„Tai buvo metai, kai jums teko už daug ką prisiimti atsakomybę, jūsų asmeninių sprendimų metai. Juos reikėjo priimti greitai ir tiksliai, ir niekas, išskyrus jus, nebūtų įstengęs to padaryti.
Tai – ir atsakomosios sankcijos, ir diplomatinis maratonas Minske, ir Krymas“, – tokiais žodžiais tradicinę tiesioginę klausimų ir atsakymų transliaciją pradėjo televizijos žurnalistė Marija Sittel.
Tokia pradžia buvo simboliška. Juk jeigu sprendimai asmeniniai, tai ir atsakymai turi būti tokie pat – paties prezidento, neperkeliant atsakomybės kam nors kitam.
Ir vėlesni klausimai parodė, kad rusai pasirengę pareikalauti iš valstybės vadovo atsakomybės už visas problemas.
Sociologinės apklausos, pagal kurias V.Putino populiarumo reitingas perkopia 80 procentų, daro savo.
Aštrus A.Kudrino klausimas
Prezidentas vakar buvo pasitikintis savimi. Kartais netgi per daug, kai kuriomis akimirkomis – nepagrįstai optimistiškas. V.Putinas stengėsi sakyti tiesą, bet ne visą.
Todėl atsiskaitydamas apie ekonomikos padėtį kartkartėmis žaidė faktais. Pavyzdžiui, statistikos pateikė ir iš praėjusių, ir iš šių metų – nelygu, kurie geriau atrodo.
Galiausiai net sulaukė fermerio Johno, iš Jungtinės Karalystės į Rusiją atvykusio dar prieš 15 metų, tiesmuko klausimo: „Ar tikite statistika, kurią jums rodo? Gal jie meluoja, nes bijo pasakyti jums tiesą?“
Žurnalistai dar prieš maratoną analizavo prezidentui siunčiamus klausimus, kurių šį kartą sulaukta rekordiškai daug – apie 3 mln.
Išvada buvo aiški: daugiausia klausimų reikia laukti dėl šalies vidaus problemų, o skundų – dėl nerūpestingų gubernatorių, nerangių valdininkų, kainų augimo ir niekaip neatsitraukiančios korupcijos.
Tiesa, jau baigiantis pirmai valandai aštriausią klausimą pateikė buvęs finansų ministras Aleksejus Kudrinas, kurį iš vyriausybės atleido dabartinis ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas.
Klausimas iš tiesų buvo reikalingas ir svarbus. A.Kudrinas priminė, jog per pirmąją V.Putino kadenciją prezidento poste ekonomikos augimas kasmet siekė 7 proc., kai pasaulinė naftos kaina buvo 30 dolerių.
Tačiau dabar, nors nafta dvigubai brangesnė, ekonomikos augimas geriausiu atveju sieks 1,5 proc. Rodikliai kuklesni nei kitur, todėl mažės Rusijos ekonomikos dalis pasaulyje.
Toks A.Kudrino klausimas reiškė priekaištą V.Putinui dėl jo ilgalaikės politikos nepagrįstumo.Įtikinamas atsakymas taip ir nenuskambėjo, nors prezidentui atsakyti į buvusio finansų ministro klausimą prireikė nemažai laiko.
„Mums reikia sukurti geresnes verslo, privačių investicijų sąlygas, tobulinti kredito ir pinigų politiką, gerinti šalies valdymo, teisėsaugos ir teismo sistemas“, – vengdamas konkretumo vardijo V.Putinas.
Spindėjo rūpestingumu
Rusijos lyderis tarsi įžeistas priminė, kad ekspertai, taip pat ir A.Kudrinas, jam sakė, jog „reikia sumažinti piliečių pajamas, nes pernelyg greitai auga darbo užmokesčiai“.
„Man sakė pailginti pensinį amžių, nes kitaip nebus subalansuota pensijų sistema, o tai kliudo plėtrai. Galbūt tai teisinga, bet reikia turėti ir širdį, jausti, kaip gyvena paprastas žmogus.
Tada piliečiai mus palaikys ir bus pasirengę pakentėti. Mes juk labai greitai galime nuriedėti į praėjusio amžiaus dešimtąjį dešimtmetį, kai buvo prarastas pasitikėjimas valdžia“, – samprotavo V.Putinas.
Žingsnio būta gudraus. Prezidentas iš esmės apkaltino oponentą siekiu smukdyti gyventojų pragyvenimo lygį, o save pavaizdavo kaip paprastų rusų interesų gynėją – žmogų, turintį širdį.
Tačiau ir skrupulingą, ūkišką. Kai vyriškis iš Kostromos srities pasiskundė, kad valstybiniai pinigai nepasiekia ūkių, V.Putinas iš karto nukirto: „Būtinai išsiaiškinsime.“
„Kodėl žadėjo pakeisti importines prekes, o mes toliau valgome lenkiškus obuolius ir kopūstus. Bet rugsėjo mėnesį valgėme 35 rublius kainuojančius, o dabar – 85 rublius.
Sudėti tose pačiose dėžėse, bet su kitų šalių etiketėmis. Skaudu!“ – pasiskundė kitas pilietis.
„Pasistengsime su tuo kovoti. Bet man pasakykite, kur tai vyksta?“ – klausė valstybės vadovas, turbūt įvaręs baimės Rusijos pasieniečiams, dirbantiems prie sienos su ES šalimis.
Ramina, kad karo nebus
Vyriausioji žurnalo „Novoje vremia“ redaktorė Jevgenija Albac prieš maratoną žadėjo būtinai įsijungti televizorių.
Žinoma, paaiškino, kodėl: „Pernai V.Putinas prisipažino, kad į Krymą pasiuntė „mandagius žmones“ – Rusijos kariuomenę. Man smalsu žinoti, ar bus kas nors pasakyta dėl reguliariosios mūsų kariuomenės Donbase.“
Deja, V.Putinas nieko nepasakė. Priešingai, jis nukirto: „Rusų kariuomenės Ukrainoje nėra!“
O paskui ramiau pridūrė: „Mes nesirengiame atkurti imperijos, mes neturime imperinių ambicijų.“
Didžiulė salė, kurioje vyko „tiesioginė linija“, su palengvėjimu atsiduso: galbūt tikrai Krymo kampanija neturės tęsinio Donecke ir Luhanske?
Dar labiau visų ausys įsitempė, kai į klausimą „Nejaugi bus karas?“ V.Putinas atsakė trumpai ir aiškiai: „Ne, tai neįmanoma.“
Tiesa, Rusijos prezidentas išsamiau paaiškino, kas yra šalies priešai: „Jie – teroristai, organizuotas nusikalstamumas. Tarptautinio dialogo dalyvių priešais nelaikome.
Su niekuo kariauti nesirengiame, bet plėsime savo gynybinį pajėgumą, kad niekam net minčių apie karą su mumis nekiltų.“