66 procentai rusų norėtų, kad V.Putinas liktų Rusijos prezidentu ir po 2018 metų. Tokie Visuomenės nuomonės fondo atliktos apklausos rezultatai išties lyg ir turėtų stebinti, turint galvoje, kad dar neseniai tai atrodė nereali siekiamybė, rašo „Lietuvos ryto" priedas „Rytai-Vakarai".
Prieš dvejus metus tik 36 proc. apklaustųjų manė, kad V.Putino, valstybės vadovo, veikla visiškai atitinka jų interesus. Jį palaikančiųjų procentas kasmet vis mažėjo, šaliai susiduriant su milžiniškomis ekonominėmis, socialinėmis ir politinėmis problemomis.
Prieš V.Putiną drąsiai protestavo tūkstančiai, nepaisydami griežto susidorojimo su demonstrantais.
Ir net laimėjęs prezidento rinkimus, kuriuose fiksuota nemažai pažeidimų, V.Putinas negalėjo lengvai atsipūsti – jo kritikų skaičius tiktai augo, pati kritika tapo aštresnė, konkretesnė.
Su Kremliumi siejami korumpuoti, saugumo struktūrų ir nusikalstamo pasaulio veikėjai leido šalyje sudygti pasipiktinimo, nusivylimo daigams.
Bet vos prieš porą mėnesių viskas apvirto aukštyn kojomis: ryžtingas V.Putino įsikišimas į įvykius Ukrainoje sudrumstė geopolitinius vandenis, supriešino rusus ir ukrainiečius, kurie atsidūrė ant karo slenksčio.
Be to, Rusiją bent jau simboliškai izoliavo Vakarai, galiausiai paklausę irzliomis nenuoramomis laikytų Rusijos kaimynių šauksmų apie kylančią grėsmę iš Maskvos.
Šaltojo karo dvasia Vakaruose įpūtė naujos gyvybės NATO, o V.Putino Rusija vėl vadinama priešininke – daugiau aiškumo ir priešiškumo.
Ir gerai, sako rusai. Jiems taip labiau patinka – geriau stiprus ir nekenčiamas nei silpnas lyderis. Bet ar toks V.Putino įvaizdis nėra iliuzija?
Matė skirtingą šalies lyderį
Per dabartinę apklausą rusai nurodė du pagrindinius teigiamus trečiosios prezidento V.Putino kadencijos aspektus: gynybinių pajėgumų padidinimas ir užsienio politikos sėkmė.
Nors V.Putinas dabar visiškai susibarė su Europa, JAV, Kanada ir kitomis valstybėmis. Ir net tik su jomis. Su Kazachstanu ir Baltarusija sukurta Eurazijos sąjunga, prasidėjusi kaip politinis ir ekonominis aljansas, pasirašymo metu tapo grynai ekonominė.
„Baltarusija ir Kazachstanas dabar bėga nuo bet kokių V.Putino mėginimų priglausti juos prie mylinčios krūtinės kaip velniai nuo kryžiaus“, – sako vienas autoritetingiausių Rusijos politologų Stanislavas Belkovskis.
Po to, kai Lietuvos – šalies, kuri Rusijoje dabar figūruoja trečioje „priešų sąrašo“ vietoje, sostinėje V.Putino prispaustas Viktoras Janukovyčius atsisakė pasirašyti Asociacijos sutartį, Ukrainoje prasidėjo sunkiai valdomas procesas.
Iš pradžių protestai prieš valdžią, jos nuvertimas, o vėliau – Kremliaus pakurstyti nauji protestai prieš naująją valdžią Kijeve, galiausiai prieita prie dabartinės padėties: faktinio karo Rytų Ukrainoje.
Tai, kaip šį procesą valdė V.Putinas – nuo užkulisinių žaidimų su V.Janukovyčiumi iki naujo tipo „karų be šūvių“ Kryme, kur pasirodė žalieji žmogeliukai – rusų kariai be skiriamųjų ženklų, glumino pasaulį.
Dar labiau nustebino atvirai ir gana primityviai įvykdyta Krymo okupacija ir aneksija, kurią V.Putinas teisino itin energingai. Dėl savo veiksmų Rusijos vadovas net buvo lyginamas su 1938aisiais Europoje siautėjusiais Adolfu Hitleriu ir Josifu Stalinu.
Tačiau visa tai daugumai rusų nerūpėjo. Jie matė ne autoritarinį lyderį, ne buvusį saugumietį, kuris leido Rusijos ekonomikai būti priklausomai vien tik nuo išteklių ir neva kovodamas su korumpuotais oligarchais padėjo šaknis įleisti „saviems“.
