Organizacijos „Fortress Europe“ duomenimis, nuo 1988 metų prie Europos krantų nuskendo 21 439 žmonės. Daugiau kaip 7000 jų pasiglemžė Sicilijos sąsiaurio vandenys. Tai vyrai, moterys ir vaikai iš Afrikos ir Artimųjų Rytų, svajoję apie geresnį gyvenimą Europoje, rašo „Lietuvos rytas“.
Bet tai – tik oficialūs skaičiai, surinkti iš pranešimų, per 26 metus pasirodžiusių pasaulio spaudoje.
Kiek žmonių, sukežusiais laiveliais palikusių Šiaurės Afrikos krantus, niekada nepasiekė Europos teritorinių vandenų, nežino niekas.
Migrantų aukų skaičių pabandė nustatyti tarptautinio Europos žurnalistų projekto „Migrants Files“ dalyviai. Remdamiesi duomenų bazėmis kelių šalių žurnalistai apskaičiavo, kad per pirmuosius trylika šio amžiaus metų nuskendusiųjų gali būti iki 25 tūkstančių.
Vadinasi, Europą supančiuose vandenyse kasmet žūsta 1923 migrantai – 160 per mėnesį, daugiau kaip 5 žmonės kasdien. Tai kone dvigubai daugiau, negu teigia oficialūs duomenys.
Juos stengiamasi pakeisti, mat raginimų netrūksta. Antai šią savaitę dėti daugiau pastangų gelbėjant skęstančius migrantus Europos Parlamente ragino pats popiežius Pranciškus. Jo kalbų įtaka akivaizdi.
Povandeninės kapinės
Išties jau seniai kalbama apie įsisenėjusią ir kol kas efektyviai nesprendžiamą skęstančių imigrantų problemą. Negailima ir aštrių epitetų.
„Tarp Afrikos ir artimiausio Europos žemės lopinėlio – Italijai priklausančios Lampedūzos salos slūgso tikros povandeninės kapinės“, – apibendrino tyrime dalyvavęs italų savaitraštis „L’espresso“.
„Tai, kas vyksta Viduržemio jūroje, yra kraupiau nei bet kokiame siaubo filme.
Tai kasdien vykstanti masinė žmogžudystė“, – paaiškino Maltos ministras primininkas Josephas Muscatas.
Bet tai tik akivaizdžios problemos konstatavimas, dažnai sekundę kitą sukeliantis pasibaisėjimo pliūpsnį. O kas daroma, kad padėtis keistųsi?
Noro būtų, bet nėra pinigų
Jungtinių Tautų organizacijos Pabėgėlių agentūros (UNHCR) turimi skaičiai kur kas mažesni. Tačiau 2014-ųjų statistika kraupi – oficialiais duomenimis, šiemet nuskendo 1900 žmonių, bėgančių nuo bado, skurdo ir smurto. Tragiškiausias buvo birželis – tą mėnesį Viduržemio jūros vandenyse žuvo 1600 migrantų.
„Europiniu lygiu būtini skubūs ir suderinti veiksmai, kurie sustiprintų paieškos ir gelbėjimo operacijas“, – teigė UNHCR atstovai.
Tad koks buvo civilizuotos Europos atsakymas? Buvo surengti keli susitikimai, Lampedūzai paskirta pora laivų, atvyko keli Europos išorės sienų valdymo agentūros „Frontex“ pareigūnai.
Skenduolių palaikus iš vandens turinti ištraukti ir palaidoti arba perduoti artimiesiems Italija pasistengė labiau.
Praėjusių metų spalį, kai 360 migrantų žuvo užsiliepsnojus laivui, pradėta operacija skambiu pavadinimu „Mare Nostrum“ (liet. „Mūsų jūra“).
Per tą laiką gelbėjimo ir paieškos darbus atliekantys italų pareigūnai išgelbėjo dešimtis tūkstančių migrantų.
Tačiau 9 mln. eurų (31 mln. litų) kas mėnesį kainuojančiai operacijai pristigo lėšų ir praėjusį mėnesį ji buvo nutraukta.
