Kur labiausiai klysta Vakarai? Pirmiausia manydami, kad visas pasaulis veikia pagal tuos pačius laisvės, kapitalizmo ir demokratijos standartus.
Pasaulio ekonominis elitas šventai tiki tuo, kad vakarietiškai tvarkai visame pasaulyje nėra jokių alternatyvų, todėl tiesa visada bus Vakarų pusėje.
Vis dėlto V.Putinas nemano, kad Vakarai yra tokie stiprūs, kokie patys manosi esą. NATO ir Europos Sąjunga, V.Putino požiūriu, tėra fasadai, o neprotingi Europos užsienio politikos sprendimai atveria galimybes, kuriomis galios ištroškusi Rusija tiesiog negali nepasinaudoti.
Antra, Kremliaus požiūriu, Vakarų galia laikosi ant dviejų stulpų – Jungtinių Amerikos Valstijų ir jų jaunesniojo brolio Europoje – Vokietijos.
Pastaroji jaučia, kad yra Europos lyderė, bet Rusija jos tokia nelaiko. Esą Vokietija nėra tokia turtinga, kad Europą valdytų savo pinigais, ir nepakankamai stipri, jog tai darytų karine galia.
Tuo pat metu V.Putinas supranta ir tai, kad Amerikos dėmesys Europai yra toks silpnas, kad europiečiai negalėtų tikėtis greitos JAV pagalvos, jei Rusija užsimanytų perbraižyti Europos sienas.
Braškanti Europa leidžia džiūgauti
Vokietijos galia žemyne senka. Pietuose Italija vylingai gręžiasi į Rusiją, o Paryžius mato Maskvą kaip alternatyvą jau gerokai įkyrėjusiam Berlyno dominavimui.
Maskva jaučiasi daug geriau už Berlyną suprantanti, kokį smūgį euro krizė sudavė išsiplėtusiai Europos Sąjungai. Vokietija, V.Putino požiūriu, yra per daug trumparegiška ir suvaržyta, kad dabartinėmis aplinkybėmis galėtų išgelbėti eurą.
Rusijos prezidentas taip pat puikiai supranta ES trapumą. Vokietija susiduria su rimtomis bėdomis stengdamasi šiaurietiškas vertybes įdiegti pietiniams kraštams.
Biurokratiniu požiūriu kultūriniai skirtumai neturėtų sustabdyti vieningos Europos kūrimo.Tačiau Rusija jau dabar gali trinti rankas matydama šios nesėkmės įrodymus Graikijoje ir Kipre, Italijoje ir Ispanijoje.
V.Putinas už Vokietijos nesėkmę serga stipriau negu už Rusijos sėkmę. Tai rodo ir jo politika Ukrainoje, kur nesiekiama sukurti naujos prorusiškos valstybės, o greičiau parodyti, kad Europai Rytai kol kas yra neprieinami.
Vokietija negali išgelbėti Ukrainos – nesvarbu, ar naftos barelis kainuotų 25, ar 100 JAV dolerių.
Lygiai taip pat nesvarbu, kokia būtų euro vertė, Vokietija negali reformuoti Graikijos, Italijos ar Ispanijos. V.Putino požiūriu, kairiųjų populistų pergalė Graikijoje yra pirmasis ženklas, kad vokiška tvarka Europoje neveikia.
Bedantis Vokietijos šuo
V.Putiną gerokai nustebino Vokietijos ryžtas naudoti ekonomines sankcijas prieš Rusiją. Vis dėlto ir sankcijos, ir tuo pat metu įvykęs naftos kainų kritimas taip ir teliko nemaloniomis staigmenomis. Rusijai palankių jėgų nuomonės liko nepasikeitusios.
Rusijos prezidentas įsitikinęs, kad Vokietija yra daug lojantis šuo, kuris neketina įkąsti.
Nors Vokietija priklauso NATO ir turi kariuomenę, šalies gyventojai yra pernelyg taikių pažiūrų, kad leistųsi į karą.
Taip, Vokietijos spauda nenustoja kalbėti apie NATO budrumą, bet V.Putinas esą tiki, kad net iškilus būtinybei Berlynas verčiau nusileis dėl tūkstančio Donbasų nei surengs karinę operaciją.
Žinoma, įmanoma ir tai, kad Kremlius nepelnytai nuvertina tiek Vokietiją, tiek visus Vakarus.
V.Putino žvalgybinis darbas Rytų Vokietijoje leido jam susidaryti savotišką vokiško gyvenimo įvaizdį. Tačiau lygiai taip pat kaip Vakarai pervertina institucijų bei teisės tvarką ir pamiršta karinės galios vaidmenį, V.Putinas nuvertina jas visas.
Vienintelis atsakymas – JAV pagalba?
JAV iš esmės nesikiša į šį Europos žaidimą. Amerikos prezidentas Barackas Obama turi ką veikti nestabiliuose ir krizių kamuojamuose Artimuosiuose Rytuose bei Azijoje, o Europa jo strategijoje yra nustumta į trečiąjį planą.
Tiesa, Vakarai vis dar gali pergudrauti V.Putiną. Europos ir JAV politikams reikia pradėti galvoti apie Vakarų ateitį. Amerika, kol kas savo dėmesį sutelkusi į Aziją, turėtų atsigręžti į Europą ir padėti Vokietijai.
Po Šaltojo karo pabaigos Europoje stojusi tvarka atsidūrė pavojuje, todėl artimas ir konstruktyvus bendradarbiavimas su Vašingtonu gali būti vienintelis būdas ją sustiprinti.
Prieš metus Kremliui pasaulis atrodė kur kas geriau – nafta buvo brangi, o Rusijos iždas pilnas. Tačiau nemalonios praėjusių metų staigmenos neliūdina V.Putino, nes, jo įsitikinimu, Vakarų nesėkmė artėja kur kas didesniu greičiu.
Parengė Justė Adakauskaitė