Kremliaus išradinėjami vis nauji istoriniai mitai, pavyzdžiui, apie Krymą, kaip rusų tautos ir valstybės įsčias, įmantri propaganda apie išskirtinę „Rusijos civilizaciją“, jos „dvasingumą“ ir ypatingą pranašumą prieš „supuvusius“ Vakarus bei visą likusį pasaulį, yra tik pigūs papuošalai siekiant pridengti šią pilką „zonos“ tikrovę ir ją dar labiau įtvirtinti.
Taip „Lietuvos rytui“ teigė Rusijos istorikas, filosofas, vienas režimo persekiojamos organizacijos „Memorial“ vadovų Nikita Petrovas. Jį pabandžiau kiek išprovokuoti.
Sakiau, kad ko nors, matyt, yra vertos tik tos tautos, kurios turėjo savo valstybę, geriausia – imperiją, o visi kiti – tik dulkės po jų kojomis.
Pavyzdžiui, bent šiek tiek gerbtini tik tokie priešai kaip didžiosios Europos valstybės ir net, pavyzdžiui, Lietuva, tačiau vienintelė iš „pribaltų“, skirtingai nuo latvių ir estų. O ukrainiečiai išvis net nelaikomi tauta.
Tokia istorinė mąstysena, seniai dominuojanti Rusijos visuomenėje, tapo ir pagrindiniu valdžios, vis aktyviau ir nuosekliau konstruojančios istoriją pagal savo poreikius, principu.
– Bet gal tai nieko ypatinga – panašių bruožų turi kone visų didžiųjų Vakarų valstybių bei tautų masinė istorinė savivoka?
– Taip, iš aukšto į likusį pasaulį žvelgia daugelis didžiųjų tautų ir valstybių, kurios turėjo vaduotis iš imperinių kompleksų.
Tačiau tai, ką matome Rusijoje, – išskirtinis dalykas.
Pirma, dėl to, kad rusų tauta iš tų kompleksų niekuomet ir nesivadavo, antra, jų kurstymas ir įtvirtinimas pavirto nuoseklia ir itin kryptinga valstybės politika. Tad iš aukščiausių tribūnų skelbiama, kad yra „tautos su istorija“ ir yra tautos be jos, su kuriomis galima daryti kone ką nori.
Tokia „filosofija“ pagrįsta labai primityviu pasaulio supratimu – viską lemia tik jėga ir tik stipriausi, kurie su silpnaisiais gali daryti ir daro, ką nori.
Jei esi silpnas, pats kaltas. Juk ir mūsų prezidentas nuolat kartoja – „silpnus visada muša“.
Taigi apskritai viskas, kas vyksta pasaulyje, – tiktai stipriųjų galios žaidimai, už kurių slypi vienintelis motyvas – tų stipriųjų išskaičiavimai.
Tad iš čia ir nuolatinis kartojimas, kad „visi taip daro“, pavyzdžiui, Amerika, kuriuo nuolatos atsakoma į kritiką Rusijai dėl vienų ar kitų jos veiksmų.
Akivaizdu ir tai, kodėl ant tokios šerdies veriamas istorijos suvokimas – tiesiog norima dar vienu būdu, neva istoriškai, pagrįsti agresyvią revanšistinę Rusijos valdžios politiką buvusios sovietinės imperijos erdvėje.
– Taigi visi tie istoriniai mitai, nepaisant jų blizgesio, skirti tiktai primityviausiems rusiškos masinės mąstysenos šablonams šiek tiek padailinti ir pagražinti dėl „solidumo“, o ne, kaip dažnai mėgstama sakyti, diktatūrai sukurti kokią nors naują ideologiją ar „nacionalinę idėją“?
– Taip, tai, kalbant mūsų kriminaliniu žargonu, „pribumbasai“, „cackos“ arba, kitaip tariant, „tiuningas“.
Juk net ir kiekvienam banditui norisi kokių nors blizgučių, ne tik puošiančių jo kaklą, pirštus ar „mersą“, bet ir rodančių, kad jo primityvi pasaulėžiūra ar „vertybės“ yra kažkaip pakylėtos į aukštesnį rangą.
Kriminalinį žargoną prisiminiau neatsitiktinai. Juk tai, apie ką kalbame, – gatvės chuliganų mąstysena ir psichologija.
Tokį primityviųjų grupių ir archajiškų bendruomenių mentalitetą matome ir sovietiniame gulage, ir dabartiniame rusiškame kalėjime.
Šioms bendruomenėms svarbiausias principas ir kertinis visos pasaulio tvarkos akmuo ir yra jėga. Tiesiog šiurkšti, plika jėga, virš kurios nėra jokių aukštesnių principų ir įstatymų, atvirkščiai, principai ir įstatymai rašomi jai.
Tai savivalės triumfas, kur vienintelė tiesa ir pranašumas – būti susibūrus aplink stipriausią lyderį. Visi pasaulyje blogi, tik mes ne iš pačių blogiausių, o tiksliau – geriausi.
Tokia „tiesa“ vainikuoja šią primityvią mąstymo struktūrą.
Tad jokių klaidų ir blogų dalykų savo praeityje nepripažįstame, nes jų tiesiog negali būti, o visi kilnūs poelgiai, ypač jei juos darė kokie nors svetimi, laikomi tiesiog silpnumo ženklu arba klasta ir apsimetinėjimu.
Štai kodėl šiandienės masinės rusų istorinės sąmonės pagrindiniai herojai – tironai ir žudikai, kurių gretose pirmąją vietą užima Josifas Stalinas.
Štai kodėl pagrindine atminties ašimi daromas Antrasis pasaulinis karas bei pergalė jame. Nors ją lydėjo ir didžiuliai mūsų pačių, užgrobusių pusę Europos, nusikaltimai, svarbiausia – kad mes „visiems parodėme“.
