Ką daryčiau, jei būtų užgauliojama mano mama? Trenkčiau kumščiu į veidą. Gėjai? Kas aš toks, kad juos teisčiau? Aš turiu būti tarp žmonių, kitaip tiesiog išprotėčiau. Visi turime savų neurozių, savąsias gydau mate (itin stipri, tonizuojanti argentinietiška arbata. – Red.). Tikiu Dievą, tačiau ne katalikų Dievą, nes toks neegzistuoja.
Šios frazės galbūt ir nepatrauktų dėmesio, jei jų autorius nebūtų Katalikų bažnyčios vadovas. Praėjo dveji metai nuo tada, kai po šokiruojančio popiežiaus Benedikto XVI atsistatydinimo sutrikę kardinolai susirinko į konklavą ir popiežiumi išrinko Buenos Airių arkivyskupą J.M.Bergoglio. Į Šventąjį Sostą sėdo pirmasis popiežius iš Lotynų Amerikos.
„Broliai ir seserys, labas vakaras“, – tokiais žodžiais į Vatikane susirinkusią minią kreipėsi pirmą kartą Pranciškaus vardą pasirinkęs popiežius ir kaipmat sulaukė ovacijų.
Be žmonių išprotėtų
78 metų sulaukęs Pranciškus iki šiol gyvena ten pat, kur apsistojo konklavos metu, – Šv.Mortos svečių namuose. Palyginti kukliame pastate esančių 201 numeriu pažymėtų pusšimčio kvadratinių metrų apartamentų popiežius dievagojasi nė už ką neiškeisiąs į erdvius apartamentus Apaštaliniuose rūmuose.
Juose Pranciškus lankosi tik kaip svečias oficialių susitikimų ir sekmadienio audiencijų metu, kai turi pasirodyti pro rūmuose esančių apartamentų langą Šv.Petro aikštėje susirinkusiai miniai.
Kuklumą mėgstančiam Pranciškui vidutinės klasės viešbutį primenantis kambarys labiau prie širdies negu pompastiški apartamentai. Tačiau į rūmus jis nesikrausto ir dėl kitos priežasties.
„Negaliu gyventi izoliuotas, turiu kasdien būti tarp žmonių, kitaip išprotėčiau“, – paaiškino popiežius. Pomėgį būti tarp žmonių ir bendrauti liudija ne tik žodžiai, bet ir jo elgesys.
Trečiadieniais, kai Vatikane vyksta bendrosios audiencijos, jei tik nepliaupia kaip iš kibiro ir nėra itin žvarbu, Pranciškus praleidžia ištisas valandas sveikindamasis, spausdamas rankas, bendraudamas su visais, su kuo tik gali.
Ne kartą jis privertė sustabdyti jį po aikštę vežiojantį papamobilį ir išlipo pasisveikinti su dėmesį patraukusiu žmogumi. Paprastai tai būna koks senukas, neįgalusis ar kitas visuomenėje ne itin matomas asmuo.
Pranciškus ne tik mėgsta bendrauti, bet ir bendrauti su kuo margesne publika. Jis kasdien valgo Šv.Mortos rezidencijos valgykloje, kur pasikviečia ir įvairiausių svečių – nuo valstybių vadovų iki Romos benamių.
Tačiau kartą jis netikėtai pasirodė su padėklu rankose Vatikano darbininkų valgykloje, kur ne tik kartu valgė makaronus ir menkę, bet ir mielai pozavo asmenukėms. Tokias asmenukes su popiežiumi turi ne tik Vatikano darbuotojai, bet ir būrys jaunuolių Italijoje, Korėjoje, Brazilijoje, Filipinuose.
Išbarė italų politikus
Paprastas, šmaikštus, žmogiškas. Tokie būdvardžiai dažniausiai lydi popiežių Pranciškų, o jo laisvas ir originalus popiežiavimo būdas pavergė ne tik katalikus, bet ir kitas religijas išpažįstančius, taip pat netikinčius žmones visame pasaulyje.
Pranciškaus bendravimo stilių ne vienas ekspertas vadina nauju lyderystės būdu ir nesistebėtų, jei jo paslapčių būtų mokoma verslo lyderius ruošiančių mokyklų auditorijose.
Tačiau Pranciškus simpatijų sulaukė ne tik paprastumu nuginkluojančiu bendravimu.
Kad jis tiesiai šviesiai rėžia į akis, ne vienam ne itin patinka, mat skaudžiai paliečia jautrią vietą, tačiau milijonai iš susižavėjimo patiria ekstazę.
Pernai Pranciškus pavergė italus iškoneveikęs su korupcija tik žodžiais kovojančius jų politikus. Mišios Vatikane gavėnios pradžioje būdavo tradicinis popiežiaus ir Italijos politikų susitikimo metas.
Penkiems šimtams išsipusčiusių politikų rimtais veidais Pranciškus pamoksle rėžė, kad „korumpuotieji nesulauks atleidimo“, ir po mišių nė vienam jų nepaspaudė rankos. Veidmainystės negalintis pakęsti popiežius šiemet tradicinių mišių tiesiog nesurengė.
Stebino ir šokiravo
Nuo tada, kai tarp Vatikano sienų apsistojo popiežius iš Argentinos, akivaizdžiai pasikeitė ne tik bendravimo stilius, bet ir lankytojai. Susikausčiusius ir prabangos nesibodinčius prelatus bei kitus svarbius asmenis pakeitė visuomenės ir ypač Bažnyčios atstumtieji.
