Su 45 metų I.Bremmeriu kalbėjausi gruodžio 16-ąją, Juodąjį antradienį, kai Rusijos rublio konvulsijos pasiekė aukščiausią lygį.
Dabar rublis euro ir dolerio atžvilgiu jau yra sustiprėjęs, tačiau tą rytą Niujorke, kur įsikūrusi I.Bremmerio vadovaujama politinės rizikos tyrimų bendrovė „Eurasia Group“, kalba sukosi beveik vien apie Rusijos ekonomikos problemas.
„Visa tai tikrai pavojinga. Be to, Vladimiras Putinas įvarė save į kampą, o tai jūsų regionui tikrai be galo svarbu“, – „Lietuvos rytui“ konstatavo amerikietis.
Tiesa, labiausiai šį Niujorko universiteto profesorių išgarsino viena madingiausių pastarųjų metų politinių minčių, kad pasaulis nebeturi lyderių ir kad G7 ar G20 šalių grupės bei jų susitarimai yra visiškai nesvarbūs.
„Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Ban Ki-moonas taip dažnai atsistoja ir ką nors smerkia, kad, mano manymu, jo „iPhone“ yra programa, kuri jam pateikia daugybę būdų, kaip skirtingai pareikšti nepasitenkinimą įvykiais visame pasaulyje“, – yra teigęs I.Bremmeris.
Apie Amerikos ir Europos problemas bei galimybes Azijai šis specialistas rašo savo knygoje „Kiekviena šalis už save – laimėtojai ir nevykėliai G-0 pasaulyje“ („Every Nation for Itself: Winners and Losers in a G-Zero World“).
V.Putinas turbūt neatsitrauks
– Negaliu nepradėti nuo naujienų. Rusijos rublis nukrito iki kone rekordinių žemumų. Kas toliau?
– Tai ypač svarbu tai pasaulio daliai, kurioje gyvenate jūs. Pastarąjį kartą rublis taip smarkiai, kaip šį kartą, buvo nukritęs 1998 metais. Investuotojų pasitikėjimas Rusija prarandamas dideliu greičiu. Akivaizdu, kad tai reakcija į Rusijos prezidento veiksmus ir į tai, kaip į tuos sprendimus atsakė tarptautinė bendruomenė, ypač JAV.
Puikiai žinote, jog 1998-aisiais tarptautinė bendruomenė norėjo, kad Rusijai pasisektų. Bet šiandien daug šalių nori, kad Rusija patirtų nesėkmę, ir V.Putinas tai puikiai supranta.
Ekonominė aplinka dabar net paprastesnė – bent jau amerikiečių Rusija taip smarkiai nebeveikia, o pačios Rusijos ekonomika nėra visiškai integravusis į pasaulinę ekonomiką.
Tačiau nėra jokių abejonių, kad geopolitine prasme Rusija šiandien yra didesnis iššūkis.
O kai matau, jog V.Putino politiką remia 80 proc. rusų, man akivaizdu, kad jis neatsitrauks. Jis nepasakys: „Gerai, jūs sužalojote mano ekonomiką, o dabar man reikia rasti būdą sugrįžti į tarptautinę bendruomenę, reikia kompromiso dėl Ukrainos.“ Manau, kad to tikrai nebus.
Kur kas labiau tikėtina, kad V.Putinas dar labiau kaitins atmosferą. Jo veiksmai geopolitinėje arenoje leis jam bent kurį laiką išlikti populiariam. O tai, žinoma, labai pavojinga.
Socialinių neramumų nelaukia
– Ar matote socialinių neramumų Rusijoje tikimybę? Gal ateina laikas naujam lyderiui?
– Ta socialinė sutartis jau sulaužyta. Bet kas ją sulaužė? V.Putinas, be abejo, aiškins, kad sutartį sulaužė Vakarai. Bus daug kaltinimų išorei. Aišku, priekaištų netrūks ir pačioje Rusijoje.
Nuvykęs į šią šalį išgirsi tik tai, koks V.Putinas šaunuolis. Jo niekuo neapkaltinsi, jis niekada neklysta – juk V.Putinas ką tik išrinktas Rusijos metų vyru.
Jis kaltins Ameriką, jis kaltins Europą, jis kaltins spekuliantus tarptautinėse rinkose. Galbūt kaltins ir savo paties patarėjus – pavyzdžiui, manau, kad premjeras Dmitrijus Medvedevas šiuo metu tikrai yra pažeidžiamas.
Juk jis – vakarietiškas Rusijos veidas, dalyvavęs „atkuriant“ santykius su JAV. Tad jei V.Putinas nuspręs ką nors nustumti po autobusu, progų tam tikrai atsiras. Kremlius tikrai reaguos ryžtingai.
Bet kol kas toje šalyje nematau ryškesnių nestabilumo ženklų. Scenarijus, kai dėl Rusijos problemų kaltinami Vakarai, siekiantys pakeisti valdžią, ten yra sėkmingas. Ten ir toliau tikima, kad dabartinė Ukrainos valdžia nėra teisėta, kad Vakarai yra suinteresuoti Rusijos silpimu, kad rusus supa NATO.
