Juodoji skylė – taip amerikiečių kariai vadino siauras perėjas, kuriomis, ginklą glausdami prie kūno, centimetras po centimetro atsargiai stūmėsi į priekį įsiklausydami į mažiausią krebždesį niūriame, tamsiame labirinte. Čia bet kurią akimirką galėjo užklupti mirtis.
Bet „tunelių žirkės“, kaip Vietnamo karo metu buvo vadinami kovoti tuneliuose parengti JAV kariai, neturėjo pasirinkimo: jie privalėjo leistis į požemius.
Nors amerikiečių karinės pajėgos buvo pranašesnės už vietnamiečių tiek skaičiumi, tiek technologija, Vietkongo (Pietų Vietname veikusio partizaninio judėjimo) kovotojai smūgius tiesiogine šio žodžio prasme suduodavo iš po žemės.
Ku Či (Cu Chi) provincijoje netoli Ho Ši Mino (anksčiau Saigonas) vietnamiečiai buvo išsikasę požeminį kelių lygmenų tunelių, šachtų, aukštų, patalpų kompleksą, kuris tęsėsi 250 kilometrų.
Panašių, nors ir trumpesnių, tunelių neseniai vykusio karo Gazos Ruože metu aptiko ir Izraelio kariai. Sugriauti tunelius Izraelio kariams buvo viena svarbiausių užduočių.
Nustebino ir patyrusius
Kiekvienas karas turi savo tunelį. Tie, kurie ant žemės dienos šviesoje būna stipresni, po žeme tamsoje gali būti visiški bejėgiai.
Karas po žeme turi savas taisykles, pagal kurias svarbu kuo greičiau įsikurti ir, pasitelkus paprasčiausias priemones, įrengti kuo geresnių, priešui pavojingesnių konstrukcijų.
Kaip tik tai dabar vyksta Izraelyje: jo šiuolaikinė armija turėjo sunkiai paplušėti prieš „Hamas“ teroristus – jie išnirdavo iš po žemės ir smogę vėl dingdavo po ja beveik nepalikdami pėdsakų.
Kai Izraelio kariškiai mokėsi kuo geriau saugoti savo šalį iš oro, vandens ir sausumos, „Hamas“ teroristai rausėsi į žemę.
Izraelio žvalgyba žinojo, kad „Hamas“ rausia tunelius, bet net ir visko matę kariai nustebo išvydę kone ištisą požeminį miestą – ilgi kilometrai jungiamųjų tunelių, sandėliai, išėjimai netikėčiausiose vietose.
„Tunelių žiurkių“ misija
Kaip kovoti su tokiais priešais iš po žemių? Amerikiečiai prieš Vietnamą kovojo iš viršaus, mėtė bombas ant Ku Či tol, kol ir iš džiunglių liko tik nykus Mėnulio paviršius. Į regioną jie pasiuntė 38 tūkstančius karių, kurie mėtė į tunelių įėjimus granatas, leido dujas, vandenį ir pylė verdančią dervą. Žalos būta.
Tačiau jokios amerikiečių kovos priemonės dieną negalėjo padaryti vietnamiečiams rimtesnių nuostolių. Tuomet 1966-ųjų pavasarį pirmosios „tunelių žiurkės“ – taip neoficialiai vadinti JAV, Australijos ir Naujosios Zelandijos kariai savanoriai – nusileido į požemius ir pradėjo vykdyti vienintelę užduotį: rasti ir sunaikinti priešą po žeme.
Žinoma, po žeme jų tykojo daug pavojų: kariai užlipdavo ant tyčia paliktų spąstų – sprogmenų, juos perverdavo vietnamiečių ietys, geldavo nuodingos gyvatės, judėti į priekį trukdė, nors ir nekėlė tiesioginio pavojaus, grotiniai šikšnosparniai.
Mažiau ginklų – geriau
Brangiausia pasaulio kariuomenė buvo perkelta į viduramžius. Tuneliuose ji buvo priversta kovoti taip, kaip žmonės kovojo kažkada: akis į akį, vyras prieš vyrą.
Juo mažiau ginkluotės į požemiuose tvyrantį drėgną karštį pasiimdavo „tunelių žiurkės“, juo didesnės buvo galimybės likti gyviems. Jos paprastai būdavo apsiginklavusios vien standartiniu JAV kariuomenės 45-ojo kalibro pistoletu „Colt M1911“, durtuvu ir žibintuvėliu.
Į tunelius leisdaviesi kariai, kurie sugebėjo išlikti gyvi, prisimena, jog jiems teko iš naujo mokytis karo meno. Juk požemiuose drąsa, vikrumas, sumanumas ir įžūlumas buvo svarbesnis ir pranašesnis dalykas už bet kokius šiuolaikinius ginklus.
