Šis valstybininkas veteranas, kuris mirė pirmadienį, būdamas
86 metų amžiaus, pelnė didžiausias liaupses už darbą buvusios
Sovietų Sąjungos lyderio Michailo Gorbačiovo diplomatijos vadovo
poste, kai susiderėjo su JAV dėl ginkluotės mažinimo sutarčių ir
tarpininkavo sutarčiai dėl Berlyno sienos nugriovimo.
„Nesu tikras, kad Šaltasis karas be jo būtų galėjęs baigtis
taikiai. Jis pakeitė mūsų gyvenimus. Šis žmogus yra
didvyris“, – 2000 metais sakė buvęs JAV valstybės sekretorius
Jamesas Bakeris, kuris daug valandų praleido
prie derybų stalo su E.Ševardnadze.
Tačiau po jo nuvertimo Gruzijoje per 2003 metų Rožių
revoliuciją tūkstančiai žmonių šoko ir dainavo sostinės
Tbilisio gatvėse ir tos scenos bauginančiai priminė šventimą,
kurį E.Ševardnadzė dešimtmečiu anksčiau padėjo sukelti Berlyne,
Prahoje ir kituose Rytų Europos miestuose.
Per 10 jo vadovavimo Gruzijai metų šalis įklimpo į skurdą ir
chaosą. E.Ševardnadzė savo reputacijos likučius išsaugojo tik
atsistatydindamas 2003 metais ir taip išvengdamas kraujo praliejimo,
kurio daugelis baiminosi tuo atveju, jei jis būtų bandęs kabintis
į valdžią.
Vašingtone buvo vadinamas „ševiu“
E.Ševardnadzė gimė 1928 metų sausio 25 dieną provincijos
kaime Mamatyje – tuo metu, kai jo tėvynainis Josifas Stalinas
stiprino savo valdžią Sovietų Sąjungoje.
Dvidešimtmetis įstojęs į Komunistų partiją jis pradėjo
sparčiai kilti karjeros laiptais.
1968 metais E.Ševardnadzė tapo Gruzijos vidaus reikalų
ministru, o dar po ketverių metų buvo paskirtas Gruzijos komunistų
partijos pirmuoju sekretoriumi. Tuo metu jis vadovavo tiek ryžtingai
kampanijai prieš korupciją, tiek negailestingam politinių
disidentų persekiojimui.
1978 metais jis tapo kandidatu į Komunistų partijos CK Politinį
biurą Maskvoje (Politinio biuro narys – nuo 1985 metų, Red.). 1979 metais
M.Gorbačiovas tapo šio sprendimus priimančio organo jauniausiu
nariu. Jie abu tvirtai tikėjo, kad Sovietų Sąjungai skubiai
reikalingos reformos. Kai M.Gorbačiovas 1985-aisiais tapo šalies
lyderiu, jis paskyrė E.Ševardnadzę savo užsienio reikalų
ministru.
E.Ševardnadzė tapo naujos drąsios M.Gorbačiovo užsienio
politikos veidu, atlikdamas vadovaujantį vaidmenį istorinėse
derybose su JAV dėl branduolinių arsenalų mažinimo.
Veikėjas, kuris Vašingtone buvo vadinamas „Ševiu“, buvo
giriamas kaip liberaliausias užsienio reikalų ministras per Sovietų
Sąjungos istoriją.
Dirbdamas užsienio reikalų ministru, E.Ševardnadzė
ryžtingiausią sprendimą priėmė 9-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai
atmetė Rytų Europos komunistinių lyderių prašymus, kad Sovietų
Sąjunga pasiųstų savo pajėgas į pagalbą jų režimams. Tai
atvedė į virtinę demokratijos šalininkų sukilimų, Berlyno sienos
griūtį 1989 metais ir Vokietijos suvienijimą.
