kelionę.
Žinoma, skrendant į Egiptą derėtų pasidomėti Lietuvos užsienio reikalų ministerijos rekomendacijomis dėl saugumo.
Visiška Libijos priešingybė
– Kaip dabar Egipte jaučiasi čia gyvenantis europietis?
– Trejus metus gyvendamas šioje šalyje įsitikinau, kad egiptiečiai labai draugiški užsieniečiams.
Vakariečiams būdingas nepatiklus požiūris į musulmoniškas šalis gali labai klaidinti. Teigti, kad nesaugu vykti į islamo pasaulį, prilygsta aiškinimams, jog pavojinga visose romanų kalbomis kalbančiose valstybėse.
Islamo šalys be galo skirtingos. Vienokia situacija, pavyzdžiui, Pakistane ir kitokia Turkijoje.
Egiptas – visiška Libijos priešingybė ir yra atviriausia pasauliui šalis visame regione. Kitaip ir būti negali – juk net apie 15 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) čia sukuria turizmo industrija.
Egiptiečiai pusantro šimto metų plėtoja turizmą ir jų nacionaliniam charakteriui visiškai nebūdingas agresyvumas.
Daugumai čionykščių žmonių nesvetimas humoro jausmas, jie gali papasakoti daugybę anekdotų ir apie save, ir apie kaimynus. Bet tai nepiktas šaipymasis.
Be to, Egipto visuomenė gana urbanizuota, o miestų gyventojai atviresni su kitataučiais.
Dar viena Egipto ypatybė, nebūdinga didelei daliai kitų islamo kraštų, – visuomenė nesusiskaldžiusi pagal gentis, čia nėra gentinės sanklodos. Šiuo požiūriu egiptiečiai panašesni į europiečius nei į savo kaimynus Afrikoje.
Egiptas nėra susiskaldęs ir religiniu požiūriu. Apie 10 proc. šalies gyventojų – krikščionys, bet niekuomet neteko girdėti iš vietos musulmonų, kad jie – ne egiptiečiai, ne Egipto patriotai.
Todėl kilus krizei šioje šalyje visuomenės susipriešinimo, etninės ar religinės įtampos būna mažiau nei kituose musulmoniškuose kraštuose.
Egiptiečiai nelinkę nusikalsti
– Gigantiškas Kairo megapolis su milžiniškais lūšnynais atrodo kaip ideali vieta kriminaliniam pasauliui klestėti. Ar politinio nestabilumo laikais čia neišaugo nusikalstamumo lygis?
– Iš tiesų Kaire su milžiniškais priemiesčiais ir lūšnynų rajonais gyvena apie 20 mln. žmonių. Bet pagal nusikalstamumo lygį šio miesto net iš tolo negalima lyginti, pavyzdžiui, su Meksiku.
Kaire užklydęs ir į skurdžiausias miesto vietas matai, kaip žmonės ramiai šnekučiuojasi, rūko kaljaną, geria arbatą sutūpę prie savo lūšnų ir nežiūri į tave kaip į auką, kurią norėtųsi apiplėšti.
Galima ramiai vaikščioti Kairo gatvėmis ir vakarais sutemus. Tiesa, nepatarčiau tokiu laiku eiti pasivaikščioti ne centrinėmis miesto gatvėmis jaunai moteriai, nelydimai palydovų.
Esu girdėjęs apie porą atvejų, kai buvo užpultos europietės, bet abu kartus viskas baigėsi palyginti laimingai – moterys neteko tik rankinių.
Naukštam nusikalstamumo lygiui Egipte turi įtakos ir taikus egiptiečių nacionalinis charakteris, didelis religingumas, stiprios šeimos tradicijos. Jie nepuola savo socialinių problemų spręsti nusikalstamais metodais.
Kai Egipto žmonės nuvertė iš pradžių Hosni Mubaraką, o vėliau ir M.Mursi, atrodytų, buvo galima abejoti jų taikingumu.
Bet tai buvo įsisenėjusių milžiniškų socialinių problemų įsiūbuota revoliucija. Įprastomis sąlygomis egiptiečiai – rami tauta.
Sparčiai daugėja gyventojų
– Vis dėlto socialinės problemos ir skurdas Egipte labai bado akis. Ar tai nekelia naujų revoliucijų grėsmės?
– Tokia grėsmė reali. Blogiausia, kad kai buvo pašalintas prezidentas M.Mursi, ėmė augti iki šiol Egipte ne itin išplitusio terorizmo pavojus.
