Pastaraisiais metais bendros nuomonės nėra nei Lietuvoje, nei Latvijoje ir Estijoje. Vieni sako, kad šalis apėmė karinė isterija: baimindamiesi galimo Krymo ir Rytų Ukrainos scenarijaus pasikartojimo baltai garsiai šaukia, prašo pagalbos, ginkluojasi, rengia mobilizacines pratybas. Atrodo, kad karas kone neišvengiamas ir jau ant nosies.
Vakarų šalių žiniasklaidos atstovai su dideliu susidomėjimu stebi, kaip kostiumuoti, puikiai išsilavinę, savo verslą turintys jauni žmonės velkasi karines uniformas, stoja į sukarintas organizacijas, tokias kaip Šaulių sąjunga. Ne mažiau nuskambėjo Vilniaus sprendimas sugrąžinti šauktinių kariuomenę.
Lietuva kone atvirai pristatoma kaip pafrontės valstybė.
„Vokietijoje idėja grąžinti šauktinių kariuomenę būtų nesuvokiama, ko gero, sulauktume karingų pacifistų protestų, kad ir kaip tai prieštaringai skambėtų“, – pabrėžė Briuselyje įkurto „Martens“ centro analitikas, direktoriaus pavaduotojas ir tyrimų vadovas Rolandas Freudensteinas.
Iš jo, kaip iš vokiečio, keista girdėti visiškai priešingą nuomonę, nei vyrauja jo šalyje, kad su Rusija verčiau prekiauti, palaikyti pragmatiškus santykius. Tačiau šis ekspertas nėra vienintelis, kuris iš analitinės ir nemenką įtaką turinčios bendruomenės Lietuvos ir kitų Baltijos šalių poziciją vadina išmintinga.
Nebėra kelio atgal?
R.Freudensteinas įsitikinęs, kad vien tokių priemonių, kokių imasi Baltijos šalys, neužteks, o Europa turi pasiruošti ilgai ideologinei kovai su Rusija.
Tai yra žaisti pastarosios taip pamėgtą vadinamąjį nulinės sumos žaidimą – sieki ir laimi viską arba nieko. Blefuoji, statai visas kortas.
Šaltojo karo metu toks žaidimas tarp Rytų ir Vakarų buvo įprastas. Ir dabar, kad ir kaip europiečiai ar net amerikiečiai nenorėtų to pripažinti, Maskva vėl žaidžia šį žaidimą ir diktuoja taisykles.
Žaidžia nepaisydama sankcijų, vis pasisvaidydama pareiškimais, kad panorėjusi galėtų mesti tankus ar branduolinius ginklus prieš Vilnių, Varšuvą ar Bukareštą.
„Panorėjusi Rusija galėtų per tris paras užkariauti Lietuvą“, – iliuzijų nekūrė ekspertas. Tačiau daugelis analitikų ir Vakarų šalių diplomatų sutartinai skuba pabrėžti: kol kas tai vargu ar gresia – Rusijai užtenka sukurti nesaugumo atmosferą, įbauginti ir priversti manyti, kad grėsmė reali.
Bet kokių priemonių gali imtis savo tikslo suskaldyti ES ir NATO neslepiantis Kremlius, šiais laikais prognozuoti vis sunkiau, ypač Rusijai užėmus Krymą. Netgi prorusišką poziciją dešimtmečius demonstravusiam Berlynui tai tapo šoku ir buvo įvardyta kaip raudonosios linijos peržengimas.
Pasak R.Freudensteino, Vokietija bei visa Europa, nors ir nenoriai, jau pradeda suprasti, kad šį sykį, skirtingai nei 2008 metais po Rusijos ir Gruzijos karo, bent artimiausią dešimtmetį tokių šiltų santykių, kokie buvo su Maskva, Europa jau gali nebesitikėti.
Siūlo kelias priemones
Įsisenėjusias ir visiems, tarp jų ir rusams, gerai žinomas Europos silpnybes, tokias kaip buksuojanti ekonomika, socialinės, imigracijos problemos, vis dar mažėjantis gynybos biudžetas, anot R.Freudensteino, gali atsverti kelios minkštosios ir kietosios galių priemonės.
Pirmiausia Europos pilietinė visuomenė, kuri turi būti pajėgi atsispirti Maskvos šantažui. Antra – kova su Rusijos propaganda.
Apie tai jau metus kalbama ne tik Lietuvoje. Dabar vis garsiau prabylama ir Briuselyje, kur kelią Europos Parlamente skinasi Lietuvos europarlamentaro Gabrieliaus Landsbergio ataskaita apie Europos Sąjungos ir Rusijos santykius.
Tai, kas Lietuvoje jau atrodo kone savaime suprantama kalbant apie Rusiją, vadinamajame Briuselio burbule dirbantys Vakarų šalių politikai dažnai laiko revoliuciniu mąstymu.
Rusijos kanalų uždraudimas? Ekonominių santykių įšaldymas, sankcijų stiprinimas ir Krymo okupacijos, kaip sąlygos santykiams šildyti, prikaišiojimas? Jūs tikriausiai išprotėjote, vanagai iš Baltijos! Tokia reakcija vien į politinę Lietuvos poziciją vis dar vyraujanti.
