V. Putinas Normandijos minėjime – panieka karo didvyriams

Sąjungininkų desanto išsilaipinimas Normandijoje 1944 m. birželio 6 d. tapo lemiamos Antrojo pasaulinio karo operacijos pradžia. Minint 70-ąsias šio istorinio įvykio metines, netyla diskusijos dėl Rusijos prezidento Vladimiro Putino dalyvavimo minėjime Prancūzijoje kartu su kitais pasaulio lyderiais. „The Daily Mail“ žurnalistas Simonas Hefferis mano, kad V.Putino dalyvavimas ceremonijoje paniekina viską, vardan ko mirė Antrojo pasaulinio karo didvyriai.

Daugiau nuotraukų (1)

lrytas.lt

Jun 5, 2014, 6:35 PM, atnaujinta Feb 13, 2018, 3:41 AM

Pamina vertybes, dėl kurių žuvo sąjungininkai

V.Putinas sąjungininkų išsilaipinimo Normandijos pakrantėje minėjime oficialiai atstovaus vieną iš Antrojo pasaulinio karo sąjungininkų pusę – Rusiją. Tačiau Rusijos agresijos prieš kaimyninę Ukrainą fone tai jam reikš ir galimybę, nepaisant sankcijų ir kalbų apie izoliaciją, išlikti svarbiam pasaulinėje scenoje, išaukštinti Rusiją ir save patį.

Pasak S.Hefferio, V.Putinas panašiai pasinaudojo ir Sočio olimpinėmis žaidynėmis. Kaip šalies žaidynių šeimininkės prezidentas jis mėgavosi garbe, o tuo pat metu telkė savo šalies karines pajėgas prie Ukrainos sienos ir infiltravo joje savo samdytus banditus, kad padėtų suorganizuoti prorusiškas jėgas ir destabilizuoti Ukrainos valdžią.

Nuo tada, suprantama, didžioji civilizuoto pasaulio dalis pradėjo šalintis Maskvos tirono. Tačiau ketvirtadienį ir penktadienį jis stovės petis į petį su pasaulio lyderiais ir didvyriais, kurių heroizmas, padorumas ir moralinis principingumas visiškai nedera su jo išpažįstamomis vertybėmis. Žurnalisto manymu, V.Putinui ne vieta būti su karo veteranais netgi toje pačioje šalyje, jau nekalbant apie tą patį paplūdimį.

„Aš manau, kad Vakarai prieš keletą savaičių turėjo nepakviesti V.Putino dėl neteisėtos Krymo aneksijos, ir kai paaiškėjo, kad jis neketina laikytis vadinamojo „susitarimo“ atsitraukti iš Rytų Ukrainos“, - rašo S.Hefferis.

Kvailina Vakarų lyderius

Nepaisant didelės kritikos, Rusijos agresija ir bauginimai tęsėsi. Santykiai tarp V.Putino ir JAV prezidento Baracko Obamos tokie įtempti, kad Prancūzijos prezidentui Francois Hollande'ui tą patį vakarą tenka rengti dvi vakarienes, kad šie du vyrai nesusitiktų.

„Aš tikiuosi, kad karalienė taip pat bus laikoma atokiau nuo šito bandito, kurio įsakymu 2006 m. Londone buvo nužudytas (prieš tai apnuodijus poloniu) Britanijos pilietis Aleksandras Litvinenka – tai nusikaltimas, dėl kurio niekas nebuvo patrauktas į teismą“, - primena žurnalistas.

Pasak jo, tiesa yra tokia, kad V.Putinas kvailina Vakarų lyderius. Jis tai daro daugybę metų: jam buvo leidžiama dalyvauti G8 susitikimuose, klubo, vienijančio didžiausias kapitalistines demokratijas, nors jis pats nebuvo nei kapitalistas, nei demokratas.

„Bet jo buvimas Normandijoje giliai įžeidžia britų, amerikiečių ir kanadiečių vyrų bei prancūzų civilių, kurie žuvo per „D-Day“ ir vėlesnes skerdynes, atminimą“, - įsitikinęs S.Hefferis.

Pasak jo, Rusija 1944 m. buvo sąjungininkė, tačiau jos karių šiame konkrečiame mūšyje nebuvo, tad pakviesti V.Putiną į minėjimą, kai jis sutrypia visas vertybes, už kurias kovojo ir mirė karo didvyriai, yra tiesiog pasibjaurėtina.

„Žinoma, aš puikiai žinau, kad Rusija paaukojo didžiulę auką, padedant nugalėti nacizmą. Bet jos įnašas buvo mitologizuojamas, ir V.Putinas ciniškai tęsia šį procesą, atvykdamas į Prancūziją“, - teigia žurnalistas ir apžvelgia Rusijos vaidmenį Antrajame pasauliniame kare.

Rusija sukūrė sąlygas karui

Visų pirma, nevalia pamiršti, kad Hitleris pajuto galimybę įsiveržti į Lenkiją 1939 m. rugsėjį tik todėl, kad Vokietija ir Sovietų Sąjunga pasirašė Molotovo-Ribentropo paktą, kuris reiškė, kad iš Rusijos agresyvaus atsako nebus. Antra, Hitleris ir Stalinas nusprendė pasidalinti Lenkiją tarp savęs. „Nenuostabu, kad abu šie režimai turėjo panašią nuomonę, nes ir jų tironijos metodai buvo tokie pat“, - rašo S.Hefferis.

Kol 1942 m. Vanzės konferencijoje nebuvo priimtas „Galutinis sprendimas“ (planas sunaikinti žydus), jų politika dėl tų, kuriuos laikė savo priešais, buvo vienoda – kulka į nugarą ar galvą, deportacija į beveik užtikrintą mirtį koncentracijos stovykloje ar gulage.

