Vis dėlto, jei šis tikslas bus pasiektas, ukrainiečiai turės dėkoti plačiai kritikuotai, bet veiksmingai B.Obamos politikai, sustabdžiusiai Rusijos agresiją Ukrainoje ir supančiojusiai rankas vietiniams korumpuotiems politikams naudotis sovietiniais metodais.
Pasak W.Ritterio, didžiausias JAV prezidento nuopelnas yra tai, kad jis viešai paneigė esminius Vladimiro Putino teiginius:
1) Maidanas buvo mažos kraštutinių dešiniųjų grupės organizuotas judėjimas, už kurio stovėjo CŽV (Centrinė žvalgybos valdyba)
2) Maskva turi teisę ginti savo interesus Ukrainos teritorijoje, neatsižvelgdama į Ukrainos teisę pačiai spręsti savo likimą
3) Kovotojai iš Rusijos nesikauna Ukrainoje ir Rusija neteikia jokios paramos separatistams, kurstydama pilietinį karą šalies rytuose.
B.Obama savo dėmesį nukreipė ne į grasinimus karine NATO jėga spręsti konfliktą tarp Ukrainos ir Rusijos, o spausti Kremlių ekonominėmis sankcijomis. Tokiu diplomatiniu būdu buvo sukurta plati koalicija, pritarianti sankcijoms Rusijai.
Be to, JAV prezidentas nepasidavei pagundai asmeniškai demonizuoti V.Putiną, lyginti jį su Adolfu Hitleriu ar aiškinti, kad 2014 metai yra nauji 1938-ieji. Jis suprato, kad hiperbolizacijos ar pritemptos istorinės analogijos nėra reikalingos, kad pasmerktum V.Putino režimo veiksmus.
Ironiška, bet tiek putinofobai, tiek putinofilai buvo toje pačioje barikadų pusėje, teigdami, kad sankcijos V.Putino nepaveiks. Tik keli ukrainiečiai šiuo metu supranta, kokia pavojinga galėjo būti situacija, jei ne šis Vakarų sprendimas, sumažinęs Rusijos agresijos plotą iki 3 prorusiškų provincijų (aut. Krymo, Donecko, Luhansko).
Nepaisant to, kad V.Putinas veikia kitokioje politinėje sistemoje, jis ne ką mažiau racionalus nei B.Obama, Davidas Cameronas ar Angela Merkel. Jis ieško būdų gauti tai, ko nori, bet atsargiai žiūri, kiek už tai teks mokėti.
Rusijos lyderis puikiai supranta, kad dabartinės Vakarų sankcijos yra tik pirminė krizės fazė, o Rusija, jos elitas ir visa likusi populiacijos dalis nukentės tik dar labiau, jei taikus sprendimas Ukrainoje nebus rastas. Tai tik patvirtina Vakarų lyderių komentarai, žadantys, kad sankcijos nebus naikinamos, kol vyks realus kariniai veiksmai Donbase.
Sunkėjančią Rusijos situaciją dar labiau komplikuoja krintančios naftos kainos. Nereikia tikėtis, kad B.Obama prisiims nuopelnus už šį procesą, tačiau laikas, kai vyksta kainų kritimas tikrai neatrodo atsitiktinis (aut. kaip ir vieningas OPEC šalių sprendimas nesiimti papildomo reguliavimo).
Tiesa, tai neprivers JAV respublikonų nustoti pasakoti apie „kietąjį“ Putiną, kuris tiesiog taršo „neryžtingą ir silpną“ B.Obamą. Tokios kalbos labai patinka ir Rusijos komentatoriams, mėgstantiems pasididžiuoti stipriu savo lyderiu ir pasišaipyti iš JAV prezidento. Pasak W.Ritterio, kartais gali susidaryti įspūdį, kad respublikonai netgi noro B.Obamos nesėkmės Ukrainoje.