Musulmonų brolija Egipte veikia jau 80 metų. Ji niekada nenutraukdavo veiklos – net tuomet, kai būdavo uždrausta. Tai platų rėmėjų tinklą turintis socialinis judėjimas.
Terorizmo kartais griebdavosi tik atskilusios nuo Musulmonų brolijos grupelės, o pagrindinė jos šaka tuo neužsiimdavo.
Egiptas yra didžiausių kontrastų šalis. Apie 30 proc. egiptiečių yra neraštingi, moterų neraštingumo lygis viršija 50 proc.
Žmonėms labai sunku išsikapanoti iš socialinės duobės, kurioje jie atsiduria dažniausiai jau gimdami skurstančiose šeimose.
Musulmonų brolija, siekdama savų politinių tikslų, mėgina padėti šiems žmonėms ir daro jiems didžiulę įtaką.
Savo ruožtu pasiturinčių šeimų atstovai iš kartos į kartą būna kariškiai, advokatai, gydytojai, valdininkai. Susikuria savotiškos uždaros socialinės kastos.
Egiptas susiduria su sunkiai sprendžiama demografine problema. Čia sparčiai auga gyventojų skaičius.
Egipte derlingos žemės plotų tiek, kiek ir mūsų šalyje, o gyvena apie 90 mln. žmonių. Kasmet darbo rinką papildo apie milijoną naujų potencialių darbuotojų.
Net ir turtingai valstybei sukurti tiek darbo vietų būtų sunku, o Egiptas juk neturi didelių finansinių išteklių.
Tradicijos ir modernumas
Per šimtmečius nusistovėjusį gyvenimo būdą suardė modernėjanti ekonomika. Ji sudarė žmonėms geresnes sąlygas gyventi ir leido sparčiai augti gyventojų skaičiui, bet kartu buvo susidurta su naujais sunkiai įveikiamais iššūkiais. Egipto išteklių nepakanka visiems egiptiečiams.
Čia gerai išplėtotas turizmas, bet dabar jis nusmukęs.
Tiesa, Sueco kanalą dar galima vadinti savotiška auksinius kiaušinius dedančia višta – čia sukuriama apie 12 proc. Egipto BVP.
Bet šiandien žūtbūt reikia naujos ekonominės sistemos, kuri skatintų daug spartesnę plėtrą. Niekas iš šalies atvažiavęs negali pasakyti, kaip tai padaryti.
Egiptiečiai ieško išeities ir tai vyksta susiremiant senajai visuomenės sanklodai ir modernumui.
Vis dėlto šis susidūrimas iš esmės nėra kruvinas. Revoliuciją sukėlė taikios demonstracijos. Aukų buvo, bet, palyginti su Egipto dydžiu, nedaug.
Pilietinis karas nevyko – jo nenorėjo provokuoti visos politinės grupės. Šalis nenuslydo ir į teroro kelią kaip Irakas.
Tiesa, kruvinos įvykių raidos pavojus išlieka. Labai svarbu, kad nedaug aukų pareikalavusi revoliucija duotų realių socialinių vaisių, nes visuomenės nusivylimas ilgainiui ir Egiptą gali pastūmėti radikalizmo kryptimi.
Būtina sustiprinti ekonomiką, antraip ateitis liks miglota.
Sugriūti neleido biurokratai
– Egiptas revoliuciją išgyveno palyginti taikiai. Tačiau kaimyninėse šalyse Libijoje, Sirijoje kilo pilietiniai karai.
Ar tai nekelia pavojaus ir Egipto stabilumui?
– Libijos, kurioje iš tiesų labai nesaugu, nė iš tolo negalima lyginti su Egiptu. Ta šalis visus Muammaro Gaddafi valdymo dešimtmečius buvo kone aklinai atitverta nuo pasaulio.
Visiškai kitokia nei Egipto ir Libijos visuomenė. Iki M.Gaddafi diktatūros čia buvo išsilaikiusi iš esmės gentinė santvarka, o vėliau diktatorius sąmoningai sunaikino valstybės institucijas.
Visą šalies gyvenimą kontroliavo M.Gaddafi sudarytos revoliucinės tarybos, jos veikė nepaisydamos įstatymų.
Žinoma, Libija gerokai turtingesnė už Egiptą, nes turi labai daug dujų ir naftos, bet visuomenės brandos, kultūros tradicijų požiūriu smarkiai atsilieka.