Kankina šiurpūs prisiminimai
Bet mirties baimė, kaip pasakojo „tunelių žiurkės“, didėjo su kiekviena jų nuleidimo į požemius operacija. Vienas jų – Haroldas Roperis iš 25-osios pėstininkų divizijos – grįžo į Ameriką gyvas ir sveikas, bet požemiuose patirtas siaubas jam iš atminties vis dar neblėsta.
„Aš buvau tik žvėris. Visi mes buvome žvėrys, šunys ar gyvatės. Mes darėme purviną darbą. Nebuvome verti žmonių vardo. Žmonės nedaro to, ką mes darėme. Buvau mirtį nešanti žiurkė užnuodytais dantimis“, – rašė H.Roperis.
Gudrybės ne visada suveikia
Iš tikrųjų vietnamiečiai neišrado nieko nauja, tik seną kovos būdą patobulino iki dar neregėto lygio. Tunelis jau nuo antikos laikų priskiriamas prie karo technikos priemonių. Ir dažnai, nors ne visada, tunelis – sėkmę lemianti silpnesniųjų gudrybė.
Pavyzdžiui, po viena tvirtove iškastas tunelis nepadėjo galams įveikti Julijaus Cezario, apsupusio Avariko miestą (dabar Prancūzijos Buržas). Garsiausias Romos karvedys užgrobė ir visą Galiją.
Tuneliai nėra naujiena ir žydams. „Aš gyvenu labai mažoje šalyje, bet ir čia strateginė tunelių statyba siekia tūkstančius metų“, – sako Izraelio karo istorikas Martinas van Creveldas.
Jeruzalėje gyvenantis kai kurių pasaulyje pripažintų karo ir jo technikos istorijos darbų autorius išskiria tris karų rūšis, kai tunelis tapdavo kovos priemone.
Pirmoji – apsiaustys, kurios dažnai būdavo rengiamos viduramžiais. Tuo metu tuneliai būdavo kasami pirmiausia dėl to, kad jais nusigavus būtų sugriautos miesto gynybinės sienos ir kiti įtvirtinimai.
Antroji – frontų karai, kai pozicijos visiškai nesikeisdavo ar keisdavosi vos vos – kaip Pirmojo pasaulinio karo metais. 1916-aisiais britų kariai kasė siaurus tunelius po vokiečių apkasais prie Ipro (Belgija) ir 30 metrų gylyje dėjo tonas sprogmenų.
Minos sprogo 1917 metų birželio 7-ąją ir nusinešė apie 10 tūkst. vokiečių karių gyvybę. Šis sprogimas laikomas galingiausiu istorijoje nebranduoliniu sprogimu.
Teigiama, kad jį galėjęs girdėti tuometis Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Davidas Lloydas George’as savo rezidencijoje Londone.
Neįvertino rimtos grėsmės
Tunelis, žinoma, visada buvo ir maištininkų kovos priemonė, padedanti netikėtai užklupti pranašesnį priešą. Istorikas M.van Creveldas pasakoja apie sensacingą radinį Izraelio šiaurėje.
2006-aisiais archeologai aptiko požeminių perėjų ir sandėlių.
Visa tai 70 metais uoloje buvo iškalę žydų maištininkai – ten nuo romėnų slėpė ginklus, maistą kovotojams. Būtent šiuose tuneliuose prasidėjo kruviniausi per žydų istoriją sukilimai prieš romėnus.
Dabar viskas apvirto aukštyn kojomis, mat būtent prieš žydų valstybės gyventojus – izraeliečius išpuolius rengia maištininkais save vadinantys teroristinės organizacijos „Hamas“ bei Libane veikiančios „Hezbollah“ nariai.
Teroro tunelis – taip Izraelio kariškiai pavadino požemines perėjas tarp Gazos ir Izraelio: smogikai keliauja žaibiškai.
Tunelių ilgis siekia apie kilometrą, bet dažnai lygiagrečiai driekiasi dar du ar trys, kurie vienas su kitu sujungti taip, kad „Hamas“ kovotojai gali visada pranykti kitame požeminio kasinio ruože tuo atveju, jeigu aptinkama jų buvimo vieta.
Be to, tunelio sistema išsidėsčiusi iki 30 metrų gylyje, kur jos negali aptikti sekimo prietaisai.
Taip jau nutiko, kad Izraelyje, kur jau daug metų žinoma, kas yra tunelis, ši kovos priemonė ir vėl liko neįvertinta tarsi primityvi, neefektyvi, skirta slėptis, o ne pulti.
„Mes visuomet tik danguje dairėmės raketų“, – sako istorikas M.van Creveldas ir pripažįsta, kad grėsmę dabar kelia ne tiktai „Hamas“ raketos, bet ir patys tuneliais judantys smogikai.