Ne, jie išvydo tvirtai kumštį sugniaužusį atgimstančios pasaulio galybės vadovą, niekam nesilankstantį ir atkuriantį istorinį teisingumą „istorinėse rusų žemėse“.
Žinoma, norint suformuoti tokią nuomonę reikėjo gerokai padirbėti šalies viduje, o čia metų metus itin uoliai darbavosi Kremliaus politinių technologijų specialistai.
Padėjo propagandinė veikla
Kaip tvirtina vienas gerbiamiausių sociologų, Levados centro vadovas Levas Gudkovas, dar praėjusį lapkritį, centro duomenimis, 65–70 proc. rusų manė, kad Kijevo Maidanas – tai Ukrainos vidaus reikalas.
Ir tik 29 proc. sakė, kad Kijevo kursas į eurointegraciją neleistinas: tai slaviškosios brolybės išdavystė ir t.t.
Situacija pradėjo keistis prasidėjus propagandinei kampanijai, kai, L.Gudkovo teigimu, Rusijos televizijos kanalai, tiksliau, visa propagandinė mašina, pradėjo dirbti visu pajėgumu.
„Pagal intensyvumą, visuotinumą ir agresyvumą tai precedento neturinti kampanija“, – sako sociologas.
L.Gudkovo nuomone, ją lėmė Rusijoje augantis susierzinimas dėl šalies valdžios.
„Mes nustatėme didžiulį nepasitenkinimą, nusivylimą valdžia, agresiją, itin negatyvų požiūrį į mūsų valdžią.
Ji korumpuota, politikai, kurie dabar yra valdžioje, ir sudaro politinę klasę, – pasipūtėliai, nekompetentingi, linkę į nesąžiningus poelgius, negerbia žmonių, nepaiso įstatymų“, – sako Levados centro vadovas L.Gudkovas.
Be to, galima Ukrainos eurointegracija parodė Rusijai „blogą pavyzdį“.
O už suartėjimą su Europa, o ne su Rusija net pusė Krymo gyventojų buvo pasirengę atiduoti balsus: jų apklausa parodė, kad 43 proc. pusiasalio gyventojų buvo už Rusiją, o 41 proc. – prieš.
Po to įvykęs visuotinis Krymo referendumas, neva parodęs, kad 90 procentų pusiasalio gyventojų pareiškė norą prisijungti prie Rusijos, L.Gudkovo nuomone, buvo „pritemptas“.
„Pagal vertinimus, į referendumą atėjo tik apie trečdalį gyventojų. Be to, nesiimu vertinti, ar jis buvo surengtas korektiškai: kas skaičiavo ir kaip skaičiavo.
Be to, dar buvo didelė įtampa dėl kariškių“, – tvirtino Levados centro vadovas.
Tuo laiku Rusijoje stiprėjo propaganda, kuri siekė diskredituoti ukrainiečių demokratinį judėjimą, kaip neva inscenizuotą Vakaruose, turintį tikslą atplėšti Ukrainą nuo Rusijos, pašalinti jos įtaką.
„Antrasis aspektas tas, kad viršų ima naciai, fašistai, banderininkai, ultranacionalistai, antisemitai ir visa maišalynė, o tai kelia grėsmę rusams Ukrainoje, todėl reikia papildomų ar ypatingų priemonių jiems apginti. Tuo metu įsiliejo labai galingas solidarumo motyvas: „Savų nepaliekame!“ Propaganda prabilo Antrojo pasaulinio karo laikų kalba“, – sako sociologas.
Didžios šalies kompleksas
Ir pagaliau dar vienas veiksnys, kuriuo pasinaudojo politinių technologijų specialistai: kai masinį nepasitenkinimą valdžia sukelia priklausomybė nuo jos ir kasdieniame gyvenime patiriamo nusižeminimo jausmai, juos kompensuoja didžiosios valstybės kompleksas.
„Didžioji valstybė tarsi atlygina už asmeninio gyvenimo niekingumą, – primena L.Gudkovas. – Visu tuo remiasi propaganda, ji pasinaudoja pažeidžiamumo pojūčiu, priklausomybės nuo valdžios ir savigarbos poreikiu.“
Visa tai, sociologo nuomone, padėjo išaugti V.Putino reitingui. Be to, kaip sako L.Gudkovas, per pastaruosius dvejus metus šalyje stipriai išsikerojo baimė.
