Į Donecką iš Maskvos tinklaraštininkas Nikita Perfiljevas, dar žinomas Kit Ubijcos slapyvardžiu atvyko ne kaip propagandiniai rusų žurnalistai, kurie tiesiai ir nelegaliai kerta sieną, o per Kijevą. Donecko - separatistų židiniu vadinamo miesto geležinkelio stotyje tinklaraštininkas vos nepateko į apšaudymą.
Surasti separatistą, vadu Andrejus buvo nesunku. 15-metis separatistas yra bataliono „Vostok“ mokomosios kuopos vadas ir jau spėjo pagarsėti dėl savo amžiaus. „Vostok“ esą tarnauja keli tūkstančiai prorusiškų separatistų. Andrejui tiesiogiai mūšiuose dalyvauti dar neteko, nors kas yra apšaudymas paauglys jau žino.
„Nebaisu tik kvailiams“, - apie artilerijos apšaudymo metu patirtą baimę patyrusio veterano balsu drąsiai rėžė Andrejus. Karyba jam – nesvetima.
Karinę uniformą jis yra dėvėjęs dalyvaudamas karinio-patriotinio ugdymo klube, kur vaikinas buvo supažindintas ir su ginklais. To paties klubo vadovas, kaip ir Andrejaus tėvas taip pat prisijungė prie bataliono „Vostok“.
Gyvendamas kartu su tėvu tame pačiame kambaryje Andrejus imasi visiškai skirtingų užduočių – tėvas kariauja prieš Ukrainos karius, o jo sūnus moko vyresnius už save, kaip naudotis ginklais. Tiesa, ne visus reikia mokyti – separatistų gretose kaunasi patyrę, karo veiksmuose jau dalyvavę vyrai. Tarp jų, kaip pabrėžia Kijevas, esama ir instruktorių iš Rusijos specialiųjų pajėgų.
Tad 15-metis vaikinas moko kaip judėti atviroje vietovėje, kaip „valyti“ pastatus tik tuos, kas su karu susiduria pirmą sykį. Dar dažniau tenka administracinės pareigos – surasti naujai atvykusiems separatistams vietą, kur jie gali gyventi bei maitintis. Iki šiol Andrejus jau gali pasigirti išmokęs kelis būrius pagrindinių karo taktikos subtilybių.
Sunkiausia, anot Andrejaus, išmokyti žmogų teisingai naudotis ginklu taip, kad nesužalotų savo būrio žmonių. Kaip ir dauguma kalbintų separatistų, Andrejus tiki jam į galvą kalama „tiesa“ apie sužvėrėjusį ir fašistinį Kijevo režimą, kuris, genamas JAV, į Rytų Ukrainą atėjo vykdyti vietinių genocido.
„Mes giname savo namus nuo Ukrainos, kuri vykdo genocidą. Jei chunta nesustos, nebus gyvenimo. Trauktis nėra kur“, - ugningai su jaunatvišku maksimalizmu rėžia 15-metis separatistas.
Amžius jo bei kitų separatistų, regis, nė kiek nejaudina, nors apie savo dalyvavimą karo veiksmuose jis iš pradžių vengė kalbėti viešai – draugams sakė, kad važiuoja padėti močiutei.
Dabar Andrejus tapo savotišku propagandos įrankiu ir tikina, kad namo pas mamą grįš tik tada, kai separatistai pasieks pergalę. Rimtą veido išraišką nutaisęs Andrejus, atrodo, kiek nepratęs prie kameros, tačiau jo kuopos vyrai, regis, jau įprato klausyti vaiko su automatu. Bent jau viešai, prieš kameras.
Ukrainietiškuose tinklapiuose plintanti žinia apie kariaujantį 15-metį pašiurpino daugelį. Mat nors iki šiol nieko jau nestebino separatistų gretose besikaunantys rusai, čečėnai, dagestaniečiai ir net serbai, tai „hitlerjugendo“ dar neteko matyti.
Tiesa, vaikų naudojimas karo veiksmų zonose net ir šiais laikais nestebina. Sirijos pilietiniame kare žuvo jau dešimtys vaikų kovotojų, kurie su ginklais rankose kariavo prieš Sirijos režimą. Afrikoje vaikai-kariai taip pat yra opi problema, nepaisant tarptautinių organizacijų spaudimo.
Naudoti vaikus karo veiksmuose draudžia įvairūs tarptautiniai susitarimai, tarp jų – Ženevos konvencija ir Jungtinių Tautų vaikų teisų konvencija.
