Dabar policininkai jau žino: tikrosios problemos prasidėjo tada, kai Torleifas Sanchezas Hammeris ir septyni jo draugai nustojo kelti problemas, rašo „The New York Times“.
Jaunuoliai jau ne pirmus metus vis susidurdavo su teisėsauga, nes rengdavo marihuanos rūkymo vakarėlius, bet tuomet staiga apsiramino.
„Visus juos pažinojome ir šaukdavome vardais. Tuomet pradėjo atrodyti, kad jie susitvarkė. Ilgai svarstėme, kas galėjo nutikti, tačiau iš esmės neliūdėjome, kai jie dingo iš mūsų radarų“, – pasakoja vietos policijos dalinio, dirbančio su jaunimu, vadovas Ragnaras Fossas.
Tačiau iš tiesų T.S.Hammeris ir jo draugai per kelis mėnesius vienas po kito dingo ir iš Norvegijos. Sirijoje jie tapo „Islamo valstybės“ kovotojais.
Kai Europoje bandoma suprasti tokias jaunų žemyno musulmonų komandiruotes, politikai ir ekspertai kalba apie interneto įtaką, radikalius imamus, diskriminaciją, nedarbą.
Bet kokios povandeninės srovės nulėmė tai, kad į Siriją iš vos 6 tūkst. gyventojų turinčio Fredrikstado kvartalo Lislebiu iškeliavo net aštuoni jaunuoliai? Kodėl konkretūs miestai ir jų kvartalai subrandina neproporcingai daug džihadistų?
Pasirodo, užtenka vienintelio pavyzdžio.
Fredrikstade – saugu ir švaru
„Tai sudėtingas galvosūkis“, – pripažįsta Jonas Fitje Hoffmanas, Norvegijos vidaus žvalgybos valdyboje PST vadovaujantis Strateginės analizės skyriui.
Tokios pat nuomonės ir norvego kolegos Danijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje.
Į Siriją išvykusių Fredrikstado musulmonų artimieji ir kaimynai sutartinai teigė, kad vietos bendruomenei toks jaunuolių ryžtas tapo tikra staigmena.
Visus aštuonis „Islamo valstybės“ legionerius siejo tik tai, kad jie gyveno tame pačiame kvartale. Skirtinga ir jų etninė kilmė, ir šeimų finansinė gerovė, ir net religinės pažiūros.
Fredrikstadas ir Lislebiu kvartalas, kuriame gyveno išvykėliai, tikrai neprimena urbanistinio pragaro, kurį tik ir norisi palikti. Turistai čia žavisi jaukiais mediniais namukais, žaliuojančiomis pievelėmis. Čia saugu, švaru ir tvarkinga.
Be to, tikrai ne visi iš aštuonių vaikinų augo probleminėse šeimose.
Daugelis miesto musulmonų visiškai integravęsi į vakarietišką visuomenę. Tad kodėl buvo pasirinktas toks kelias?
Įkvėpė vietos sportininkas
Vietos policininkai sutinka, kad vaikinus galėjo įkvėpti populiaraus vietos futbolininko Abdullah Chaibo pavyzdys.
Fredrikstado sporto aistruolių numylėtinis iš tiesų slėpė karštą tikėjimą džihadu ir buvo vienas pirmųjų Norvegijos piliečių, išvykusių į Artimuosius Rytus.
„Jis buvo džihado Fredrikstade ašis, – prisimena Yousefas Bartho Assidiqas, buvęs Osle veikiančios ir „Islamo valstybę“ atvirai remiančios grupuotės „Pranašo tauta“ narys. – Visi jį garbino, norėjo su juo draugauti.“
Bet Y.B.Assidiqas, dabar jau kovojantis su radikalumu, priduria buvęs priblokštas, kai A.Chaibas su juo ėmė kalbėtis apie džihadą Čečėnijoje, Afganistane ir Sirijoje: „Iš tiesų jis buvo tikras fanatikas.“
2012 metų lapkritį tada 23-ejų A.Chaibas iškeliavo į Siriją ir jau po mėnesio žuvo.
Tragedija, iš pažiūros turėjusi atgrasyti kitus Fredrikstado musulmonus nuo panašios avantiūros, juos tik įkvėpė.
„Jo žūtis tarsi užkrėtė kitus, – tvirtina vienoje komandoje su A.Chaibu žaidęs futbolininkas. – Visai kaip ekipos kapitonas aikštėje Abdullah savo pavyzdžiu padrąsino kitus sekti jo pėdomis.“
Islamas anksčiau nedomino
Apie A.Chaibo įtaką Fredrikstado jaunimui žinojo ir PST. Tiesa, saugumiečiai nepamiršo, kad jauną futbolininką prieš tai buvo užverbavusi grupuotė „Pranašo uma“ – radikalų misionieriai kelerius metus vis šmėžuodavo miesto gatvėse.
R.Fossas į „Pranašo umą“ dėmesį pirmą kartą atkreipė tuomet, kai viena musulmonė pasiskundė policijai, jog grupuotės aktyvistai persekioja protiškai neįgalų jos sūnų. Jis nepakluso įtikinėjimams vykti į Siriją ir dabar yra gydomas psichiatrijos ligoninėje.
„Dabar jau aišku, kad buvo ir tokių, kurie išvyko. Kalbu apie tą aštuonetą. Įdomu tai, kad anksčiau visiems jiems islamas netgi nebuvo įdomus.
Nė vienas jų per pokalbius su pareigūnais neminėdavo religijos, – sako R.Fossas. – Visi jie greičiausiai nerado vietos mūsų visuomenėje, tačiau vis tiek norėjo ką nors nuveikti, kokiu nors būdu pasižymėti. Radikalusis islamas siūlo visą paketą.“
O praėjus keliems mėnesiams vieno iš aštuonių iškeliavusiųjų – Abu Edelbijevo – motina sulaukė SMS žinutės: „Prašau, nebandykite manęs ieškoti. Aš pasirinkau tai, ką norėjau.“