Tai ir paaiškina, kodėl libiai, nuvertę M.Gaddafi, neįstengia įveikti chaoso. Pačioje Libijos sostinėje Tripolyje susikovė dvi grupuotės, buvo pagrobtas ir visą dieną kaip įkaitas laikytas ministras pirmininkas.
Tokių įvykių Kaire net neįmanoma įsivaizduoti.
– Kitaip sakant, tarp arabų pasaulio šalių daugiau skirtumų nei panašumų?
– Tik iš pirmo žvilgsnio europiečiams atrodo, kad visos arabų šalys panašios. O juk teigiama, kad egiptietis supranta tik 30 proc. to, ką jam sako marokietis, nors abu kalba arabiškai.
Dar ryškesni arabų pasaulyje kultūriniai, religiniai skirtumai. Yra kraštų, kur labai įsigalėjusi šariato teisė, o Egiptas gali didžiuotis šimtametėmis pasaulietinių teismų tradicijomis. Tai šios šalies valstybingumo stuburas.
Egipte labai didelis biurokratinis aparatas. Kalbama, kad per daug didelis.
Kita vertus, net per patį revoliucijos įkarštį šioje šalyje nekilo suirutė, nes biurokratinis aparatas nesiliovė veikęs.
Musulmonų šalys sulaukia smarkios ir pelnytos kritikos dėl pažeidžiamų moterų teisių.
Bet Egipte maždaug tuo metu, kai Steponas Darius ir Stasys Girėnas rengėsi skrydžiui per Atlantą, viena garsi lakūnė įkūrė moterų oreivystės mokyklą.
Daro įtaką visam regionui
Labai svarbu, kad Egiptas žengtų europietiškesnės demokratijos kryptimi, nes ši šalis – pavyzdys visam arabų pasauliui.
Čia ieškoma atsakymų į klausimus, kurie kyla daugelyje musulmonų visuomenių.
Vienas svarbiausių klausimų – ar įmanoma demokratiškai išsaugoti pasaulietinę valstybę, neištirpdyti jos religiniame įkarštyje? Tai jau buvo matoma ir Egipte valdant Musulmonų brolijai.
Tad tolesnis Egipto stabilizavimasis pagelbėtų suvaldyti chaosą ir Libijoje, kuriai dar reikia kurti teismų sistemą, policiją.
Kitoje Šiaurės Afrikos šalyje Tunise politiniu požiūriu daug panašumų su Egiptu. Bet ši šalis pagal gyventojų skaičių beveik dešimt kartų mažesnė, todėl ir socialinės problemos čia paprastesnės, ne tokios aštrios.
Marokas per Arabų pavasarį apskritai sugebėjo išvengti didesnių sukrėtimų. Šios šalies karalius Mohamedas VI ir Jordanijos karalius Abdullah II patys ėmėsi permainų ir tarsi užbėgo revoliuciniams įvykiams už akių.
Arabų šalių ateitį labiausiai lems tai, kas bus jų vedliai. Realus pasirinkimas, kaip sakoma Egipte, čia visada buvo tik tarp mečetės ir kareivinių.
Praeis dar daug laiko, kol šioje pasaulio dalyje įsitvirtins politinėmis vertybėmis savo veiklą grindžiančios partijos.
Religingi Egipto žmonės, net ir inteligentai, mano, kad atsakas į socialinius, demografinius, turtinės nelygybės iššūkius turėtų būti šalies islamizavimas.
Kita stovykla laikosi nuomonės, kad problemas įmanoma spręsti šalies kontrolę perdavus kariuomenei.
Žinoma, yra ir vidurinė klasė, kuriai būdingas pasaulietinis liberalus mąstymas.
Itin svarbu, kad augtų ir politinė šios jėgos įtaka. Aišku, ne visų arabų šalių raidą lems Egiptas. Persijos įlankos monarchijos gyvena kitaip, ten visiškai kitoks pasaulis. Šios šalys dėl gausių išteklių nepalyginti turtingesnės, bet neturi nei pasaulietinių valstybės valdymo, nei demokratijos tradicijų.
Tačiau Egiptas daro didžiulę įtaką pirmiausia visam Šiaurės Afrikos regionui.
2011-ųjų pradžioje, kai šalį ėmė purtyti Arabų pavasaris, į gilią politinę krizę įklimpęs Egiptas pasitinka dar vieną naują etapą – prezidento rinkimus. Ar po balsavimo šalyje gali kas nors keistis?