Sankcijos tarptautinę tvarką agresyviai pažeidžiančiai valstybei – beprasmis dalykas. Jų imtis reikia tik tuomet, kai praliejama per daug kraujo ir daugiau nieko nedaryti būtų tiesiog negražu – ir tai tik trumpam. Jokių vadinamųjų raudonųjų linijų, nes jos užtveria teisingiausią kelią – atsitraukti. Apskritai, svarbiausia – kad tik nebūtų didelio karo, kurio išvengti galima tik derybomis, derybomis ir dar kartą derybomis. Derybomis dėl ko? Visada bus dėl ko.
Tokios ciniškos ir primityvios nuostatos dar visai neseniai buvo oficialia kai kurių pagrindinių Vakarų Europos valstybių – pirmiausia, Vokietijos – politika Ukrainos krizės ir santykių su Rusija fronte.
Dabar oficialusis Berlynas lyg ir pamažu krypsta nuo šio kurso ir griežtina savo poziciją Rusijos atžvilgiu po teroristinio išpuolio prieš Malaizijos keleivinį lėktuvą ir tolesnės bei vis aktyvesnės Maskvos agresijos Rytų Ukrainoje.
Tačiau šis pokytis gali būti labai trumpalaikis ir apskritai galbūt yra tik butaforija. Mat įsitikinimas, kad su Rusija reikia „bendrauti“, nepaisant nieko, vis dar toks stiprus Vokietijos politikoje ir žiniasklaidoje, kad jį iš tiesų išstumti iš dominuojančių pozicijų gali būti neįmanoma.
Be to, įtakingi veikėjai, kurie neseniai užtikrino tokį šalies užsienio politikos kursą, šių nuostatų laikosi ir toliau jas dėsto visiškai atvirai ir gina kaip vienintelį įmanomą šalies Rytų politikos kelią.
Vėjai – nauji, bet silpnoki
„Kijevas klysta, manydamas, kad konfliktą Rytų Ukrainoje galima išspręsti karinėmis priemonėmis ir mėgindamas tai daryti. Karinio sprendimo nėra. Vienintelė išeitis – abi partijas susodinti prie derybų stalo, pradėti politinį procesą ir skelbti paliaubas. Tai – ir Vokietijos pozicija“, – teigia Vokietijos politikas Gernotas Erleris.
Šis socialdemokratas, buvęs ilgametis Vokietijos parlamento Bundestago narys – ne tik senas Vokietijos užsienio politikos vilkas, bet ir vienas svarbiausių veikėjų Berlyno ir Maskvos santykių užkulisiuose.
2005–2009 m. jis buvo Vokietijos užsienio reikalų ministerijos valstybės sekretorius, o šiuo metu yra užsienio reikalų ministerijos Bendradarbiavimo su Rusija, Centrine Azija ir Rytų partnerystės šalimis koordinatorius.
Pagrindinė ir svarbiausia jo darbo kryptis ir funkcija, žinoma, yra tokia pat, kokia buvo ir visuomet – Vokietijos vyriausybės ir Maskvos santykiai, kurių fronte jis buvo visuomet žinomas, kaip „dialogo“ bet kokiomis sąlygomis su Rusija propaguotojas.
Šiame poste G.Erleris šių metų sausį pakeitė krikščionį demokratą Andreasą Schockenhoffą, kuris itin aštriai kritikavo Rusijos režimą ir pirmiausia – jo elgesį su opozicija. Kai kurie Vokietijos ekspertai tuo metu tvirtino, jog toks pokytis – naudingas Maskvai ir reiškia, kad Vokietijos vyriausybė net ir Ukrainos krizės kontekste nenukryps nuo Kremliui palankaus kurso.
Tačiau pastaruoju metu – ypač po Malaizijos lėktuvo tragedijos – vėjai Vokietijos valdžios viršūnėse ir net socialdemokratų partijos viduje ėmė keistis. Vokietijos ekspertai teigia, jog net ir šioje partijoje prasidėjo vidaus kova tarp tradiciškai konformistinės pozicijos Rusijos atžvilgiu, kuriai atstovauja ir G.Erleris, šalininkų ir reikalaujančių griežtesnės linijos, o partijos atstovui užsienio reikalų ministrui Frankui Walteriui Steinmeieriui tenka sunki užduotis tarp jų laviruoti.
Kai kurie įtakingi partijos parlamentarai jau viešai atsiriboja nuo buvusio savo lyderio Gerhardo Shröderio, kuris, baigęs darbą Vokietijos kanclerio poste, šiltai nutūpė „Gazprom“ ir tapo ne tik Vokietijos, bet ir visos Europos parsidavimo Rusijai simboliu.
