Socialiniuose tinkluose mirga grasinimai, kad, jeigu paaiškės, jog tarp žuvusiųjų per antiteroristinę operaciją yra čečėnų, už juos laukia baisus kraujo kerštas. Keršytojai vyks ne tik į Donecką, bet ir į Kijevą, ir pagal nupirktus sąrašus susiras visus savo tautiečių kankintojus bei jų vadus.
Kas tie čečėnų kovotojai, kam jie pavaldūs, kodėl Kremlius leidžia egzistuoti čečėnų armijai, nors Rusijos įstatymai draudžia šalyje bet kokias privačias ar alternatyvias armijas?
Ant pavadžio išlaiko pinigai
Kaip iš pažiūros bebūtų keista, Čečėnijai, kuri dešimtajame dešimtmetyje liejo kraują, kovodama už nepriklausomybę nuo Kremliaus, šiandien leidžiama turėti savo karius. Ši respublika yra vienintelis Rusijos regionas, iš kurio Kremlius nešaukia į kariuomenę šauktinių ir kuriame leidžiama kurti vietinius ginkluotus padalinius, faktiškai pavaldžius tik respublikos vadovui.
Kaip rašo ttolk.ru, įvairiais duomenimis, Čečėnijos prezidento Ramzano Kadyrovo valdžioje yra nuo 10 iki 30 tūkst. ginkluotų ir kovingų vyrų. Kai kurie stebėtojai juos laiko svarbiausia Vladimiro Putino režimo atrama.
Kremlius išlaiko Kaukazą ant pavadžio tiktai milijardinėmis dotacijomis, skolų nurašinėjimu ir kitokiomis finansinėmis priemonėmis – skurstančioje šalyje netyla raginimai „liautis šėrus Kaukazą“, nelabai suvokiant, kad tai šaliai grėstų dar didesniu pavojumi.
Kremlius Kaukaze remiasi į vietinius „karo lauko“ vadus, kurie moka savo kovotojams – pastarųjų dauguma oficialiai dirba milicijoje, OMON, komendantūrose ir kitokiose jėgos žinybose.
Jeigu Kremlius nustotų „šerti“ vietinius Kaukazo baronus, tai grėstų karu. Autoritetą prarandantys vietos lyderiai milžiniškos bedarbio jaunimo masės įniršį nukreiptų į „išorės priešą“.
Čečėnijoje VRM generolo majoro ir akademiko R.Kadyrovo valdžioje esantys ginkluoti kovotojai turi stiprų karinį pasirengimą, absoliuti jų dauguma turi ir karinę patirtį. Jie yra ir motyvuoti, o formaliai tarnauja Rusijos jėgos struktūrose.
Čečėnų visuomenei, kuri iš esmės dar tebėra gimininės-gentinės stadijos, yra svetimi rusų taip mėgstami vadų kultai. 1991-2004 m. Čečėnijos istorija parodė, kad formalus lyderis čia – tiktai vienas iš karo lauko vadų, kontroliuojantis geriausiu atveju sostinę ir nedidelę teritoriją aplink. O tuo tarpu mažiausiai pusė Čečėnijos priešinasi tokiai valdžiai. Tereikia prisiminti, kad opozicija Dudajevui atsirado iš karto įtvirtinus jo režimą, o nuo 1992 m. dalis šiaurinių Čečėnijos rajonų atvirai liovėsi jam paklusti.
Panašioje situacijoje šiuo metu yra ir R.Kadyrovas – vienos iš devynių čečėnų genčių valdžia likusioms aštuonioms visai nepatinka, ir nepaisant aiškiai oponuojančių klanų „valymo“, Čečėnijos prezidentu R.Kadyrovas bus tik tol, kol Kremlius jam siųs pinigus. Jeigu ši srovė išsektų, R.Kadyrovui tebūtų vienas būdas išgyventi – nukreipti agresiją į „išorės“ priešą.
