Tačiau 2014-uosius ji baigia be namų – jos namas buvo
sugriautas per kovas Rytų Ukrainoje – ir galvoja, kad jai dar
pasisekė, nes ji liko gyva.
„Niekas niekada nesitikėjo, kad gali atsitikti tokie dalykai,
– sakė ši 42 metų krautuvininkė. – Mano namai sudegė ir aš
gyvenu su savo tėvais. Dėl ko gyvenau? Per vieną dieną gali
tiesiog visko netekti“.
Marinivka, esanti už vos kelių kilometrų nuo Rusijos sienos,
Ukrainos separatistiniame Donecko regione, būdavo mielas, nors ir
neturtingas bei niekuo neišsiskiriantis kaimas su 600 gyventojų.
Gyvenimas kartais būdavo sunkus, tačiau bent jau prognozuojamas,
buvo justi apsnūdęs stabilumas.
Tačiau tai apvirto aukštyn kojomis, kai konfliktas tarp Ukrainos
pajėgų ir Rusijos remiamų separatistų, kurio niekas nesitikėjo,
kaimą pavertė fronto linija.
Per pastaruosius aštuonis mėnesius ši strateginė vieta kelis
kartus atitekdavo tai vienai, tai kitai konflikto šaliai. Nuo vasaros
pabaigos ją kontroliuoja separatistai.
Keli vietos gyventojai pučiant lediniam vėjui klampojo per
sniegą pagrindine Seleverstovos gatve, kurioje nė vienas namas
neatrodė išvengęs žalos. Čia trūksta stogo, ten – tik apdegę
namo griaučiai.
Dviejų aukštų mokykla, kuria bendruomenė anksčiau
didžiuodavosi, dabar yra tuščias kiautas, išvarpytas tankų
sviedinių padarytomis skylėmis.
„Matot, kokie košmariški mums buvo metai, – sakė Valentina
Fiodorova, rodydama į šrapnelio žymes savo kuklios bakalėjos
parduotuvės sienoje. – Mes buvome taikūs žmonės. Viskas buvo
gerai, o dabar – blogai“.
„TAI TIESIOG BEPROTYBĖ“
Kelis mėnesius čia buvo daugiau ar mažiau ramu, bet žmonėms
vis dar sunku suprasti, kaip buvusio prezidento Viktoro Janukovyčiaus
nušalinimas vasario mėnesį galėjo baigtis karu prie jų
slenksčio.
„Jie ištikti šoko. Žmonės negali suvirškinti, kokie
siaubingi dalykai čia vyko. Mes nebuvome tam pasirengę“, – sakė
Valentinos vyras Aleksandras Fiodorovas.
Ukraina ir Vakarai kaltina Rusiją dirbtinai kurstant sukilimą ir
net siunčiant savo karius per sieną, o Maskva separatistinį
sukilimą Ukrainos rytuose vaizduoja kaip teisėtą reakciją į
neteisėtą perversmą Kijeve.
Tačiau žmonės, atsidūrę smurto verpete, nemato normalaus
protingo paaiškinimo tam, kas įvyko.
„Vienintelis dalykas, kuo tai galima pavadinti, yra žmogaus
beprotybė, – sakė A.Fiodorovas. – Šaudyti iš haubicų į
taikius namus – tai tiesiog beprotybė“.
Kaimyniniame Stepanivkos kaime buvęs traktorininkas Vladimiras
Samolenka atidarydamas savo kiemo vartus pažvelgia į sudegusį
ukrainiečių tanką.
Ankštoje svetainėje jo žmona Zinaida verda vandenį bulvėms, o
jų vaikaitė Katia stato namą iš „Lego“ kaladėlių.
„Prieš karą mes bent jau gaudavome pensijas ir algas. Buvo
įmanoma gyventi“, – sakė 76 metų V.Samolenka.
Dabar nuolatine problema tapo elektra, o pinigų trūksta, nes
centrinė valdžia Kijeve liovėsi mokėti socialinio aprūpinimo
išmokas separatistų kontroliuojamiems rajonams.
„Viliamės, kad karas negrįš, bet jaučiame, kad jis dar
nesibaigė“, – sakė jis.
„Kas dėl ateities – nieko neįmanoma pasakyti“, –
atsiduso jis ir ore pirštu nubrėžė didelį klaustuką.