Teigiama, kad G.Erleris ir jo bendraminčiai pamažu pralaimi gal ne savo partijoje, bet visoje vyriausybėje. Tai pripažįsta ir pats Vokietijos ir Rusijos draugystės koordinatorius, teigdamas, jog dabar vyriausybėje jo požiūris „traukiasi į šalį“ ir jis neatstovauja oficialiajai Vokietijos vyriausybės pozicijai. Tačiau jis vis viena gina savo poziciją kaip vienintelę realistinę, teisingą ir naudingą visiems.
Sankcijos – tik poza?
G.Erleris savo požiūrį į Vakarų ir Rusijos santykius bei Ukrainos krizę dėstė ir šiomis dienomis Berlyne vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Stereoskopas: Ukraina“.
Ją organizavo Vokietijoje įsikūręs tarptautinis žurnalistų tinklas „n-ost“, vienijantis žurnalistus iš Rytų ir Vidurio Europos bei Vokietijos. Tarp konferencijos dalyvių – Kremliaus dar nepasmaugtų žiniasklaidos priemonių iš Rusijos atstovai, Ukrainos, Lenkijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos ir JAV žurnalistai.
Konferencijos metu buvo rengiamos įvairios diskusijos apie skirtingus Ukrainos krizės aspektus, o G.Erleris buvo vienu pranešėjų tose diskusijose.
Jis neslėpė, kad jam nepatinka nauja, griežtesnė šalies laikysena ir Vakarų sankcijų politika apskritai. Negana to, jis leido suprasti, jog Vokietija vis dėlto ėmė pritarti sankcijoms Rusijai tik dėl to, kad po Malaizijos lėktuvo tragedijos, po kurios V.Putino „nieko nepadarė, ką žadėjo“, tiesiog „reikėjo ką nors daryti“ ir „nebuvo kitos išeities“.
„Tačiau ir aš, ir vyriausybė visada vengė sankcijų ir kompromisų. Aš ir dabar skeptiškai žiūriu į sankcijas. Nors mes jas taikome, labai svarbu, kad visais lygmenimis būtų numatytos atviros Rusijai durys bet kada grįžti prie ankstesnių susitarimų ir įsipareigojimų.
Juk Rusija būtinai ir visada turi būti partnerė, o kitos išeities, nei politinis sprendimas, nėra“, – dėstė politikas.
Aiškindamas, kodėl mano, jog sankcijos – beprasmis dalykas, G.Erleris teigė, kad Rusija vis viena „nereaguos racionaliai“, todėl sankcijos net gali paaštrinti padėtį, o ne priversti elgtis Rusiją taip, kaip nori Vakarai.
Jei šaudo – reikia kalbėtis
Taip pat G.Erleris paskelbė, kad negalima net ir spausti Rusijos kokiomis nors „raudonosiomis linijomis“, kurių jai nevalia peržengti. „Man nepatinka terminas „raudonosios linijos“, jis pavojingas“, – sakė politikas.
Kai kurie ukrainiečių žurnalistai klausė G.Erlerio, ar jis supranta, kad, spausdama Ukrainos valdžią derėtis su separatistais, Vokietija tą valdžią stumia į labai pavojingą padėtį vidaus politikos srityje ir ją destabilizuoja.
O G.Erleris pareiškė, jog Ukrainos valdžia, nors ir per įvairius tarpininkus, vis viena „kalbasi“ su tais separatistais ir jos pozicija esą keičiasi.
„Man nepatinka terminas „teroristai“. Kita vertus, visame pasaulyje realiai žiūrima į situaciją ir, vykdant realistinę politiką, suprantama, kad tu negali išvengti kalbėjimosi su jais – net Afganistane. Juk ten mes taip pat kalbamės su Talibanu.
Tad kitos išeities, kaip su jais derėtis, nėra – ypač, jei jie yra iš tiesų stiprūs ir yra rimta problema. Pagaliau nejaugi jūs manote, kad V.Putinas tik stovės, nieko nedarys ir leis Kijevui laimėti Donecką ir Luhanską? Bet kokiu atveju, nėra jokių galimybių baigti konfliktą karinėmis priemonėmis. Kuo greitesnės paliaubos – pagrindinis tikslas“, – dėstė Vokietijos ir Rusijos draugystės koordinatorius.
Kalbėdamas apie Krymą, G.Erleris paskelbė, jog Vakarai niekada nepripažins jo okupacijos, tačiau čia pat pareiškė, kad dabar niekas nieko negali padaryti ir nežinia, ar kada nors galės.
„Vakarai negali pažadėti Ukrainai sugrąžinti Krymą, nes tai padaryti be karo neįmanoma. Tačiau būtent naujo didelio konflikto su Rusija pavojus ir yra tai, ko mes labiausiai turime išvengti“, – kad Vakarai ir Vokietija tikrai nekariaus su Rusija dėl Ukrainos, užtikrino G.Erleris.
