Ukrainietė: „Maidane tikėjome pergale, tikime ja ir dabar“

„Na, ir kas? Šalis skils – ir tegu, nematau siaubingos tragedijos“, – taip dar sausio mėnesį „Lietuvos ryto“ žurnalistui Kijeve sakė ukrainietė Larysa Artiuhyna. Menininkė, režisierė ir kartu žurnalistė, kuri subūrė gabių operatorių komandą ir nuo pirmųjų protestų dienų stebėjo audringus įvykius Kijeve. Dabar jos niūrios prognozės, regis, pildosi, bet nepaisant to ukrainietė į savo šalies ateitį žiūri optimistiškai.

Daugiau nuotraukų (1)

Vaidas Saldžiūnas

Nov 21, 2014, 3:39 PM, atnaujinta Jan 20, 2018, 10:08 PM

Šiandien sukanka lygiai metai, kai Kijeve prasidėjo pirmieji protestai, išjudinę audringų, kruvinų ir pasaulio geopolitinį žemėlapį perbraižiusių įvykių virtinė.

Kas galėjo pagalvoti, kad po to, kai 2013 metų lapkričio 21 dieną Ukrainos vyriausybė dekretu sustabdė šalies pasiruošimą ratifikuoti ES Asociacijos sutartį, kils ne tik demonstracijos, bet ir karas? Konflikto pasekmes pajuto ne tik ukrainiečiai, bet ir žmonės Baltijos šalyse, anapus Atlanto ar net Australijoje. Bet apie tai korumpuotos, oligarchinės ir Rusijos už virvučių tampomos valdžios neapsikentę ukrainiečiai tą šaltą praėjusių metų lapkričio 21-osios vakarą negalvojo.

Tikėjo pergale nuo pat pradžių

L. Artiuhyna puikiai prisimena tą vakarą, mat ji buvo viena iš tuo metu dar nedaugelio, kuri atėjo į Kijevo nepriklausomybės protestuoti prieš Rusiją, o ne ES pasirinkusią tuometinę Ukrainos valdžią.

„Jau tada, pirmąjį vakarą, o ypač pirmąją savaitę jausmas buvo toks, kad tai viskas čia yra labai rimtai ir truks ilgai. Nes rinkosi ne tik studentai. Gal dalis ir manė, kad viskas baigsis kaip 2004 metais per Oranžinę revoliuciją – niekuo.

Bet sprendžiant iš to, kas išėjo į gatves, tai nemaniau, kad viskas bus taip pat. Išėjo ir taip vadinama kūrybinė klasė, kuri politiką niekino, nevertino sąžiningu užsiėmimu. Ir tada supratau, kad viskas bus kitaip, jie šį kartą neišeis“, - „Lietuvos rytui“ teigė metų senumo įvykius prisiminusi ukrainietė.

Dar sausį, lietuvių žurnalistams lankantis Kijeve, kai nebuvo aišku, kuo baigsis protestai, Larysa ir daugelis kitų sutiktų ukrainiečių kone vieningai kartojo tą patį atsakymą: „stovėsime čia tiek, kiek reikės“. Jie, regis, ir patys nežinojo, kiek tai užtruks ir kokių aukų šios permainos pareikalaus.

Tuomet Larysa dar nenutuokė, kad vasarį barikados bus pralaužtos, kad Kijeve šaudys snaiperiai ir žus ne vienas, ne keli, o dešimtys žmonių. Ne veltui Ukrainos prezidentas Petro Porošenka penktadienį pažadėjo suteikti didvyrių statusą „Dangiškajai šimtinei“ - daugiau nei šimtui žmonių, kuriuos pakirto snaiperių kulkos.

Dabar netgi yra įsteigtas Dangiškosios Šimtinės Didvyrių ordinas, kurį dažniausiai gauna ukrainiečių kariai, pasižymėję fronte prieš prorusiškus separatistus. O tuomet juk apie jokį karą dar beveik niekas negalvojo. Bent jau L. Artiuhyna net baisiausiame košmare neįsivaizdavo, iki ko gali privesti protestai Maidane.

„Ne, tada nė nemaniau, kad taip bus, - susimąsčiusi pasakojo L.Artiuhyna. - Mes tada dar nesuvokėme pavojaus. Buvau su studentais ir tik po to supratau, kaip rizikavome, nes pamenate, šaudė į visus, mergaitei medikei į kaklą pataikė, vieną mano kolegą nužudė - į galvą pataikė. Bet net tada nemaniau, kad bus karas, kad Rusijos kariuomenė eis į Krymą“.

Galėjo tik šaukti

Kas buvo sunkiausia tomis audringomis protestų dienomis?