B.Obamos atsisakymas teikti karinę pagalbą Ukrainai daugelio respublikonų „vanagų“ buvo įvertintas kaip „raumenų neturėjimas“ ir nuolaidžiavimas Maskvai. Visgi sunku įsivaizduoti, kokiu būdu ginklų siuntimas išspręstų kompleksines Ukrainos karinių pajėgų problemas. Tai būtų nebent Vakarų pasitenkinimo savimi išraiška - „žiūrėkite, mes padarėme, ką galėjome“.
Ukrainos apginklavimo advokatai dažnai pamiršta galimybę, jog tie patys ginklai lengvai gali atsidurti Kijevo valdžiai priešiškų jėgų rankose ir panaudoti revoliucija ar kariniams veiksmams prieš pačią Ukrainą. Kai kurie batalionų lyderiai akivaizdžiai nepatenkinti P.Porošenkos politika, o viskas ko Kremliui dabar reiktų, būtų kraštutinių dešiniųjų sukilimas Kijeve.
Naujajai Ukrainos vyriausybei per vasaros susirėmimus įrodžius, jog ji gali valdyti situaciją karinėse pajėgose, vis realesnis atrodo ir sprendimas, kad B.Obama kreipsis į JAV Kongresą, prašydamas suteikti pagalbą Ukrainos kariuomenei. Toks sprendimas būtų įgyvendinamas jau įsitikinus, kad moderni ginkluotė bus naudojama būtent šalies gynybos tikslams.
Pasak W.Ritterio, kai kurie Vakarų ir Ukrainos apžvalgininkai nemato platesnio B.Obamos politikos konteksto ir mano, kad esminiai įvykiai vyksta Donbase, kur netyla kasdieniai susišaudymai. Vis dėlto, tikroji Vakarų ir Rytų susidūrimo linija yra Kijevas, kur atliekami Ukrainos ateitį lemsiantys sprendimai, garantuojantys ekonomines ir politines ukrainiečių teises artimiausiais dešimtmečiais.
Tie „karšti“ balsai, reikalaujantys žygiuoti ir atsiimti Krymą, Donecką ir Luhanską, pamiršta tokius faktus kaip tai, kad šis Ukrainos parlamentas yra pirmasis, kuriame nebėra Komunistų partijos atstovų. Jei šie prorusiški regionai būtų balsavę, tiek komunistų, tiek Regionų partijos narių parlamente būtų buvę žymiai daugiau. Ar tai tikrai būtų buvusi Rada, kurios norėtų proukrainietiškai ir provakarietiškai nusiteikę žmonės?
Tiek B.Obama, tiek ES lyderiai dažnai pabrėžia, jog Vakarai neturi jokio noro plėsti sankcijas ir kelti įtampą, taip bandydami susilpninti pozicijas tų, kurie reikalauja iš P.Porošenkos vasaros atakų pratęsimo. Vietoj to, kad užmestų naujas sankcijas Rusijai, Vakarai nori sulaikyti ją nuo bandymų plėsti savo ribas de-facto nustatytas Minsko susitarimu.
Laiko nėra daug ir visos tos valandos, kurias premjeras Arsenijus Jaceniukas su P.Porošenka praleidžia besiaiškindami, kodėl neatnaujinama antiteroristinė operacija Donbase, galėtų būti naudojamas būtinoms ekonominėms reformos, kurių dėka būtų užtikrinta Vakarų finansinė parama ir šalies nepriklausomybė.
Įkyrėjęs teiginys apie tai, kad „Putinas nesustos Ukrainoje, kol negaus to, ko nori“, Obamos kritikų naudojama kartu su baksnojimu į aukštus Rusijos lyderio reitingus savo piliečių tarpe. Pirma, šie teiginiai visiškai neatspindi to, kad V.Putinas yra ne ką arčiau savo tikslo nei buvo prieš Krymo aneksiją – Kijevas labiau nei bet kada orientuojasi į Vakarus, o ne į Rusiją.
Antra, V.Putinui nepavyksta įtikinti ukrainiečių ir Vakarų savo pasakojimu. Dalis nuopelnų dėl to turi tekti ir tvirtai bei morališkai pagrįstai B.Obamos pozicijai. Tai ne tik dviejų lyderių įvaizdžio kova, tai ir konfliktas dėl to, kas yra teisus. Vakarams būtina nepatekti į rusiškos propagandos spąstus ir neatsakyti į ją tokiais pačiais metodais.