Kai Katynės miškuose 1943 m. naciai rado palaidotus 4,5 tūkst. lenkų karininkų kūnus, kurie buvo nužudyti Stalino pajėgų, tapo aišku, kad masines žudynes rengti Stalinas sugeba ne prasčiau už Hitlerį.

Taip pat žiauriai sovietai elgėsi ir 1940-ųjų vasarą Baltijos šalyse – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, - iki juos kitais metais išstūmė vokiečiai.

Stalinistų vykdomas intelektualų, nekilnojamojo turto savininkų ir kitų buvo toks aršus, kad Baltijos šalių vyrai, vokiečiams atvykus, skubėjo jungtis prie Vermachto ir SS, kad tik jie padėtų išvyti okupantą.

Žinoma, niekas nesiginčys, kad nacių Leningrado apgultis, per kurią 1941-1944 m. mirė 600 tūkst. - milijonas žmonių, buvo legendos vertas Rusijos karių ir civilių pasipriešinimo veiksmas.

Tačiau kai Hitleris padarė esminę klaidą, pabandęs įsiveržti į Rusiją (didelę šalį, kurios klimatas prieš 130 metų įveikė Napoleoną), Stalinui atsirado galimybė kariauti visai kitokį karą, nei kariavo Vakarų sąjungininkai.

Nevertino savo piliečių

Didžiajai Britanijai, JAV ir kitiems tai buvo išlaisvinimo karas. Tikslas buvo išvaryti nacius iš Prancūzijos, Belgijos, Olandijos ir kitų šalių, kurias Vokietija buvo užėmusi, ir atstatyti jų savarankišką valdžią.

O Stalinui tai buvo užkariavimo karas. Nušluostydamas nosis Churchilliui ir Rooseveltui nuo to momento, kai tapo jų sąjungininku, „Dėdė Joe“ (Stalinas) norėjo perbraižyti Rytų Europos sienas ir iš tų šalių suformuoti naują sovietinę imperiją.

Kai jo kariai ėjo per Baltarusiją, Ukrainą, Lenkiją ir galiausiai Vokietiją, tai buvo precedento neturinčios skerdynės – manoma, kad Rytų Europos fronte žuvo 4,3 mln. vokiečių. Stalino kariai taip pat padarė nesuskaičiuojamą daugybę nusikaltimų prieš civilius, prievartavo vokiečių moteris.

Iš viso per karą žuvo apie 27 mln. Sovietų sąjungos piliečių, pusė iš jų civiliai. Šis skaičius neapima 10-15 mln. mirčių nuo tokių dalykų, kaip ligos, badas ar šaltis. „Taip, šis skaičiai pasibaisėtini, bet priežastis, kodėl jie tokie dideli, ta, kad Stalinas ir jo parankiniai nevertino savo piliečių ir nebandė kaip nors riboti aukų skaičiaus“, - rašo S.Hefferis.

Toks požiūris, pasak jo, išliko ir po karo. Kai tie, kurie nugalėjo Hitlerį, grįžo namo, daugelis buvo išsiųsti į gulagus ar nužudyti, pavadinus valstybės priešais ar už tai, kad kare padarė „nuodėmę“ būti paimtiems į nelaisvę.

Kai kuriais vertinimais, Stalino nurodymu buvo nužudyta daugiau kaip 2 mln. (nors gali būti ir gerokai daugiau) žmonių.

Daug bendro su Stalinu

V.Putinas, pasak S.Hefferio, turi daug bendro su Stalinu. Jis neužsiima masinėmis žudynėmis, bet XXI a. pradžioje jo daromi priimtų civilizuotų elgesio normų pažeidimai peržengia bet kokias ribas.

Žlugus Stalino sukurtai „blogio imperijai“, jo šiuolaikinis įpėdinis V.Putinas beviltiškai bando praplėsti savo teritoriją, nukariaudamas Ukrainą. Dėl to jis taikosi ir į kitas buvusias sovietų imperijos dalis, tokias, kaip Baltijos šalys ir Moldova.

Tos imperijos praradimas dešimtojo dešimtmečio pradžioje pažemino sovietus, ir toks amoralus tironas, kaip buvęs KGB karininkas V.Putinas, žino, kad žaidimas „patriotine korta“ atitrauks žmonių mintis nuo vis blogėjančios Rusijos ekonominės situacijos.

Per savo vizitą į Normandijos paplūdimius, V.Putinas išnaudos šią iškilmingą progą dalindamas televizijoms interviu, kuriuose greičiausiai aiškins pasauliui apie sovietų aukas, kovojant prieš Hitlerį, ir pateiks save kaip teisėtą ir teisų valstybės vyrą.

Tačiau nepaneigiama tiesa yra tai, kad toks elgesys jį pastato į tą pačią kategoriją, kaip Sirijos diktatorių Basharą al-Assadą ar Zimbabvės diktatorių Robertą Mugabę – tironus, kurie visai pagrįstai yra atskirti nuo civilizuoto pasaulio.

Po V.Putino veiksmų Ukrainoje Vakarams pritrūko drąsos pritaikyti Rusijai griežtas sankcijas, kurios rimtai pakenktų jos ekonomikai.

„Bet mažiausia, ką buvo galima padaryti – kad nei šiam, ne jokiam kitam tironui nebūtų leidžiama dėl savų ciniškų ir nusikalstamų ambicijų žeminti vienų iš didžiausių istorijoje didvyrių atminimo ir aukos“, - užbaigia S.Hefferis.

Parengė Jurgita Noreikienė

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.