Aišku, jei apie V.Putino perspektyvas manęs paklaustumėte prieš 2018 metų rinkimus, tikrai pasakyčiau, kad jam bus sunku. Jeigu Rusijoje ekonominiai sunkumai tęsis, sunku įsivaizduoti, kad V.Putino populiarumas neblės.
Tačiau niekam neįdomu, kas bus po trejų metų. Žmonėms įdomiau, kas bus po trijų mėnesių, trijų savaičių ar trijų dienų.
Tad dabar didesnio nestabilumo Rusijoje nepamatysime.
Taip, iššūkių Rusijos ekonomikai daug. Netrukus laukia sąstingis, Vakarai taiko sankcijas.
Bet antai šalis karštai sveikino sprendimą neįsileisti Vakarų produktų, nors didėja infliacijos lygis ir kenčia paprasti žmonės. Visa tai artimiausiu metu V.Putinui kaip tik suteikia daugiau lankstumo.
Jis galės elgtis dar agresyviau, nes šalyje ryškesnėmis politinėmis permainomis dar nekvepia.
Puikios Kinijos perspektyvos
– Turbūt vertėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad Rusija iš tiesų nėra izoliuota.
Juk yra Indija, Kinija. Pats esate sakęs, kad vien Amerika negali izoliuoti Rusijos.
– Taip, JAV negali izoliuoti Rusijos. Faktas toks, kad V.Putinas mato daug šalių, kurios nori bendradarbiauti su Rusija. Kinija iš tiesų naudojasi sąlyginiu Rusijos izoliavimu ir tariasi dėl Pekinui naudingų energetikos sutarčių, taip pat infrastruktūros projektų.
V.Putinas ką tik buvo Indijoje. Šios valstybės premjeras Narendra Modi patvirtino, kad Rusija išliks svarbiausia Indijos partnerė gynybos srityje. Daugiau investuoja ir Turkija. Kylančios rinkos neklauso JAV, nes mato, kad investuoti pigiau.
Tuo pat metu JAV ekonomika yra didžiausia pasaulyje, o Europos Sąjunga – didžiausia pasaulyje integruota ekonominė erdvė. Jei Vakarai nustos investuoti, o rublis toliau risis žemyn, problemų bus daug.
– Ar jums neatrodo, kad iš tokios suirutės daugiausia išpeša Kinija? Ar kinai paprasčiausiai nesupirks Rusijos?
– Be jokios abejonės, Kinija išlošia daug. Pirmiausia dėl nukritusių naftos kainų. Be to, Pekinas nelenda į visus šiuos geopolitinius pasistumdymus, skirtingai negu JAV ar ES.
Kinai laimi ir dėl to, kad Rusija dabar labiausiai nori atsisukti būtent į Kiniją. Ši šalis sėdi ant didelio pinigų maišo, todėl daug ką gali pakeisti.
Tuo pat metu Kinija per daug svarbi strategine prasme, kad amerikiečiai galėtų Pekiną kritikuoti ar bausti.
Pekinas ką tik per gana trumpą laiką susitvarkė su problemomis Honkonge, o amerikiečiai beveik nieko taip ir nepasakė. Vašingtonas tikrai visai kitaip reaguotų į panašius įvykius Rusijoje, bet Kinija pernelyg svarbi.
Visi su Kinija žaidžia gražiai. Xi Jinping’as yra galingas, charizmatiškas lyderis, jis populiarus namuose. Struktūriniai iššūkiai, žinoma, milžiniški, bet dabartinė pozicija Pekinui labai patogi.
Europai vadovauja vokiečiai
– Vis dėlto savo knygoje apie G-0 pasaulį rašote, kad pasaulyje nebėra valstybių lyderių. Amerika jau nebe lyderė, Kinija – dar ne lyderė.
Kaip atsirado toks vakuumas ir ką jis reiškia?
– Na, Amerika ir toliau yra vienintelė supervalstybė pasaulyje, bet Vašingtonas jau nebėra suinteresuotas būti pasaulio policininku. Priežasčių – daug. Viena jų – energetikos revoliucija, taip pat nuovargis po ilgų ir brangių konfliktų Irake ir Afganistane.
Dar viena priežastis – pats prezidentas Barackas Obama, neturintis absoliučiai jokios patirties užsienio politikoje. Jis nenori rizikuoti tarptautinėje arenoje. Be to, plyšys tarp JAV turtuolių ir skurstančiųjų gilėja. Daugelis amerikiečių nemato jokios asmeninės naudos iš globalizacijos, už kurią pastaruosius 30 metų taip agitavo Vašingtonas.
Bet svarbi ne tik Amerika. G-0 pasaulis egzistuoja ir todėl, kad JAV sąjungininkai nelinkę taip aktyviai remti Amerikos lyderystės. Europoje – visiška sumaištis, britai nežino, ar jie yra ES dalis, ar ne.