Formavosi iš klanų
Pirmieji stambūs ginkluoti čečėnų daliniai, palaikantys Kremliaus pusę 1999-2005 m. Čečėnijos kare, atsirado iš karto po Gudermeso atidavimo. Tada į „federalų“ pusę perėjo Jamadajevų klano ir Čečėnijos muftijaus Achmato Kadyrovo būriai.
Iki 2002 m. pavasario respublikoje egzistavo vadinamasis „čečėnų pulkas“, kurį sudarė Kadyrovo ir Jamadajevų kovotojai. 2002 m. kovą iš jų buvo sukurta specialioji karinės komendantūros kuopa Rusijos gynybos ministerijos kalnų grupuotės sudėtyje. 2003 m. kuopa išaugo iki Rusijos armijos 42-osios motorizuotosios šaulių divizijos specialiojo bataliono „Vostok“ su 1500 žmonių.
Tuo pat metu „kadyrovcai“ buvo ir pagrindinėje Čečėnijos prezidento Alu Alchanovo apsaugos tarnybos sudėtyje. Kartais ji buvo vadinama „prezidento pulku“, joje buvo daugiau kaip 2 tūkst. žmonių.
Trečioji čečėnų formuotė - 42-osios motorizuotosios šaulių divizijos specialusis batalionas „Zapad“ - buvo suformuota iš senų Dudajevo priešininkų, vadovaujamų Saido Mahomedo Kakijevo. S.M.Kakijevas kariavo su Dudajevu nuo 1992 m. Jo kariai 1994 m. užėmė Grozno televizijos centrą, gerai užsirekomendavo per separatistų surengtą 1996 m. Grozno šturmą.
Be to, Dudajevo priešininkų būrių kovotojai įsigudrindavo kartu su maištininkais sėkmingai kariauti partizaninį karą. Po 1999 m. dauguma jų grįžo į Čečėniją 42-osios divizijos specialiosios kuopos gretose, o 2003 m. suformavo bataliono „Zapad“ pagrindą. Greta jų reikėtų paminėti prorusiškus Beslano Gantamirovo būrius ir Centrinės žvalgybos valdybos generalinio štabo grupę „Gorec“, vadovaujamą Movladžio Baisarovo.
Priviliojo ir separatistus
Naujas čečėnų įsiliejimas į Rusijos jėgos struktūras sutapo su Čečėnijos VRM sukūrimu 2002 m. - tada kadyrovas vyresnysis įtikino Kremlių, kad kalnuose ir miškuose besislapstančius kovotojus galima pervilioti į savo pusę. Taip į čečėnų miliciją ir kuopas prie karinių komendantūrų pliūptelėjo „atgailaujančių“ separatistų srautas. Pagal įvairius duomenis, 2002-2005 m. R.Kadyrovui pavyko iš miško išvilioti nuo 7 iki 14 tūkst. kovotojų.
2002-2005 m. iš jų buvo iš dalies suformuota Čečėnijos prezidento saugos tarnyba bei atskiras respublikos VRM patrulių pulkas, sudarytas iš 10 kuopų. Pastarojo padalinio skaičius niekada nebuvo tiksliai nurodomas, bet paviršutiniai duomenys liudijo, kad ten gali būti apie 4 tūkst. karių, turinčių šaunamuosius ginklus, granatsvaidžius ir netgi šarvuočius.
2005 m. Čečėnijoje sukurtas Antiteroristinis centras (ATC), į kurį sutekėjo kadrai iš Čečėnijos prezidento saugos tarnybos. 2006 m. ATC buvo likviduotas ir iš jo bei dalies „milicininkų“ Čečėnijoje dislokuotoje Rusijos vidaus pajėgų 46-ojoje divizijoje suformuoti du specialieji batalionai – Jug“ ir „Sever“ (248-asis ir 249-asis batalionai). Bendras jų skaičius tada siekė 1200 karių.