Sovietų Sąjungos viduje E.Ševardnadzė kovojo su griežtosios
linijos komunistais, mėginusiais sužlugdyti M.Gorbačiovo paskelbtos
pertvarkos reformas. Jis atsistatydino likus metams iki Sovietų
Sąjungos subyrėjimo, bet trumpam grįžo į užsienio reikalų
ministro postą paskutiniais gęstančios režimo mėnesiais.
Apkaltino rinkimų rezultatų suklastojimu
Jo gimtąją Gruziją tuo metu buvo apėmę neramumai.
Pirmuoju po Sovietų Sąjungos subyrėjimu prezidentu tapęs
Zviadas Gamsachurdija išsilaikė vos devynis mėnesius ir buvo
pašalintas perversmininkų. Ilgas ir kruvinas pilietinis karas
atrodė neišvengiamas.
Padrąsintas savo sėkmės užsienyje, E.Ševardnadzė užėmė
Gruzijos Valstybės Tarybos pirmininko postą. Karai su separatistais
Abchazijos ir Pietų Osetijos regionuose buvo pralaimėti, bet
E.Ševardnadzė buvo giriamas, kad apsaugojo nuo subyrėjimo likusią
šalies dalį, nors padėtis buvo itin sudėtinga.
Jis buvo išrinktas prezidentu 1995 metais, ir pirmieji signalai
buvo teikiantys vilčių. E.Ševardnadzė parengė vakarietiško
stiliaus konstitucijos projektą, Gruzija sulaukė pagalbos iš JAV ir
Europos.
Tačiau išliko nerimą keliančių ženklų: į E.Ševardnadzės
gyvybę buvo pasikėsinta 1995 ir 1998 metais. Tačiau šalis atrodė
einanti teisingu keliu, o E.Ševardnadzė buvo pramintas „žilu
lapinu“ dėl savo sugebėjimo atlaikyti politines krizes.
Tačiau iki jo perrinkimo 2000-aisiais viltys išblėso.
Kritikai aiškino, kad E.Ševardnadzė leido įsigalėti šalyje
įtakingoms nusikalstamoms grupuotėms – mainais į politinę
ištikimybę.
Nusikalstamumas ir korupcija buvo nevaldomi, o valstybė,
neįstengianti surinkti mokesčių, atsidūrė prie bankroto
slenksčio. Gyvenimo standartai nusmuko, o viešosios tarnybos
pradėjo byrėti.
Posūkio tašku tapo 2003-ųjų pabaiga, kai parlamento rezultatai
buvo suklastoti, kad užtikrintų pergalę vyriausybę palaikančiam
blokui. Tūkstančiai gruzinų išėjo į gatves, rengdami
demonstracijas prie parlamento ir reikalaujantys iš naujos surengti
rinkimus.
Protestams intensyvėjant, pasaulio dėmesiui nukrypus į
Tbilisį, E.Ševardnadzė iš pradžių nesutiko atsistatydinti.
Karius ir policiją sutelkus prie sostinės, aktyvistai baiminosi
griežto susidorojimo.
Tačiau tuometis opozicijos lyderis Michailas Saakašvilis, kuris
vėliau perėmė E.Ševardnadzės postą, netrukus paskelbė ant
parlamento laiptų, kad prezidentas sutinka taikiai pasitraukti.
E.Ševardnadzei buvo suteikta amnestija ir nedidelė valstybinė
pensija.
Jis buvo pakviestas apsigyventi Vokietijoje, kur tebebuvo didžiai
gerbiamas dėl savo vaidmens padedant nugriauti Berlyno sieną.
Tačiau užuot išvykęs į užsienį, buvęs lyderis įsikūrė
vyriausybinėje rezidencijoje Tbilisyje, kur ėmėsi rašyti memuarus.
Paskutinius savo gyvenimo metus jis praleido apsuptas įrėmintų
savo draugų ir buvusios šlovės nuotraukų, pasinėręs
prisiminimuose apie laikus, kai jis padėjo kurti Europos likimą.