Mediniame pradinės mokyklos pastate yra dvi klasės, kiekvienoje jų – vos po tris suolus. Šią atokaus Japonijos kalnų kaimo Aonės mokyklą lanko vos šeši mokiniai. Jie pripažįsta, kad kartais jaučiasi vieniši.
Kaime, esančiame vos 80 km nuo dūzgiančio metropolio Tokijo, gyvena 638 žmonės, veikia 2 didesnės parduotuvės ir apgriuvęs restoranas, kurio maistas gali pretenduoti į blogiausio Japonijoje vardą.
Vidutinis kaimo gyventojų amžius – 62 metai, o dažniausia transporto priemonė gatvėse – vaikštynės su ratukais.
Šias kalnuotoje vietovėje įsikūrusias vietas jau seniai paliko daugybė japonų – visi jie išvyko ieškoti darbo į Tokiją. Jame – beveik trečdalis Japonijos gyventojų.
Sparčiai senstant visuomenei, mažėjant gimstamumui ir žmonėms plūstant į didmiesčius Japonija susidūrė su problemomis kaimo vietovėse – regionai ištuštėjo, čia beveik nebeliko darbingo amžiaus žmonių.
Gimstamumas visoje Japonijoje dabar labai mažas, o ateityje situacija tik prastės. Manoma, kad 2050 m. šalyje bus perpus mažiau vaikų nei dabar.
Visai nenuostabu, kad pradinėse ir vidurinėse Japonijos mokyklose yra mažiau mokinių, nei rekomenduoja Švietimo ministerija.
Švietimo įstaigas uždarys?
Nenuostabu ir tai, kad valdžia Tokijuje norėtų uždaryti daugybę mokyklų ir sujungti jas su kitomis netoliese.
„Jei mažoje mokykloje yra mažiau nei penkios klasės, ji turėtų rimtai svarstyti apie susijungimą su kita mokykla“, – aiškino Japonijos švietimo ministerijos atstovas Hiroto Iwaoka.
Anot jo, to reikia imtis ne dėl ekonomiškumo, o dėl to, kad mažose mokyklose vaikai neišsiugdo jokių socialinių gebėjimų.
Vis dėlto minėtame kaime netoli Tokijo, kur tėra šeši pradinukai, mokyklą ketinama išsaugoti. Savivaldybės atstovas švietimo reikalams Kyoko Inoue teigė, kad pradinė mokykla bus palikta, nes ji veikia „kaip bendruomenės branduolys“.
Ir iš tiesų ši pradinė mokykla yra labai svarbi vietiniams japonams. Ji veikia jau 142 metus, o auksiniais laikais – 1945 metais – čia mokėsi 254 vaikai. Po Antrojo pasaulinio karo, 1960 metais, mokinių vis dar buvo apie 200, tačiau nuo tada šis skaičius kasmet mažėjo.
Parengta daugybei mokinių
Net ir dabar šie šeši mokiniai gali naudotis muzikos kabinetu ir puikiu pianinu, nauja laboratorine įranga ir puikia biblioteka. Visos priemonės yra tinkamos mokytis.
Vaikai pietums čia gauna keptos žuvies, sriubos su sojų varške, bambukų ūglių ir kalninių smidrų. Jiems valgant skamba klasikinės muzikos kūriniai.
Bene mėgstamiausios vaikų pamokos vyksta lauke – jie sodina bulves, vaikšto miške, renka grybus.
Mokykla netgi rengia sporto dienas, nors mokinių neužtenka net vienai futbolo komandai.
Susiduria su suvaržymais
Nors mokykloje tik 6 vaikai, mokytoja turi laikytis programos ir atsižvelgti į mokinių amžių. Per 45 minutes ji turi išdėstyti temas trims skirtingų klasių mokiniams.
„Kai turi didesnę klasę, gali ją padalyti į mažesnes grupes ir paprašyti jų sugalvoti idėjų, pristatyti jas kitiems, – sakė mokytoja Sachiko Kaneko. – Bet kai turi po mokinį iš kiekvienos klasės, negali to padaryti.“
Vaikai nepaliekami savarankiškai atlikti užduočių nė minutei – nesvarbu, ar tai bulvių sodinimas, ar sakurų žiedų tapymas.
„Didesnėje mokykloje vaikai įgauna socialinių įgūdžių ir išmoksta gyventi realiame pasaulyje, – aiškino mokytoja Kotoe Arakawa. – Mūsų vaikai labai gerai išauklėti ir mandagūs, bet didesniame žmonių būryje jiems tampa sunku kalbėti.“
Kita vertus, mažų mokyklų privalumas, kad nė vienas mokinys nelieka nepastebėtas ir išmoksta viską be didesnių spragų – mokytoja turi laiko su vaiku dirbti individualiai.