Pranciškaus kvietimu pirmą kartą per Bažnyčios istoriją į Vatikano sales įžengė šeši kunigų lytinę prievartą patyrę žmonės. Po kelias valandas trukusių pokalbių popiežius nuolankiai atsiprašė jų ir visų kunigų lytinio išnaudojimo aukų ir pažadėjo imtis nulinės tolerancijos prieš kunigus pedofilus, kurių Bažnyčioje gali būti net du procentai.
Savo gimtadienio proga Pranciškus pusryčių pasikvietė tris benamius su šuniuku, susitiko su penkiais susituokusiais kunigais, o neseniai priėmė transseksualą iš Ispanijos.
Lyg to nepakaktų, Vatikanas dar įrengė ir dušus benamiams, o kiekvieną pirmadienį jie gali nemokamai apsikirpti ir nusiskusti barzdą.
Pompastišką daugžodžiavimą tiesmukišku bendravimu pakeitęs Pranciškus nustebino netgi liberaliais besivadinančius žurnalistus.
Nuostabą Pranciškus sukėlė lėktuve pakeliui į Filipinus spaudos konferencijoje ne tik žodžiais, bet ir vaizdžiai į kumštį sulenkta ranka parodęs, kaip atsakytų jo mamą įžeidusiam žmogui.
Kumštis į veidą – toks buvo popiežiaus atsakas į pasaulį apėmusią „Je suis Charlie“ maniją po teroristinio išpuolio Paryžiuje. Anot popiežiaus, religijos ir išraiškos laisvė yra du kertiniai žmogaus laisvės akmenys, tad jų, kaip ir mamos, nevalia įžeidinėti.
O Pranciškaus pareiškimas, kad geras tėvas kartais gali pliaukštelėti vaikui per sėdimąją, norvegams greičiausiai sukėlė tikrą šoką. Kas, kad popiežius pridūrė, jog tėvai niekada neturi mušti vaikų per veidą, nes jokiu būdu nevalia žeminti jų orumo.
Soste ilgai neužsibus?
Tačiau Pranciškus savo masiniu populiarumu nesižavi. Jam nepatinka ideologinės interpretacijos ir tam tikras popiežiaus mitologizavimas.
„Jei neklystu, Sigmundas Freudas sakė, kad kiekviename idealizavime slypi agresija. Piešti popiežių kaip kokį supermeną ar žvaigždę man atrodo užgaulu“, – sakė Pranciškus.
Kad ir koks populiarumas jį lydėtų, Pranciškus įsitikinęs, kad visa tai ilgai netruks. Pirmą kartą apie trumpalaikes savo pareigas jis prabilo pernai rugpjūtį po vizito Pietų Korėjoje.
Skrisdamas Pranciškus atsakinėjo į žurnalistų klausimus. Prancūzijos radijo žurnalistei paklausus, kaip jam sekasi atlaikyti tokį populiarumą, popiežius pateikė netikėtą atsakymą.
„Stengiuosi galvoti apie savo nuodėmes, klaidas, o ne pradėti puikuotis, nes žinau, kad visa tai trumpai truks – dar dvejus ar trejus metus, ir (švilptelėjo ir mostelėjo ranka į viršų) iškeliausiu į Tėvo namus“, – atsakė Pranciškus.
Antrųjų popiežiavimo metinių proga Pranciškus ir vėl kalbėjo apie trumpą darbo sutartį.
„Aš jaučiu, kad mano pontifikatas bus trumpas, – sakė popiežius interviu Meksikos televizijos kanalui „Televisa“. – Ketveri ar penkeri metai. Aš nežinau. Arba dveji ar treji. Dveji metai jau praėjo. Aš miglotai jaučiu, kad mane Dievas pasirinko trumpai misijai.“
Trys popiežiai glausis po vienu stogu?
Kalbos apie trumpą pontifikatą ir atsistatydinimo galimybę pakurstė spėliones dėl Pranciškaus sveikatos. Pastebima, kad popiežius akivaizdžiai priaugo svorio, turi kvėpavimo sutrikimų ir tai gali būti širdies ligos požymis.
Taip pat primenama, kad popiežiui jaunystėje buvo pašalinta dalis plaučio, be to, jį kamuoja stuburo disko išvaržos sukeliami kojų skausmai, nors Vatikanas tikina, jog popiežiaus sveikata tiesiog puiki.
Kalbėdamas apie trumpą misiją Pranciškus neatmetė galimybės pasekti ir savo pirmtako pėdomis.
„Žmogaus gyvenimas tampa vis ilgesnis, ir pasiekęs tam tikrą amžių jis pajunta, kad kūnas nusilpęs, kad jau nėra jėgų, reikalingų vadovauti Bažnyčiai. Sveikata dar nebloga, bet žmogus jaučia, kad jau sunku spręsti vadovavimo Bažnyčiai problemas. Manau, taip buvo popiežiaus Benedikto XVI atveju. Manau, kad jis atvėrė institucines duris popiežiams emeritams. Gal kai kurie teologai su manimi nesutiks, bet aš manau, kad jis teisingai pasielgė. Aš irgi taip pasielgčiau“, – sakė Pranciškus.
Jei jis atsistatydintų, tektų rinkti naują popiežių, o tai reikštų, kad Vatikane gyventų du popiežiai emeritai ir naujasis pontifikas.