Mirtis iš po žemių
Kaip rengiamas užpuolimas iš tunelio, galima pamatyti vaizdo įraše, kurį į internetą įkėlė „Hamas“. Vienas jo kovotojų filmavo prie šalmo pritvirtinta kamera.
Įrašas prasideda tamsoje, po to rodomos grubios tunelio sienos.
Vyriškis, priekyje laikydamas šautuvą, iš rausvos spalvos dulkių kopia saulės spindulio link. Tada bėga prie izraeliečių karinės bazės.
Jos grotuoti vartai atverti, nes akivaizdu, kad čia niekas antpuolio iš požemio nelaukia. Girdėti šūviai, ant žemės krinta izraeliečių karys, girdimi tik šauksmai.
Sunkiai alsuodami „Hamas“ kovotojai bėga per nužydėjusių saulėgrąžų laukus.
Vėl pasirodo žemėje žiojinti tamsi skylė, į kurią sulipa teroristai. Viskas truko vos 3 minutes ir 49 sekundes. Žuvo penki izraeliečiai ir, kaip spėjama, vienas „Hamas“ teroristas.
Iš pradžių Gazoje žmonės žemę pradėjo kasti norėdami turėti susisiekimą su Egiptu: per šimtus tunelių vaistai, maisto produktai ir benzinas patekdavo į atskirtą sritį.
Vienu tuneliu iš Egipto į Gazos Ruožą 2009-aisiais pas savo mylimąjį nusigavo net nuotaka.
„Žinojau, kad bet kurią minutę galėjau būti palaidota gyva, bet ryžausi“, – sakė drąsioji mergina.
Tikra gyvenimo arterija
Dabar dažniausiai būtent šie kontrabandiniai keliai naikinami. Bet kartais kontrabanda gali būti vienintelis gyvybės šaltinis, tikra gyvenimo arterija. Bosnijos sostinėje Sarajeve netoli oro uosto po privačiu namu iškastas 800 metrų tunelis išgelbėjo gyvybę kone 300 tūkstančių žmonių, kai 1992 metų pavasarį miestą apsupo serbų daliniai.
Žodis „tunelis“ kilęs iš prancūzų kalbos žodžio „pavėsinė“, o ji sukelia mintis apie romantiškus meilės prisipažinimus. Ir net jeigu tunelis neturi nieko bendra su idile, karo metais jis dažnai tapdavo paskutine išeitimi, šviesa ilgo kančių kelio pabaigoje.
Toks jis tapo daugiau nei 300 buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) piliečių, kuriems 1961–1985 metais per rankomis iškastus 60 koridorių pavyko iš Rytų Berlyno nusigauti į Vakarus.
Vienas prieš vieną
Tunelis greičiausiai ir toliau išliks viena efektyviausių kovos priemonių.
Štai vienas Begino-Sadato strateginių studijų centre dirbantis izraeliečių mokslininkas paviešino savo samprotavimus apie „Hamas“ kovotojų tunelius, iš kurių šie rengia išpuolius.
Jis priėjo išvadą, kad tunelio karo įprastinėmis priemonėmis – vietos nustatymo technika, slaptosios tarnybos operacijomis, oro antskrydžiais – nelaimėsi.
Sunaikinsi kelis ar keliolika – bus iškasta keliasdešimt naujų.
Galiausiai tenka pasitelkti seną taktiką – tikrinti namą po namo, kiekvieną metrą ir patiems leistis į tunelį. O ten jau – kova akis į akį, kaip ir buvo visuomet. Ir kiekvienas, atsidūręs ankštame tunelyje ir visiškoje tamsoje, kovos su priešu ir su savo baimėmis. („Stern“, LR)
Bėgo ir lietuvis
Vienas garsiausių karo belaisvių pabėgimų iš vokiečių konclagerio „Stalag Luft III“ (Aukštutinė Silezija, Lenkija) Antrojo pasaulinio karo metais įvyko būtent iškasus tunelį.
Šimtai drąsuolių mėnesių mėnesius rausė tris tunelius, kuriuos pavadino „Tom“, „Harry“ ir „Dick“, o iškastas, į kelnių kišenes supiltas žemes barstė ant futbolo aikščių ir daržovių lysvių. Buvo pagaminti suklastoti vokiečių asmens tapatybės dokumentai, pasiūti civiliniai drabužiai.
Šaltą 1944-ųjų kovo naktį 87 vyrai, tarp jų ir Didžiosios Britanijos karališkosiose oro pajėgose tarnavęs lietuvis Romualdas Marcinkus, įsispraudė į išlikusį vos 70 centimetrų aukščio ir pločio tunelį „Harry“. Jie sugebėjo pasprukti, bet dauguma nubėgo netoli. Visi, išskyrus tris, buvo sučiupti, 50-iai, tarp jų ir lietuviui, be ceremonijų buvo įvykdyta mirties bausmė.