Ar tikrai yra dėl ko derėtis?
Klausiamas, dėl ko Kijevas ir Vakarai turėtų derėtis su separatistais ir su už jų stovinčia Rusija ir ar, jo nuomone, Kremlius tikrai turi kokius nors daugmaž racionalius interesus ir tikslus Ukrainoje, G.Erleris tvirtino, jog derybų objektas tikrai yra.
„Bet kokiu atveju politinės diskusijos – tai laukas, į kurį mes turime kuo greičiau nukreipti konfliktą ir kuriame turime dirbti. Juk vis dar galima rasti sprendimų, kaip suteikti daugiau teisių rytiniams Ukrainos regionams.
Rusija turi savo Eurazijos sąjungos koncepciją. Kodėl ji būtinai turi kirstis su Ukrainos europinėmis perspektyvomis? Juk galime svarstyti tą bendros Europos rinkos nuo Lisabonos iki Vladivostoko idėją“, – galimus derybų objektus piešė G.Erleris.
Vieni konferencijos dalyviai – pirmiausia ukrainiečiai ir lenkai, taip pat be kai kurie Vakarų Europos atstovai piktinosi šio pranešėjo mintimis, kiti – vokiečiai – po diskusijų neoficialiuose pokalbiuose dėstė, jog džiaugiasi, kad Vokietijos valdžioje „vis dar yra tokių žmonių, kaip jie“.
Tačiau ar tokie žmonės, nepaisant pagrindinių jų teiginių ciniško „realizmo“, išties adekvačiai suvokia situaciją?
Koks yra pagrindinis Maskvos tikslas, kurstant gaisrą Rytų Ukrainoje? Ar ji apskritai turi kokį nors bent šiek tiek racionalų tikslą, kuris gali potencialiai virsti derybų objektu ir kurio ji siekia Donecko ir Luhansko liaudies respublikomis?
Daugelis ekspertų – pirmiausia pačios Rusijos opozicijos, kurios dar neužgniaužė Kremlius, atstovai – teigia, jog šis tikslas – visiškai paprastas ir aiškus. Tiesiog kuo didesnė destrukcija, kuo ilgiau dusinant Ukrainą ir sukiojant peilį šioje žaizdoje, o geriausiu Maskvai atveju – sugriaunant ją, kaip visuomenę ir valstybę.
Apie tai kalbėjo ir kai kurie Berlyne vykusios konferencijos dalyviai. Pasak jų, viena vertus, karas, kurio kiekviena diena kainuoja didžiulius pinigus ir taip išsekintam Ukrainos biudžetui, yra dar viena priemonė smaugti ją ekonomiškai, tikintis, kad ji tuoj nuslys į ekonominio kracho ir socialinio sprogimo bedugnę.
Be to, dar daugiau pinigų ir išteklų reikės šiems regionas atstatyti po karo, o tam skirtus pinigus, be abejo, pirmiausia kontroliuos tie, kurie tą karą suorganizavo ir finansavo, tačiau toliau lieka prie vietinės valdžios ir įtakos svertų.
Kita vertus, karas, pareikalavęs ir visos valstybės išteklių, ir prikaustęs jos dėmesį, neleidžia Kijevo valdžiai ir visai šaliai rimtai iš peties kibti į neatidėliotinus darbus, kurių reikia dėl šalies ateitis, – reformas, liustraciją, kovą su korupcija.
Tad ir „liaudies savanorių“ gretose – tie vietos elementai ir atvykėliai iš Rusijos, kurie iš principo atmeta bet kokią Ukrainos, kaip savarankiškos ir vieningos valstybės bei tautos, idėją ir kurių tikslas – šios idėjos šalininkus sunaikinti fiziškai.
Šių žmonių ideologija – zoologinio rasizmo pavidalą įgavęs antiukrainietiškumas, agresyviausių ir sunkiausių formų antivakarietiškumas ir didžiarusiškasis šovinizmas bei imperializmas.
Šios iki dantų ginkluotos „liaudies“ vadovybėje – Rusijos specialiųjų tarnybų karininkai, kuriems karas bet kokiomis priemonėmis ir kuo ilgiau – ir asmeninė ideologija, ir įsakymas iš viršaus.
Tad visos kalbos apie „federalizaciją“ ir „ypatingą regionų statusą“, skambėjusios dar karo išvakarėse, tebuvo tik pasakos, slepiančios tikruosius projekto bei specialiosios operacijos – „Liaudies respublikos“ tikslus, naivuoliams.
Kas palūš pirmi?
Tad šiuo metu mirtina partija, kurią Ukrainos rytuose žaidžia Kijevas ir Maskva yra labai paprasta – pirmasis stengiasi kuo greičiau užimti visus pagrindinius regionų miestu ir kaimus, sunaikinant svarbiausius pasipriešinimo židinius ir kuo daugiau gyvosios jėgos ir technikos.
