Jie sėdi teismo salėje ir patylomis skrebena spalvotais pieštukais. Jų tikslas – ne piešti portretus ar tiksliai atvaizduoti realius objektus.
Šiems dailininkams svarbiausia perteikti teismo salėje tvyrančias emocijas. Ir iš tiesų jų piešiniai dažnai pasako daugiau nei bet kokia nuotrauka. Jie gali susodinti kaltintoją ir kaltinamąjį šalia, parodyti liudininko ir advokato žvilgsnių akistatą, perteikti salėje tvyrančią įtampą ir nerimą.
Teismo salės dailininkų profesija atsirado seniai, paskui buvo nustumta į šoną, bet vėliau vėl atgimė. Jie reikalingi tose bylose, kur kameros ir fotoaparatai draudžiami. Tačiau greitai dailininkų gali ir nebelikti.
Perteikia akimirkos įspūdį
Kai kuriose šalyse siekiant išsaugoti bylos dalyvių privatumą ir išvengti trukdžių į teismo salę neįleidžiami nei fotografai, nei operatoriai. Tokiais atvejais žiniasklaidai tenka pasikliauti teismo salės eskizų dailininkais, kurie savo piešiniais iliustruoja bylos procesą.
Šie ekspresyvūs, bylos momentus ar jos dalyvių emocijas vaizduojantys piešiniai atsiranda vos per kelias minutes. Kartais liudininko parodymai trunka vos kelias minutes, ir dailininkas turi suspėti užfiksuoti.
Jis stebi teismo procesą kaip spektaklį ir piešiniais mėgina perteikti akimirkos įspūdį, žmonių reakciją.
Vėliau šiuos eskizus autoriai parduoda žiniasklaidai, naujienų tarnyboms, o kartais ir žmonėms, kurie juose pavaizduoti.
Šie dailininkai dažnai turi būti šaltų nervų – jiems tenka išklausyti ir baisiausių nusikaltėlių liudijimų, šaltakraujiškų nusikaltimų atpasakojimų. Jungtinės Karalystės teismuose dirbanti dailininkė Julia Quenzler pasakojo, kad po tokių bylų jaučiasi emociškai išsunkta.
„Pasitaiko ir tokių bylų kaip sukčiavimas žaidime „Kas nori tapti milijonieriumi?“. Jos – tikras smagumėlis. Visuomet gera dalyvauti tokioje byloje po to, kai teko piešti itin bjaurioje“, – kalbėjo J.Quenzler.
Atsirado raganų laikais
Teismo salės dailininkų profesija atsirado JAV XVII a. per liūdnai pagarsėjusių Salemo raganų teismus. Tuo metu eskizai būdavo perteikiami graviūromis spausdintuose leidiniuose, nes nebuvo jokio kito būdo pavaizduoti tai, kas vykdavo teismo salėse.
Kai atsirado pirmieji fotoaparatai, buvo manoma, kad šių dailininkų era baigėsi, tačiau dėl technologinių pirmųjų fotografijos prietaisų netobulumų taip neatsitiko.
Teisėjai ir bylos dalyviai negalėdavo pakęsti mažą sprogimą primenančio garso po kiekvienos fotoaparato padaromos nuotraukos, juos akino jų blykstės.
Net ir tobulėjant technologijoms reporterių pilnos teismo salės primindavo cirką – jie be paliovos fotografuodavo ir į diktofoną patys sau komentuodavo proceso eigą.
Tad neapsikentus triukšmo ir trukdymo nagrinėti bylą netrukus daugybėje JAV valstijų buvo išleistas įsakymas, draudžiantis teismuose fotografuoti ir filmuoti.
Taip į teismo salę, į specialiai jiems paskirtus suolus, vėl grįžo tylūs ir susikaupę eskizų dailininkai. XX a. viduryje JAV jie klestėjo, tai buvo puikus būdas užsidirbti pinigų gerą ranką turintiems žmonėms, nes jų eskizus graibstė jau ne tik laikraščiai, bet ir televizijos.
Piešia ir iš atminties
Tiesa, tiek ankstesniais laikais, tiek dabar ne visuose teismuose dailininkai gali piešti bylos nagrinėjimo metu. Jiems leidžiama pasilikti, stebėti, klausytis, tačiau pieštukus jie ima į rankas tik palikę teismo salę.
Tokia praktika vis dar taikoma Jungtinėje Karalystėje, kur dirba J.Quenzler. Teismo salėje ji nieko nepiešia, tačiau nuolatos rašo užrašus: pasižymi, kokia buvo bylos dalyvių apranga, plaukų ir akių spalva bei kūno kalba.
„Viską tenka piešti iš atminties, tačiau savo darytais užrašais aš dažnai nesiremiu. Jų prireikia, jei byloje dalyvauja daug kaltinamųjų ir man reikia prisiminti, kuris ir kokios spalvos marškiniais buvo apsivilkęs, – pasakojo J.Quenzler. – Visuomet stebiu ir įsidėmiu kaltinamojo reakciją – man patinka, kai galiu tai užfiksuoti.“
Nykstanti dailininkų rūšis
Bėgant laikui teismo salėse dailininkų ėmė mažėti, o žiniasklaidos apetitas vis labiau augo. Taip po truputį nuo paskutinio XX a. dešimtmečio į teismo salę buvo leista grįžti fotografams.
2014 m. fotografuoti buvo leidžiama jau visose 50 JAV valstijų, tačiau fotografai vis dar nėra įleidžiami į federalinio lygio bylų teismo posėdžius.
Tai – didelį atgarsį sukėlusios bylos, patikimos ne vietiniams, o federaliniams teismams.
Dabar, kai vis dažniau pasigirsta kalbų, kad teismo procesus galbūt bus leista ir filmuoti, teismo salės dailininkai kalba, jog jų dienos suskaičiuotos.
„Manau, kad tai žingsnis atgal, o ne pirmyn. Iki tol, kol prieš 20 metų pradėjau čia dirbti, buvo naudojamos nuotraukos, – pasakojo bylų dalyvius piešianti J.Quenzler. – Piešiniai, pasirodo, atskleidžia kur kas daugiau nei nuotraukos.“
Daugumai šių dailininkų jau seniai tapo sunku pragyventi vien iš piešimo. Visą gyvenimą teismo salės dailininku dirbęs amerikietis Gary Myricas dabar duoną pelnosi saugodamas prekybos centrus.
Jis pripažįsta – dabartiniams laikams ir dabartinei žiniasklaidai reikia daug ir greitai gaunamų vaizdų. Bet dailininkas įsitikinęs – teismo salės eskizams negali prilygti jokia nuotrauka.
„Lyginti fotografo ir menininko kuriamą teismo salės įspūdį yra tas pat kas lyginti sausą faktinę teismo proceso stenogramą su rašytojo romanu.
Piešiniai jums pasakoja istoriją“, – įsitikinęs G.Myricas.
