Daugeliui ukrainiečių staigmena tapusioje „Tiesos ministerija“ jau vadinamoje institucijoje šeimininkaus Jurijus Stecia, kuris dabar yra Ukrainos nacionalinės gvardijos Informacinio saugumo departamento vadovas.
Anksčiau J.Stecia buvo vyriausiasis televizijos „5 kanalas“ prodiuseris. Kanalo savininkas – prezidentas Petro Porošenka.
Naujoji ministerija turėtų mesti iššūkį rusiškos propagandos mašinai, ypač galingai burzgiančiai tokiu metu, kai Ukrainos rytuose vis dar žaižaruoja karas su prorusiškais separatistais, kuriuos atvirai remia Maskva.
Bet Ukrainos žurnalistai būgštauja, kad nauja struktūra taip pat prismaugs žodžio laisvę, apribos reporterių teisę nekliudomai dirbti ir valdžiai leis nuslėpti jai neparankią informaciją, pavyzdžiui, apie korupciją.
Pradėtas hibridinis karas
Antradienio vakarą žurnalistai jau rinkosi prie Aukščiausiosios Rados ir protestavo prieš Informacijos politikos ministerijos steigimą.
Apie 40 žiniasklaidos atstovų ir aktyvistų iš tokių grupių kaip „Dora“ („Česno“) ir „Stabdykite cenzūrą!“ į piketą atėjo nešini plakatais su užrašais „Sveiki, Didysis broli“.
Parlamentarai protestų neišgirdo – patvirtino ir ministeriją, ir jos vadovą. O Ukrainos valdžia tikina, kad priešingu atveju Kijevui ir toliau nebūtų pavykę atremti Rusijos informacinių atakų.
„Turite suprasti, kad mus žudo ne tik rusiški ginklai, bet ir rusiška propaganda“, – tinklalapiui „Mashable“ aiškino vienas aukštas Ukrainos saugumo pareigūnas.
Lapkritį „The Interpreter“ – tinklalapis, dekonstruojantis Rusijos skleidžiamus melus, – apibūdino Kremliaus užsuktą hibridinį karą: „Sąmokslo teorijomis ir akivaizdžiu melu skleidžiama sumaištis, kurią lydi slaptos ir smulkios karinės operacijos.“
Žiniasklaida bijo pagrįstai
Cenzūrą užuodžiantys žurnalistai, be abejo, nepatenkinti.
Vienas nepriklausomos interneto televizijos „Hromadske“ įkūrėjų Maksimas Eristavi pažymėjo, kad „šis P.Porošenkos projektas tik parodo, jog sovietinis mentalitetas vis dar nuodija Ukrainos politinį elitą“.
„Gėda, gėda, gėda. Kaip žurnalistė aš esu pažeminta, susigėdusi ir išsigandusi“, – pridūrė „5 kanalo“ korespondentė Myroslava Petsa.
Ukrainos žiniasklaidos atstovus erzina tai, kad kol kas neaišku, kaip konkrečiai veiks naujoji ministerija.
Jokie dokumentai nebuvo paviešinti, tik miglotus paaiškinimus apie informacinės erdvės koordinavimą pateikė ir pats J.Stecia, kuris yra vieno P.Porošenkos sūnų krikštatėvis.
„Vyriausybė pirmiausia nori kontroliuoti žiniasklaidos pranešimus. Antra, siekiama valdyti prieigą prie tų pranešimų“, – pabrėžė Kijeve veikiančio Masinės informacijos instituto direktorė Oksana Romaniuk.
Tarptautinė žurnalistų teises ginanti organizacija „Reporteriai be sienų“ paskelbė, kad „griežtai prieštarauja“ Informacijos politikos ministerijos įsteigimui.
„Tai gali sukelti šiurkščių žodžio laisvės pažeidimų. Demokratinėje visuomenėje valdžia neturėtų reguliuoti žiniasklaidos veiklos. Tokios ministerijos įsteigimas – blogiausias įmanomas atsakas rimtiems iššūkiams, su kuriais dabar susiduria Ukraina“, – sakė organizacijos generalinis direktorius Christophe’as Deloire.
Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius supranta Ukrainos žurnalistus: „Jų vietoje irgi protestuočiau, juk valdininkai gali perlenkti lazdą ir bausti, pavyzdžiui, už valdžios kritiką.
Neramu, kai svarbius sprendimus galbūt galės priimti ne teismai, o politikai.“
„Vis dėlto kol kas svarbiausia nustatyti naujosios ministerijos galias ir įvertinti jos veiklos metodus. Dabar bet kokie svarstymai yra tik teoriniai“, – „Lietuvos rytui“ pabrėžė D.Radzevičius.
Kris P.Porošenkos reitingai?
Nepritariančiųjų tokiai naujovei yra ir pačioje Ukrainos valdžioje. Vienas dėl galimų pasekmių tapatybę atskleisti atsisakęs P.Porošenkos administracijos atstovas „Mashable“ teigė, kad yra labai susirūpinęs.