Antroji stengiasi kiek įmanoma tam sutrukdyti – ne tik nuolatinėms žmonių ir ginkluotės injekcijomis, bet net ir savosios artilerijos ugnimi iš Rusijos teritorijos.
Nepaisant Rusijos pastangų, svarstyklių lėkštė vis viena svyra į Ukrainos pusę. Ukrainos kariuomenei ir savanorių batalionams pavyko abi „respublikas“ atkirsti vieną nuo kitos, užimti eilę strategiškai svarbių gyvenviečių, leidžiančių planuoti Donecko ir Luhansko apsupimą prieš lemiamą jų šturmą.
Tačiau kas po to, kai ukrainiečiai atsikovos Donecką ir Luhanską? Pirmiausia akivaizdu, jog miestuose pasibaigus mūšiams, per kuriuos Rusijos pastangomis bus pralieta kiek įmanoma daugiau civilių kraujo, karas galutinai pereis į partizaninį pogrindį ir virs „klasikiniu“ teroristiniu karu.
Negalima atmesti ir to, kad Maskva pagaliau ims ir atvirai įves savo kariuomenę, o tam ji, panašu, nuolatos rengiasi. Pastaruoju metu ėmė aiškėti, kad tai gali būti specialios „humanitarinės misijos“ ar „taikdariškos pajėgos“, apie kurias vis garsiau kalba Maskva, grąžydama rankas prieš tarptautinę auditoriją ir reikalaudama dėmesio „humanitarinei katastrofai ir žmonių tragedijai“ ir netgi pagalbos tokioms „humanitarinėms“ rusų pajėgoms.
Tokių pajėgų tikslas, aišku, vienas – sustabdyti Ukrainos kariuomenės puolimą, galbūt sukurti prielaidas nebe „humanitarinėms“ pajėgoms įsiveržti ir įšaldyti konfliktą.
Tačiau svarbiausias Maskvos, visuomet siekusios būtent įšaldyti situaciją kaip Moldovoje ar Gruzijoje, tikslas būtent ir yra tas, kurį pagrindiniu tikslu skelbė ir visos Vokietijos vyriausybė, ir dabar tebeskelbia tokie jos pareigūnai, kaip G.Erleris: priversti Kijevą sėstis prie „derybų“ stalo su teroristais.
Tokiu būdu ne tik konfliktas įšaldomas, bet ir legitimuojamos „liaudies respublikos“ ir jų vadeivos, o tai reiškia vienareikšmišką jų ir Maskvos pergalę ir Ukrainos pralaimėjimą.
Juolab kad derybos, nors ir tuščios ir beprasmės, vis viena varžo rankas Kijevui, o teroristams laisvai veikti už nugaros – jokių kliūčių. Tuo tarpu gerai ir Vakarams.
Ukrainos valdžia ir naujasis jos prezidentas Petro Porošenka buvo pasukę į šį kelią, tačiau laiku susigriebė ir greitai paskelbė paliaubų, per kurias „respublikos“ tik giliau apsikasė ir geriau apsiginklavo, pabaigą, pažadėjo vykdyti antiteroristinę operaciją iki galo, kad ir koks jis būtų.
Nežinia, kokius oficialiojo Kijevo ir Rytų „respublikų“ vadeivų „kontaktus“ turėjo omenyje E.Gerleris – gal jų susitarimus dėl paliaubų aplink Malaizijos lėktuvo sudužimo vietą.
O Maskva naudojosi visomis jai prieinamomis priemonėmis ir kanalais, spausdama Vakarus, kad jie priverstų Kijevą sugrįžti prie rimtų ir oficialių derybų stalo ir nuolat reikalavo Vakarų kuo greičiau „sustabdyti kraujo liejimą“.
Šiems raginimams pats V.Putinas asmeniškai pasinaudoja net Malaizijos keleivinio lėktuvo, kurį Rytų Ukrainoje greičiausiai per klaidą numušė jo remiami teroristai, tragediją. Juk jo žaibiško kreipimosi į Vakarų auditoriją Maskvos nakties laiku esmę galima suformuluoti paprastai: „matote, koks teisus aš buvau, visą laiką sakydamas, kad viso to nesustabdžius atsitiks kas nors baisaus“.
Bet galbūt Vakarai ir pirmiausia Vokietija, užsitęsus karui Ukrainos Rytuose, išsigandę dėl savo vis aštrėjančios konfrontacijos su Rusija ir galimo nekontroliuojamo gaisro jos viduje, vėl pradės spausti Kijevą sėsti prie oficialių derybų stalo su separatistais, užuot padėję ukrainiečiams juos nugalėti?