„Kiekvienam individualiai, žinoma – kai padegė profsąjungų rūmus, kai šaudė snaiperiai. Man labiausiai įsiminė sausio 11-oji, kai į Maidane beveik nieko nebuvo – gal keli šimtai žmonių.

Nusprendėme su operatoriumi pasivaikščioti ir tada pasipylė „Berkut“ vyrai -- kaip aš vadinu „juodieji ikrai“ dėl jų juodų šalmų. Labai gerai pamenu, kai stovėjau veidu „Ukraina“ viešbutį.

Ir nieko negalėjau padaryti tik šaukti. Tai buvo kritinis momentas. Bet šaukiau ne tik aš, o daugelis. „Kijeve, kelkis! Ir kijeviečiai susirinko, nors buvo baisu, juk „Berkut“ vyrų buvo labai daug“, - teigė ukrainietė.

Permainingi protestų momentai – nuo pirmųjų demonstracijų, jų išvaikymo lapkričio 30-ąją, milijono žmonių Kijevo centre, iki degančių barikadų iškilimo, jų pralaužimo – vieno sunkiausių momentų ir galiausiai – iki Viktoro Janukovyčiaus režimo griūties.

Po to, kai V.Janukovyčius pabėgo, šalį apėmė savotiška euforija, palengvėjimas, saldus pergalės jausmas. Po neskoninga prabanga tviskančius V.janukovyčiaus ir jo parankinių rūmus landžiojantys ukrainiečiai jautėsi nugalėtojais, bet kiekviena pergalė turi tiek savo kainą, tiek lūkesčius dėl ateities.

Revoliucija dar tik prasidėjo?

Ar ukrainiečiai dabar turi tai, ko tikėjosi tada, šaldami Maidano barikadose? Ar pavyko pasiekti bent dalelę užsibrėžtų tikslų? L.Artiuhyna į viską žiūri kiek skeptiškai.

„Iš tikrųjų manau, kad Maidanas tebuvo maištas, o revoliucija dar tik prasideda, nes revoliucija – tai sisteminiai pokyčiai šalyje, valdžios pasikeitimas. Tai, ką dabar darome – liustracija ir panašiai, tėra tik pirmieji žingsniai.

Bet realiai dar nedaug tų permainų įvyko, tik pradedame keisti šalį. Buvau pernelyg optimistė, ir tikėjau, kad Maidano žmonės nuoširdžiai keis šalį. Žinoma, taip neįvyko, nes net geri vaikinai iš Maidano pasirodė esantys nepajėgus vykdyti reformas.

Mane ypač liūdina Kultūros ministerijos padėtis. Ministras tiesiog tokį vaidina, lyg būtų aktorius - jokių permainų. Manau, kad ten visą ministeriją reikia išvaikyti ir imti pavyzdį iš mūsų kariaujančios kariuomenės, kuri mokosi ne iš sovietinio ar rusiško modelio, o vakarietiško. Reikia suprasti, kad prieš mus laukia labai daug darbo, kaip fronte.

Ukrainą keičia jaunoji karta

Yra toks posakis, revoliucija ryja savo vaikus. Tad ar ukrainiečiai nebijo, kad šalyje, kuri kariauja, kur tebėra daug chaoso, nusivylimo, iškils naujas Janukovyčius? L. Artiuhynos pesimizmo -- lyg nebūta. Ji vėl prabyla tuo pačiu ryžto kupinu balsu, kurį girdėjau šių metų sausį Kijeve.

„Pirma, mes jau nieko nebijome. Ko jau buvo galima bijoti, jau praėjo tai. Nebeturime kito pasirinkimo - arba išgyvensime kaip šalis, arba nustosime egzistuoti.

Nėra ir laiko bijoti, galvoti pavyks ar ne. Vienintelė išeitis – keisti šalį, laimėti karą, vykti lauk rusų okupantus. Ar užteks tam jėgų? Nežinau, aš ne pranašė. Taip, šalyje nestabili padėtis ir ji greičiausiai ilgai dar tokia bus.

Bet mes ne tik tikime pergale, mes tikime šalies sėkme. Pas jus, Vakaruose, kur ramybė, yra kitaip, o mes stengiamės išgyventi ir tiesiog negalime netikėti. Be to, neįtikėtinas savanorių antplūdis rodo, kad mes tikime“, - priminė L. Artiuhyna

Žinote, Izraelis tokioje padėtyje visada gyvena, jie neturi kada galvoti, tiesiog daro. Galima užmušti, bet valios nepalauši, ir nauja ukrainiečių karta, užaugusi po Oranžinės revoliucijos nemato kito kelio atgal. Tokios Ukrainos, kokia buvo jau nebus".

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.