Globalus abejingumas
Atkreipti dėmesį į migrantų tragediją Viduržemio jūroje itin aktyviai ragina ir popiežius Pranciškus.
Jis aiškino, kad jam, gimusiam į Argentiną imigravusių italų šeimoje, pabėgėlių tragedija yra lyg rakštis širdyje.
Todėl neatsitiktinai pirmoji jo oficiali kelionė už Romos ribų ir buvo į Europos vartais vadinamą Lampedūzos salą.
Per trylika metų mediniais žvejų laiveliais į šią 20 kvadratinių kilometrų salą, kurioje gyvena vos 6 tūkst. žmonių, atplaukė per 200 tūkst. migrantų.
Daugiau kaip 12 proc. pabėgėlių kranto taip ir nepasiekė.
„Kas atsakingas už šias žūtis? Šiandien niekas pasaulyje nesiima už tai atsakomybės.
Gerovės kultūra, skatinanti rūpintis tik pačiais savimi, mus padarė nejautrius kito žmogaus šauksmui, mūsų gyvenimą uždarė tarsi muilo burbule.
Tačiau tai tėra iliuzija, vedanti į abejingumą artimui, į abejingumo globalizaciją.
Šiame globalizuotame pasaulyje mus ištiko ir abejingumo globalizacija“, – Lampedūzos stadione laikytose Nusidėjėlių atsivertimo prašymo mišiose, kurios aukojamos tik už ypatingus krikščionijos reikalus, sakė popiežius Pranciškus.
Raginimą kiekvienam savo išgalėmis rūpintis pabėgėliais, padėti jiems integruotis, daryti viską, kad būtų išvengta naujų tragedijų jūroje, Pranciškus pakartojo kelis kartus.
Jį išgirdo Pietų Italijoje, Kalabrijos regione, gimusi R.Catrambone.
Žmogus svarbiau nei pinigai
„Tai, ką Lampedūzoje išgirdome iš popiežiaus, paskatino sekti jo pavyzdžiu“, – sakė aštuonerius metus Maltoje su amerikiečiu vyru Christopheriu Catrambone gyvenanti italė.
„Aš einu į bažnyčią, meldžiuosi, bet nesu religinė beprotė“, – pridūrė ji.
Draudimo, saugumo žvalgybos ir skubios pagalbos verslą turinti moteris nupirko 40 metrų ilgio laivą „Phoenix I“.
Ji pasamdė šešiolikos specialistų ekipą ir tapo pirmosios pasaulyje humanitarinės gelbėjimo organizacijos „Migrant Offshore Aid Station“ (MOAS) steigėja.
Laivo, ekipos ir dviejų bepiločių skraidyklių migrantų prikimštiems laiveliams ieškoti išlaikymas kas mėnesį kainuoja apie 350 tūkst. eurų (1,2 mln. litų).
„Nusprendėme į pirmąją vietą iškelti ne pinigus, bet žmonių gyvybę“, – paaiškino italė.
Šių metų liepą darbą pradėjęs pirmasis privatus gelbėjimo laivas „Phoenix I“ jau išgelbėjo 3300 migrantų, plūduriavusių sukežusiuose laiveliuose tarptautiniuose vandenyse tarp Maltos ir Sicilijos.
Bet pristigus lėšų žiemą projektas bus laikinai sustabdytas.
Įkvėpė pats popiežius
„R.Catrambone idėja parodė, kad kai yra noro, galima pasiekti milžiniškų rezultatų“, – pasakojo MOAS vadovaujantis buvęs Maltos karinių pajėgų štabo viršininkas Martinas Xuerebas.
Kaip šiai skurdu nesiskundžiančiai italei šovė į galvą rūpintis į paskutinės vilties kelionę besileidžiančiais migrantais?
„Prieš popiežiaus vizitą Lampedūzoje kaip tik netoliese atostogavome.
Mes buvome išsinuomoję laivą ir plaukiojome tarp Pantelerijos salos, Maltos bei Tuniso.