„Auga skaičius žmonių, atsisakančių dalyvauti apklausoje, tiesiog duoti interviu. Žmonės sako, kad jie bijo atsakinėti į klausimus, bijo valdžios.
37 proc. bijo, kad gali grįžti masinės represijos ir kiti baisūs dalykai.
Ir tokia padėtis tęsis tol, kol neatsiskleis neigiamos šios politikos pasekmės – pirmiausia ekonominės“, – sako sociologas.
Demokratija – palaidota?
Dar pesimistiškiau nusiteikusi labai populiari žurnalistė ir rašytoja Julija Latynina. Jos manymu, Rusijoje palaidota jau pati demokratijos idėja.
„Mes tapome unikalaus socialinio eksperimento, neturinčio jokių istorinių prielaidų, dalyviais. Apie visuotinio raštingumo šalį, kur 60 milijonų interneto vartotojų, kaimyninę brolišką šalį, kuri pradėjo revoliuciją ir nuvertė „auksinį batoną“ Viktorą Janukovyčių, pradėta pasakoti, kad ten į valdžią atėjo fašistai, kurie žudo rusus.
Ir broliška tauta pavirto ukrainiečių fašistais, 88 proc. rusų šaukia: „Pritariame!“ Na, kaip visa tai suderinama su idėja, kad tautos daugumos valdymas yra teisingas?“ – pesimistiškai klausė J.Latynina.
Karas prieš Vakarus
Šešerius metus dirbęs V.Putino ekonominiu patarėju, o dabar jo kategoriškas priešininkas ekonomistas Andrejus Ilarionovas mano, kad Rusijos prezidentas stojo į karo su Vakarais kelią, prisidengęs vadinamąja Rusų pasaulio vėliava.
„Ukrainiečiai, baltarusiai – tai vienos didelės rusų tautos šakos, mes visi iš tos pačios Dniepro krikštyklos, turime vieną religiją – stačiatikybę, mes turime būti kartu.
Remiantis tautiečių koncepcija, turimi galvoje visi rusai – etniniai rusai, visi kalbantys rusiškai, nesvarbu gyvenamoji vieta, taip pat visi tie, kurie kada nors gyveno Sovietų Sąjungos ir Rusų imperijos teritorijoje, taip pat jų palikuoniai.
Tai reiškia, kad apetitas gana aiškus“, – sako A.Ilarionovas.
Ir dabartinis „putiniškasis“ karas, pasak A.Ilarionovo, nukreiptas prieš anglosaksų pasaulį siekiant sukurti rusų pasaulį, kurio pirmasis etapas – karas prieš Ukrainą – informacinis, dezinformacinis, propagandinis, finansinis, ekonominis, kibernetinis, net korupcinis, kai nuperkamas elitas valstybės, kuri yra atakos objektas. Na, kaip buvo nupirktas V.Janukovyčius ir visa jo vadovybė“, – sako A.Ilarionovas.
Pažeidė nerašytą susitarimą
Tiesa, buvęs prezidento Boriso Jelcino padėjėjas ir politikos patarėjas, o dabar politinis konsultantas ir fondo INDEM vadovas Georgijus Satarovas įsitikinęs: stojęs prieš Ukrainą ir dėl to susipykęs su Vakarais prezidentas V.Putinas pažeidė tam tikrą „susitarimo paktą“ su rusų elitu ir dėl to save įstūmė į labai sunkią padėtį.
„Stabilumo periodas – vienas svarbiausių V.Putino režimo kozirių – baigėsi. Formulė – lojalumas ir laisvė mainais į socialinį paketą prarado savo „saugumo pagalvę“: ekonomika įžengė į stagnacijos periodą, kapitalas bėga“, – tokius argumentus pateikia G.Satarovas.
Ir štai paradoksalus rezultatas: dauguma rusų gyventojų palaiko V.Putiną, bet šalies elitas greitai juda kita kryptimi.
Sociologinių apklausų duomenimis, tik 4,8 proc. rusų šalies veiksmus Kryme vertina kaip neteisėtą aneksiją, o elito gretose nepritariančiųjų Kremliui dėl Krymo aneksijos – 20,8 proc.
Dėl galimų kliūčių išvykti iš Rusijos į Vakarų šalis labai jaudinasi tik 6,5 proc. gyventojų, elitas nerimauja labiau – 19 proc.