Tokie politikai kaip Michailas Gorbačiovas ir Nikita Chruščiovas laikomi kone išdavikais.
Kaip matome, tokia mąstysena – priešinga tai, kuria pagrįsta vakarietiška demokratija ir istorinė savimonė, kurios kaip tik remiasi įsitikinimu, kad virš jėgos turi būti teisingumas, o istorija turi mokyti ir auklėti – pripažįstant klaidas ir remiantis kilniais poelgiais ir darbais.
Mūsų vyrišku šovinizmu, kompleksais ir noru būti „kietiems“ pagrįstai mąstysenai iš esmės nepriimtini teiginiai, kad tikroji valstybės ir tautos jėga ir stiprybė neišmatuojama ginklų skaičiumi, o kitų pagarba jai – baime.
Valstybės stiprybė yra jos atvirumas ir gerovė, o tai sukelia ir tikrą pagarbą, o ne baimę.
O dabar mūsų logika paprasta: „Na, ir kas, kad reikia vyžotiems vaikščioti, svarbu, jog valstybė stipri ir visi jos bijo.“
Žmonės netgi nesusimąsto, kad jie avi vyžomis būtent dėl to, jog valstybė „stipri“ ir visi – taip pat ir jie patys – jos bijo.
– Sakoma, kad rusų tautos dauguma visuomet mąstė autoritariškai ir tai visuomet skatino valdžia.
Tačiau kaip įsitvirtino tokia mąstysena, kokią matome šiandien, ir ar pritartumėte, kad tai – tiesiog kalėjimo mentalitetas?
– Akivaizdu, kad tai – praėjusio amžiaus totalitarizmo palikimas, kurį dabartinė valdžia itin agresyviai ir nuosekliai stiprina.
Rusų tauta, patyrusi visas įmanomas sovietmečio bei karo netektis, represijas, yra itin stipriai traumuota ir kamuojama atitinkamų kompleksų bei baimių.
Tačiau nuo to jos ne tik niekas negydė, priešingai – dabar tos traumos ir kompleksai vis labiau aštrinami, juos konvertuojant į prievartos ir jėgos kultą, revanšizmą.
Visuomenė labai suskaldyta ir pakrikusi, iš esmės jos net nėra. Juk pagrindinis sovietinės sistemos tikslas buvo, kad kiekvienas žmogus tik rūpintųsi, kaip jam išlikti, ir pirmiausia tai darytų kitų sąskaita, kad jam į kitus iš esmės būtų nusipjauti.
Jam svarbiausia, kad „iš viršaus“ – iš valstybės – jis gautų savo garantuotą maisto davinį pagal nesikeičiančias kainas, o visa kita – nesvarbu.
Taip, tai iš esmės kalėjimo tikrovė. Juk sovietiniais laikais visi suvokėme, kad gyvename „zonoje“.
Joje, žinoma, yra tokių zonų, kuriose režimas – griežčiausias, tačiau visa aplink jas – iš esmės tas pat.
Tad iš esmės traumuota visa visuomenė, joje tvyro baimė ir sutrikimas – tai ir stengiamasi „kompensuoti“ agresija, jėgos ir savivalės kultu, visa tai, suprantama, nukreipiant į išorę.
Blogiausia, kad tai persmelkia ir jaunimą. Jaunimui apskritai svarbiausia socialinė sėkmė, karjera, išorinis blizgesys, galia. Jis dažniausiai į visa tai žvelgia paviršutiniškai, be to, jam taip viskas ir pateikiama.
Tad ir jaunimui nesvarbu, kad Sovietų Sąjunga kartu su Adolfu Hitleriu atsakingos už karą ir jo aukas – svarbiausia, jog mes patys pavergėme tautas.
– Dabartinis Rusijos režimas, viena vertus, skatina, kad demokratija ir jos vertybės visuomenei būtų visiškai nepriimtinos, kita vertus, aktyviai palaiko mitą, jog rusai neva „genetiškai“ netinkami demokratijai.
Bet ar, jūsų nuomone, apskritai dar įmanomas Rusijos visuomenės laipsniškas pasikeitimas ir atsivertimas, ar dauguma rusų būtinybę atsikratyti praeities palikimo jau gali suvokti tik po kokių nors itin skaudžių sukrėtimų?
– Labai sunkus klausimas ir nežinau, ar galiu save vadinti optimistu. Aišku, man nesinori linkėti kokių nors sukrėtimų arba juos pranašauti.
Tačiau puikiai suprantu, kad stovime ant bedugnės krašto ir galime prarasti paskutinius valstybės bei šalies likučius.
O tas priešiškumas vakarietiškos demokratijos vertybėms iš tiesų iš viršaus labai smarkiai skatinamas.
Tikiuosi, kad tokio pavojaus suvokimas pamažu auga ir visoje visuomenėje. Tam, žinoma, padeda ir sankcijos.
Ironiška, tačiau labiausiai prie to, kad ekonominio karo su Vakarais padarinius pajustų būtent eiliniai žmonės, prisideda Kremlius – savo atsakomosiomis sankcijomis, uždraudžiančiomis kai kurių maisto produktų importą.
Tai valdžia daro sąmoningai – būtent kad nuteiktų paprastus žmones prieš Vakarus, skatintų agresiją į išorę. Tačiau taip ji žaidžia su ugnimi ir dar labiau aštrina padėtį.
Padėtis pasikeis tik tada, jeigu žmonės supras, kad už šalį, jos praeities nusikaltimus, klaidas bei jos ateitį atsakingi jie, o ne valstybė. Pasikeis, kai kiekvienas suvoks Rusijos elgesio su Ukraina padarinius.
Bet aišku – tai tikrai neįvyks labai greitai ir sklandžiai.