„Jei atvirai, nesu tikras, ar tokios ministerijos reikėjo.
Su Rusijos propaganda reikia kovoti skaidrumu ir sąžiningumu, įveikti rusus jų žaidime yra neįmanoma“, – pareiškė pareigūnas ir atskleidė, kad P.Porošenka pats asmeniškai ragino parlamentarus pritarti ministerijos steigimui.
Politologas, informacinių karų ekspertas Nerijus Maliukevičius „Lietuvos rytui“ pripažino abejojantis Ukrainos valdžios sprendimo efektyvumu.
„Ukrainiečių tikslas turėtų būti neįsivelti į Rusijos propagandinės kovos žaidimą.
Kitaip tariant, į propagandą neatsakyti kontrpropaganda, į manipuliacijas – kontrmanipuliacijomis.
Reikėtų elgtis subtiliau. Ukrainai svarbu sutarti, kaip atremti rusiškas informacines atakas demokratinėmis priemonėmis“, – teigė N.Maliukevičius. Jo manymu, Ukrainos informacinė politika ir iki šiol buvo sėkmingesnė bei kūrybiškesnė nei Rusijos.
Be to, prie Aukščiausiosios Rados antradienio vakarą buvo girdėti nuomonių, kad ministerijos įsteigimas yra „fašistinis žingsnis“. Naujasis darinys esą ne kovos su rusiška propaganda, o taps jos įrankiu.
„Pone P.Porošenka, jūsų reitingai kris itin staigiai.
Ministerija jums nepadės laimėti informacinio karo prieš Rusiją, nes jos įsteigimas leis rusams nuolat kalbėti apie Josephą Goebbelsą ir G.Orwellą“, – pažymėjo žurnalo „The Insider“ redaktorė Tatjana Nykolajenko.
„Kita vertus, Ukrainą akivaizdžiai kankina rusiškas informacinis terorizmas, todėl sprendimai turi būti priimami. Bet šiuolaikinė strateginė komunikacija turėtų būti aukštesnio lygio“, – „Lietuvos rytui“ sakė N.Maliukevičius.
Karo metu informacija – propaganda
Valstybei įsitraukus į karą, žiniasklaidos veiklą daugeliu atvejų pradėdavo riboti ir cenzūruoti valstybinės institucijos.
Pirmoji masinė organizuota propagandos kampanija buvo surengta per Pirmąjį pasaulinį karą. Prasidėjus karui britai Atlanto vandenyne nupjovė povandeninius kabelius, jungusius Vokietiją su pasauliu, ir taip atėmė iš Berlyno propagandos įrankius.
Pačiame Londone informacija iš fronto buvo griežtai kontroliuojama. 1914 metais Karo biurui įstatymais buvo leista cenzūruoti spaudą, o žurnalistai dirbti karo lauke pradėjo tik po metų.
Savo ruožtu Amerikoje per visą Pirmąjį pasaulinį karą spaudai nebuvo leista paskelbti nė vienos žuvusio ar sužeisto JAV kario nuotraukos. Tokios pat taisyklės galiojo ir per Antrąjį pasaulinį karą, išskyrus pačią jo pabaigą.
Bene efektyviausiai karo propaganda veikė nacių valdomoje Vokietijoje. Adolfas Hitleris tikėjo, kad vokiečiai Pirmąjį pasaulinį karą pralaimėjo dėl efektyvios britų propagandos, ir 1933 metais, vos atėjęs į valdžią, įsteigė galingą Viešojo švietimo ir propagandos ministeriją.
Institucijoje, kuriai vadovavo J.Goebbelsas (nuotr.), privalėjo registruotis visi žurnalistai, rašytojai ir menininkai. Žurnalistai, prieš skelbdami informaciją, turėjo gauti leidimą iš ministerijos. Tokia tvarka galiojo iki pat karo Europoje pabaigos ir nacių sutriuškinimo 1945 metais.
Žiniasklaidą per Antrąjį pasaulinį karą cenzūravo ir britai bei amerikiečiai. Tiesa, skirtingai nei per Pirmąjį karą, JAV vyriausybė nereikalavo skelbti vien teigiamų naujienų. Jungtinėje Karalystėje tokios instrukcijos vis dėlto buvo paskelbtos.
Cenzūra karo metu teisinama nenoru, kad priešas sužinotų vertingos informacijos. Be to, siekiama negniuždyti visuomenės blogomis naujienomis. Kita vertus, ekspertai teigia, kad pavojinga ir gandų mašina.
Šaltojo karo laikotarpiu griežčiausia cenzūra galiojo Sovietų Sąjungoje ir Varšuvos sutarties šalyse. Čia nepriklausoma žiniasklaida sudygo tik Maskvoje į valdžią atėjus Michailui Gorbačiovui.