Tiktai 2,2 proc. visų apklaustųjų mano, kad šalies žiniasklaida visiškai neobjektyviai informuoja apie įvykius Ukrainoje, elito gretose skeptikų net 10 kartų daugiau.
G.Satarovas daro išvadą, kad per vos kelis mėnesius pasikeitė daugumos valdančiųjų biurokratų požiūris į V.Putiną: iš nusibodusio, nenuspėjamo ir kaprizingo patrono jis pavirto grėsmės šaltiniu.
Trys pasirinkimo keliai
Tad, anot G.Satarovo, yra trys scenarijai, trys keliai, kuriais gali pasukti pats V.Putinas ir jo bendražygiai priešininkai.
Pirmasis – tai lyderio kaita.
Kaip teigia G.Satarovas, būdų įtikinti V.Putiną, kad jis sutrumpintų prezidento kadenciją, pakankamai, ir nesvarbu, kas bus pasirinktas.
Tačiau V.Putinas jau pasistengė įvykiams užbėgti už akių: gegužės viduryje jis atliko pakeitimų, į reikalingus postus pasiuntęs asmenis iš savo artimiausios aplinkos.
„Šie pakeitimai akivaizdžiai byloja apie numatomų veiksmų kryptį – atnaujinti aukščiausią valdančiosios grupuotės ešeloną, suformuoti klusnų kratinį iš apsaugininkų ir antrojo ešelono leitenantų, svajojančių tapti generolais ir dėl to pasiryžusių viskam“, – įsitikinęs G.Satarovas.
Politologo nuomone, tai kelias į antrąjį scenarijų – senojo ir naujojo elito priešpriešą.
Ji, G.Satarovo nuomone, bus tikrai žiauri, o jos metu V.Putinas atsidurs kovos pakraštyje.
Galiausiai V.Putinas paprasčiausiai taps niekam nereikalingas. Civilizuota politinė kontrolė bus prarasta. Šalies izoliacija sustiprės, socialinės problemos stipriai išaugs.
Kils stichinis protestas, nušluosiantis ir tuos, ir kitus.
Trečiasis variantas paremtas prielaida, kad V.Putinui gal pakaks intuicijos, sveikos nuovokos ir savisaugos instinkto atsisakyti agresijos ir naujo politinių kortų sumaišymo.
Tai optimistinis variantas, kuriam būtina sąlyga – sukurti savotišką stebuklą. Reikia naujos vyriausybės, naujo premjero, kuris sugebėtų išlyginti problemas staigiai nekeičiant šalies vidaus kurso ir sudarytų sąlygas reabilitacijai Vakaruose.
„Papildomas argumentas tokio scenarijaus naudai – spartus Rusijos ekonominių problemų augimas“, – sako G.Satarovas.
Bet ar Vakarai parems V.Putiną?
G.Satarovas mano, kad Vakarai pareikalaus iš V.Putino užtikrinti skubų legalų valdžios perdavimą mainais už pagalbą ir kai kurias garantijas jam ir jo artimiesiems.
Jaunasis saugumietis kilo karjeros laiptais
V.Putinas politinę karjerą pradėjo kaip tarptautinių santykių patarėjas (nuotr.). Sėkmingai šokinėdamas per karjeros laiptelius jis atsidūrė Maskvoje kaip Federalinės saugumo tarnybos direktorius. Vėliau tapo premjeru ir prezidentu.
Trečiajai kadencijai V.Putinas buvo perrinktas pirmajame rinkimų rate – surinko 63,6 procento rinkėjų balsų.
Neoficialūs šaltiniai skelbia, kad per tris kadencijas Rusijos Federacijos prezidento poste V.Putinas, manipuliuodamas valstybinių įmonių akcijomis, sukaupė 70 milijardų dolerių turtą – jis sėkmingai investuojamas per tarpininkus ir slepiamas užsienio bankuose.
2007-aisiais V.Putinas skandalingai buvo išrinktas žurnalo „Time“ Metų žmogumi.
2011-aisiais Kinijos Taikos tyrimų centras apdovanojo V.Putiną Konfucijaus taikos prizu. Centro nuomone, V.Putinas nusipelnė apdovanojimo oponuodamas NATO planams bombarduoti Libiją ir sėkmingai vykdydamas karą Čečėnijoje.
Kovo viduryje visuomenės nuomonės apklausos agentūros VCIOM atliktas tyrimas parodė, kad Rusijos vadovo populiarumas po Krymo aneksijos šoktelėjo net 15 proc. – iki 75,7 proc. ir yra didžiausias per pastaruosius penkerius metus.
