Tačiau 2014-uosius ji baigia be namų – jos namas buvo sugriautas per kovas Rytų Ukrainoje – ir galvoja, kad jai dar pasisekė, nes ji liko gyva.
„Niekas niekada nesitikėjo, kad gali atsitikti tokie dalykai, – sakė ši 42 metų krautuvininkė. – Mano namai sudegė ir aš gyvenu su savo tėvais. Dėl ko gyvenau? Per vieną dieną gali tiesiog visko netekti“.
Marinivka, esanti už vos kelių kilometrų nuo Rusijos sienos, Ukrainos separatistiniame Donecko regione, būdavo mielas, nors ir neturtingas bei niekuo neišsiskiriantis kaimas su 600 gyventojų.
Gyvenimas kartais būdavo sunkus, tačiau bent jau prognozuojamas, buvo justi apsnūdęs stabilumas.
Tačiau tai apvirto aukštyn kojomis, kai konfliktas tarp Ukrainos pajėgų ir Rusijos remiamų separatistų, kurio niekas nesitikėjo, kaimą pavertė fronto linija.
Per pastaruosius aštuonis mėnesius ši strateginė vieta kelis kartus atitekdavo tai vienai, tai kitai konflikto šaliai. Nuo vasaros pabaigos ją kontroliuoja separatistai.
Keli vietos gyventojai pučiant lediniam vėjui klampojo per sniegą pagrindine Seleverstovos gatve, kurioje nė vienas namas neatrodė išvengęs žalos. Čia trūksta stogo, ten – tik apdegę namo griaučiai.
Dviejų aukštų mokykla, kuria bendruomenė anksčiau didžiuodavosi, dabar yra tuščias kiautas, išvarpytas tankų sviedinių padarytomis skylėmis.
„Matot, kokie košmariški mums buvo metai, – sakė Valentina Fiodorova, rodydama į šrapnelio žymes savo kuklios bakalėjos parduotuvės sienoje. – Mes buvome taikūs žmonės. Viskas buvo gerai, o dabar – blogai“.
„TAI TIESIOG BEPROTYBĖ“
Kelis mėnesius čia buvo daugiau ar mažiau ramu, bet žmonėms vis dar sunku suprasti, kaip buvusio prezidento Viktoro Janukovyčiaus nušalinimas vasario mėnesį galėjo baigtis karu prie jų slenksčio.
„Jie ištikti šoko. Žmonės negali suvirškinti, kokie siaubingi dalykai čia vyko. Mes nebuvome tam pasirengę“, – sakė Valentinos vyras Aleksandras Fiodorovas.
Ukraina ir Vakarai kaltina Rusiją dirbtinai kurstant sukilimą ir net siunčiant savo karius per sieną, o Maskva separatistinį sukilimą Ukrainos rytuose vaizduoja kaip teisėtą reakciją į neteisėtą perversmą Kijeve.
Tačiau žmonės, atsidūrę smurto verpete, nemato normalaus protingo paaiškinimo tam, kas įvyko.
„Vienintelis dalykas, kuo tai galima pavadinti, yra žmogaus beprotybė, – sakė A.Fiodorovas. – Šaudyti iš haubicų į taikius namus – tai tiesiog beprotybė“.
Kaimyniniame Stepanivkos kaime buvęs traktorininkas Vladimiras Samolenka atidarydamas savo kiemo vartus pažvelgia į sudegusį ukrainiečių tanką.
Ankštoje svetainėje jo žmona Zinaida verda vandenį bulvėms, o jų vaikaitė Katia stato namą iš „Lego“ kaladėlių.
„Prieš karą mes bent jau gaudavome pensijas ir algas. Buvo įmanoma gyventi“, – sakė 76 metų V.Samolenka.
Dabar nuolatine problema tapo elektra, o pinigų trūksta, nes centrinė valdžia Kijeve liovėsi mokėti socialinio aprūpinimo išmokas separatistų kontroliuojamiems rajonams.
„Viliamės, kad karas negrįš, bet jaučiame, kad jis dar nesibaigė“, – sakė jis.
„Kas dėl ateities – nieko neįmanoma pasakyti“, – atsiduso jis ir ore pirštu nubrėžė didelį klaustuką.