R.Kadyrovas perėmė kontrolę
2005 m. Kremlius nusprendė galutinai statyti už R.Kadyrovą, kuris Maskvos ideologams atrodė visai tinkamas „čečėnų vado“ vaidmeniui. 2007 m. V.Putinas sumažino armijos Čečėnijoje skaičių nuo 50 iki 25 tūkst. žmonių, o R.Kadyrovas perėmė į savo valdžią operatyvininkų biurą ORB-2 ir susidorojo su nepasiduodančiu jo kontrolei M.Baisarovu. Be to, „vadas“ ėmė kontroliuoti ir visą respublikos VRM, kurios sudėtyje buvo sukurtas specialiosios paskirties pulkas. Tarp jo funkcijų buvo ir kova su „teroristais“ už pačios Čečėnijos ribų.
Per keletą metų Čečėnijos milicijos skaičius patrigubėjo. 2003 m. jų buvo priskaičiuojama apie 5,5 tūkst., o po keleto metų – jau 16 tūkst.
Atskiras respublikinės VRM padalinys, asmeniškai kontroliuojamas Kadyrovų, buvo nežinybinės apsaugos pulkas, liaudyje vadinamas „naftos pulku“. Formaliai jis saugojo Čečėnijos naftotiekius ir naftos perdirbimo įmones. Ekspertai nurodo gana skirtingus jo kovotojų skaičius – nuo 1500 iki 4500 žmonių. Šio padalinio darbuotojai prisidėjo prie M.Baisarovo nužudymo Maskvoje 2006 m.
Asmeniškai R.Kadyrovui, turinčiam ir VRM generolo majoro titulą, pavaldus ir Čečėnijos OMON, kuriame yra 300 karių (tiesa, formaliai jis įeina į Rusijos VRM struktūrą). 2008 m. R.Kadyrovas išsprendė klausimą dėl paskutinių jam nepavaldžių ginkluotų čečėnų formuočių respublikoje – 42-osios motorizuotosios šaulių divizijos specialiųjų batalionų „Vostok“ ir „Zapad“. Batalionai buvo išformuoti iki atskirų kuopų lygio.
Tuo pat metu Kremlius išformavo ir vienintelį karinį Rusijos armijos padalinį Čečėnijoje – 42-ąją diviziją. Oficialiai Čečėnija neteikia šauktinių Rusijos armijai, bet respublikos teritorijoje veikia kariniai komisariatai. Dalis į juos pašauktų jaunuolių siunčiami tarnauti į „čečėniškus“ vidaus pajėgų ir kuopų padalinius.
R.Kadyrovo „armijos“ skaičiai (2011 m. duomenys):
Nežinybinės apsaugos pulkas prie Čečėnijos VRM („naftos“ pulkas) – 2400-3000 karių.
Specialiosios paskirties pulkas prie Čečėnijos VRM – 1600-1800 karių.
Rusijos VRM vidaus pajėgų 46—osios divizijos batalionai „Sever“ ir „Jug“ - apie 2000 karių.
Du atskiri patrulių tarnybos pulkai (suformuoti iš separatistų kovotojų) – iš viso 2400-3000 karių.
Dvi specialiosios kuopos prie buvusios 42-osios motorizuotos šaulių divizijos – iki 300-500 karių.
Komendantūrų apsaugos kuopos – iki 500-1000 karių.
Čečėnijos respublikos VRM OMON – 300 karių.
Asmeninė R.Kadyrovo ir aukščiausių Čečėnijos respublikos asmenų apsauga – apie 500 žmonių.
Iš viso tai sudaro 10-12 tūkst. karių. Bet čia dar reikėtų pridėti apie 16 tūkst. policininkų.
Armiją papildo ne tik komendantūrų surasti šauktiniai, bet ir našlaičiai bei neprižiūrimi vaikai, kurie, surinkti į jaunimo treniruočių centrą „Molodaja krepost“, gauna rimtą karinį ir ideologinį pasirengimą ir paverčiami tikromis karo mašinomis, atsidavusiomis R.Kadyrovui.
Parengė Jurgita Noreikienė