Europai šiuo metu vadovauja vokiečiai. Bet Vokietijos santykiai su JAV gana sudėtingi. Berlynas nežvelgia į pasaulį pro geopolitinius akinius – kinai vokiečiams yra visaverčiai komerciniai partneriai, o ne, kaip amerikiečiams, geopolitiniai oponentai.
Vokiečiams jautrios Edwardo Snowdeno, JAV nacionalinės saugumo agentūros veiklos temos.
Jiems nepatinka JAV vykdomi kankinimai, bepiločiai orlaiviai, sankcijos. Tad amerikiečiams sunkiau dirbti net su pagrindiniais sąjungininkais. Transatlantinė partnerystė dabar kur kas silpnesnė nei anksčiau.
Galiausiai – kylančių rinkų veiksnys. Tos rinkos – Brazilija, Indija, Rusija, be abejo, Kinija – plečiasi, bet kartu gali ir ryžtingiau atsispirti JAV interesams.
NATO vienybė ims aižėti?
– Bent čia, Baltijos šalyse, daug apžvalgininkų sako, kad Rusijos agresijos atveju mus apgins NATO. Tačiau jūs prognozuojate, kad 2015-aisiais Aljansas ir visa transatlantinė partnerystė pradės griūti. Kodėl?
– Teisybė, NATO Europoje dabar labiau matoma nei prieš 5 ar 10 metų. Pagrindinė priežastis, žinoma, yra Rusija, taip pat iš dalies „Islamo valstybė“ ir kiti iššūkiai Artimuosiuose Rytuose.
Bet kuo aktyviau NATO veikia, tuo daugiau plyšių matyti, tuo daugiau skirtumų renkantis prioritetus.
Lenkija, Baltijos šalys – be abejo, visos jos nori, kad NATO veiktų dar ryžtingiau, ir pačios skiria daugiau lėšų gynybai.
Tačiau jei kalbėtume apie Italiją, Ispaniją, Prancūziją, šių šalių požiūris radikaliai kitoks. Ir NATO tai yra rimta problema.
Amerika vis dar suinteresuota finansuoti NATO, bet akivaizdu, kad Aljanso galimybėmis sutartinai reaguoti į grėsmes dabar galima abejoti labiau nei bet kada anksčiau.
Čia vėl svarbūs JAV ir Vokietijos santykiai. Juk kai kalbame apie JAV nacionalinį saugumą, kalbame ne apie karių siuntimą ar bazes, o apie Nacionalinę saugumo agentūrą, kibernetinę žvalgybą, bepiločius orlaivius.
Visų šių dalykų Amerika nesidalija su sąjungininkais ir nesiūlo jiems dirbti kartu. Šiuo atveju JAV veikia labiau vienašališkai, o nemažai daliai NATO narių Europoje tai nėra visiškai priimtina.
Europai – rimti iššūkiai
– Ką galėtų pakeisti permainos JAV Kongrese, kurio kontrolę perima respublikonai?
Ar gali keistis JAV užsienio politika?
– Kongresas nenustato JAV užsienio politikos gairių, bet, šiaip ar taip, nepamirškime, kad pačią Respublikonų partiją drasko įnirtingi vidiniai nesutarimai dėl užsienio politikos.
Senatorius Johnas McCainas nori bombarduoti kone kiekvieną JAV priešininką, bet antai Randui Paului priimtinesnė nesikišimo politika. Jis rodo libertarines pažiūras kalbėdamas apie žvalgybą ir bepiločius orlaivius.
Tad bus sunku pamatyti kokių nors Kongreso pasiūlytų permainų JAV užsienio politikoje. Taip, respublikonai iš esmės tikrins tai, ką nori daryti B.Obama. Tačiau B.Obama daug daryti nenori, jam užsienio politika nėra svarbiausia net dabar, kai geopolitinė padėtis įtempta.
– Lietuva nuo sausio 1-osios priklausys euro zonai. Kaip ir kitose šalyse, kurios anksčiau ar vėliau įsivedė eurą, yra balsų, teigiančių, kad nėra protinga skubėti į euro zoną, kurią ir toliau kamuoja krizė. Ar ji baigsis?
– Euro zona ir toliau nebus stabili. Geopolitinė įtampa taps dar didesne našta ES ekonomikai.
Taip, naftos kainos nukritusios – europiečiams tai daug reiškia. Bet nafta ir dujos Amerikoje kainuoja mažiau nei Europoje.
Europoje vis komplikuotesni ir vidaus politikos reikalai. Ekonominė padėtis dabar kiek geresnė nei prieš kelerius metus, bet problemų dar apstu. Ypač sunku Europos jaunimui, kuris vis dažniau balsuoja už populistines partijas.
O pastarosioms nepriimtina pati euro zonos ir vieningos Europos Sąjungos idėja.
Aš nemanau, kad Europa artimiausiu metu sugrius. Bet visi šie iššūkiai tikrai rimti.