Vieną dieną pamačiau vandenyje plūduriuojančią žieminę striukę. Vasaros karštyje tai buvo keistas dalykas, todėl paklausiau kapitono, iš kur ji čia galėjo atsirasti. Jis man paaiškino, kad striukė greičiausiai priklausė nuskendusiam migrantui.
Mes atostogavome ir mėgavomės gyvenimu, o tuo metu toje pačioje jūroje žmonės skendo ieškodami geresnio gyvenimo“, – pasakojo R.Catrambone.
Popiežiaus žodžiai, kad kiekvieno mūsų pareiga padėti tuo, kuo galime, moterį paskatino imtis konkrečių veiksmų.
Po metų „Phoenix I“ jau leidosi į pirmąją misiją.
Greitoji jūros pagalba
„Mes nesame keltas migrantams, veikiau greitoji jūros pagalba“, – apie pirmąją tokią misiją pasaulyje pasakojo R.Catrambone.
„Pastebėję migrantų laivą priplaukiame, perduodame informaciją Valetai arba Romai, nelygu, kurios valstybės vandenyse jis yra, ir laukiame nurodymų.
Jei laivas neturi jokių problemų, tiesiog duodame žmonėms vandens, energinių batonėlių, antklodžių. Tačiau prireikus migrantus perkeliame į savo laivą, suteikiame pirmąją medicinos ir psichologinę pagalbą.
Vadovaujamės jūrų įstatymu, kuris liepia visada gelbėti skęstančius žmones“, – pasakojo moteris. Ji sakė, kad kiekvienas išgelbėtas žmogus jai palieka gilų pėdsaką, tačiau labiausiai širdį drasko vaikai.
„Jie paduoda ranką, neištaria nė žodžio, bet akyse atsispindi ateities baimė ir kartu padėka bei viltis“, – pasakojo milijoniere vadinama R.Catrambone.
„Mudu su vyru nesame kažin kokie turtuoliai, tačiau galėjome skirti laiko ir lėšų tokiam projektui. Tai ir padarėme.
Užuot įsigiję gražią vilą kalnuose, nusipirkome „Phoenix I“. Milijonai žmonių pasaulyje galėtų padaryti tą patį ir dar daugiau“, – sakė R.Catrambone.
Tik lašas jūroje
„Viduržemio jūra driekiasi vieni intensyviausių jūrinių kelių pasaulyje, bet drauge labai pavojinga siena migrantams ir politinio prieglobsčio ieškantiems žmonėms.
Todėl UNHCR prašo visų jūroje esančių laivų įgulas būti budrias ir padėti į bėdą papuolusiems migrantams, o laivų kapitonus ragina laikytis prievolės pagelbėti nelaimės ištiktiems laivams“, – išplatintame pranešime paragino JT Pabėgėlių agentūra.
Tačiau, nepaisant tarptautinių organizacijų ir popiežiaus raginimo, R.Catrambone iniciatyva sulaukė ne vien padėkos.
Kai kurios Europos Sąjungos valstybių vyriausybės prikišo, kad tokia humanitarinė veikla ne padeda išspręsti nelegalių migrantų problemą, bet tik dar labiau paskatina juos leistis į pavojingą kelionę Viduržemio jūra Pietų Europos link.
„Toks teiginys yra neteisingas. Pagrindinė priežastis, verčianti žmones migruoti, yra neviltis.
Ir tai nėra vien Italijos, Maltos ar Europos problema, tai viso pasaulio problema.
Mes tiesiog bandome įnešti nedidelį įnašą į šios milžiniškos problemos sprendimą“, – aiškino humanitarinės misijos vadovas M.Xuerebas.
Be to, Italijoje bei kitose Viduržemio jūros šalyse ir taip jau gausu imigrantų, pabėgusių nuo įvairių negandų.
Jiems po finansinės krizės sunkiai atsigaunančios valstybės turi skirti nemenkų išteklių, spręsti su jais susijusias problemas.
Tai tik dar labiau erzina vietinius gyventojus.