Galiausiai, visa propaganda apie nacius Kijeve ar tai, kad ukrainiečių tauta neegzistuoja, kad ukrainietiškai šnekama gal tik Lvive, atsimuša į B.Obamos tvirtą poziciją apie Ukrainos žmonių teisę patiems nuspręsti savo likimą. Kremlius teturi vienintelę blėstančią viltį, kad JAV tiesiog pavargs nuo Ukrainos problemų, susilpnins sankcijas ir nukreips dėmesį į konfliktus Vidurio Rytuose.
Pasikartojantys Rusijos lyderio perspėjimai apie tai, kad Rusija yra branduolinės galios valstybė ar bombonešių skrydžiai prie NATO valstybių sienų yra tik dar vienas ženklas, kad Rusija nelabai mato kitų būdų, kuriais galėtų atsakyti. V.Putinas puikiai supranta, kur yra jo interesų ribos ir jo laidomos užuominos apie globalaus masto konfliktą tėra tik bandymas atsakyti į tai, jog Vakarai nepriimą Kremliaus formuojamos tiesos.
Žinoma, negalima atmesti ir to, kad Rusija mėgintų plėsti karinio konflikto ribas ir veržtis gilyn į Ukrainą, tačiau visiškai aišku, kad toks žingsnis sukeltų labai skausmingų pasekmių pačiai Rusijai. Vakarų sankcijos ir Ukrainos pasipriešinimas būtų dar galingesnis. Be to, Kremlius puikiai supranta, kad tokiu atveju JAV Kongrese abiem partijoms jau būtų lengva susitarti dėl oro smūgių ar netgi karinių pajėgų Ukrainos teritorijoje.
Galbūt galėtume ieškoti B,Obamos įvaizdžio klaidų – jis nespinduliuoja pakankamai agresyvumo ar galios. Gerai tai ar blogai, bet jis nedemonstruoja esąs didvyris, kuris pusnuogis jodinėja žirgu ar nardo ore prie Baikalo ežero.
Jo pragmatiška užsienio politikos filosofija, kuri remiasi esminiu principu „Daryk tai, ką gali, kur gali ir kai gali“ niekada nepatiks tiems Amerikos idealistams, kurie nori greitų ir ryškių pokyčių. Bet ši politika puikiai tinka dabartinei Ukrainai, kur rizika yra labai aiškiai apibrėžta, skirtingai nei Vidurio Rytuose, kur dažnai sakoma, kad „čia nėra gerų vyrukų“.
Prezidentas Billas Clintonas, kurio statula dabar stovi Kosove, turėjo pakankamai lengvą užduotį – surengti kelis oro antskrydžius ir palaužti nepasirengusią atsakyti Serbiją. Obamai tenka užduotis suvaldyti padėtį reaguojant į branduolinius ginklus ir naują karinę techniką turinčią ir grasinimus laidančią Rusiją.
Kartu su naryste NATO ukrainečiai iš B.Obamos nori ne tik finansinės pagalbos, bausmės separatistams, kurie žudė Ukrainos karius, bet ir ekonominės laisvės, nuo kurios stygiaus Ukraina kentėjo ilgą laiką. Tai daugybė reikalavimų, kurie neduos daug įspūdingų triumfo akimirkų, tad JAV prezidento ilgo žaidimo strategija nepatinka tiems, kurie nori skambių antraščių ar greitų pasikeitimų.
Patinka ar nepatinka – o tai tikrai nepatinka Kremliaus ideologams ir jį remiantiems komentatoriams – artimiausius du kadencijos metus B.Obamos politika Rusijos atžvilgiu išliks griežta, kaip ir parama bei gynyba Ukrainai. Vakarų lyderiai atlieka savo rolę, gindami Ukrainos žmonių interesus ir silpnindami Rusijos ryžtą, o dabar tai teks atlikti ir naujai išrinktai šalies valdžiai.
Parengė Paulius Gritėnas