O ką jau kalbėti apie Europos radikalus, neslepiančius ryšių su Kremliumi, jo ideologais ir finansiniais šaltiniais. Antai Europos Parlamente esančios Prancūzijos kraštutinių dešiniųjų partijos „Nacionalinis frontas“ lyderei Marine Le Pen ir jos rėmėjams nuolat prikaišiojamas neseniai atskleistas faktas, kad „Nacionalinį frontą“ Kremlius parėmė milijonais eurų.
Tačiau Rusija, regis, pati padeda keisti naiviai apie susitaikymą su rusais svajojančių Europos politikų poziciją.
Rusijos karinių lėktuvų provokaciniai skrydžiai netoli ES ir NATO valstybių sienų, rusų bombonešių pasirodymas prie Švedijos, Danijos, Jungtinės Karalystės ar net Portugalijos krantų daug kam kelia šiurpą.
Sena atgrasymo priemonė
Būtent todėl R.Freudensteinas Europą ragina atsibusti ir prisiminti trečiąją – kietosios galios – priemonę: faktą, kuris sąmoningai buvo tylimas 25 metus, – bent jau kai kuriose Europos šalyse turi branduolinės jėgos.
Ne tik tiesiogiai, kaip Jungtinė Karalystė bei Prancūzija, kurios turi savo strateginį branduolinį arsenalą. Dalis europiečių net nežino, kad tokios šalys kaip Nyderlandai, Belgija, Italija, Turkija ir net pacifistinė Vokietija tam tikra prasme yra branduolinės valstybės.
Tiksliau – branduolinio dalijimosi šalys: šiose valstybėse yra dislokuoti JAV taktiniai branduoliniai ginklai, tai yra bombos su nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų kilotonų galios branduoliniais užtaisais.
Šaltojo karo laikais manyta, kad tikro konflikto atveju, JAV prezidentui leidus, minėtų šalių karo lėktuvai galėjo panaudoti šią paskutinę galimybę siekiant sustabdyti puolančią Sovietų Sąjungos armiją.
„Europa turi vėl išmokti šią atgrasymo politiką“, – įsitikinęs R.Freudensteinas.
Branduolinis rusų blefas
Tokie žodžiai XXI amžiuje gali nuskambėti keistai, ypač iš vokiečio lūpų. Juolab kad galima prisiminti visai neseniai sklandant branduolinio nusiginklavimo dvasiai žybtelėjusį Lietuvos išsišokimą. 2010 m. JAV prezidento Baracko Obamos pakviesta į Prahą susitikti su Vidurio ir Rytų Europos lyderiais Lietuvos prezidentė kvietimo atsisakė. O vėliau kiek nediplomatiškai paaiškino nenorėjusi kelti šampano taurės už tai, kas gali neatitikti Lietuvos interesų.
Mat, be minėto susitikimo Prahoje, B.Obama tada susitiko ir su tuomečiu Rusijos prezidentu Dmitrijumi Medvedevu ir sutarė mažinti strateginį branduolinį arsenalą.
Kitaip nei taktiniai branduoliniai ginklai, kurių patraukimo iš Europos klausimo JAV niekada nesvarstė, strateginiai branduoliniai ginklai yra gerokai galingesni ir skirti ištisiems miestams naikinti.
Tačiau prognozės, kad D.Grybauskaitė po tokio akibrokšto į Baltuosius rūmus pateks nebent kaip turistė, neišsipildė – būtent JAV pirmosios reagavo į Baltijos šalių pagalbos prašymą ir atsiuntė karinių nuraminimo priemonių.
JAV ir Rusijai mažinant savo strateginį branduolinį arsenalą Maskva pažeidė esminę vidutinio nuotolio raketų sutartį – iš jos faktiškai pasitraukė ir pastaraisiais metais ėmė tobulinti balistines ir sparnuotąsias raketas, kurios gali pasiekti visus didžiuosius Europos miestus.
Pastarąjį kartą, kai tokių priemonių XX amžiaus 9-ajame dešimtmetyje ėmėsi NATO, konkrečiai JAV, dislokavusi vidutinio nuotolio raketas „Pershing II“, Kremlius įsiuto: sukrutę ir, kaip rodo išslaptinti dokumentai, gausiai sovietų žvalgybos remti įvairūs „taikos“ ir „už branduolinį nusiginklavimą“ judėjimai rengė protestus prie NATO karinių bazių, blokavo kelius, geležinkelio stotis.
Paradoksalu, bet dabar, Rusijai pažeidus vidutinio nuotolio balistinių raketų sutartį ir bandant naują ginkluotę, Europoje negirdėti nė vieno taikaus protestuotojo balso.
Būtina pasiųsti žinią
Todėl R.Freudensteinas pritaria, kad blefuojančiai ir branduoline jėga besišvaistančiai Rusijai reikia pasiųsti žinią.
„Ar mes esame pasiruošę kariauti su Rusija? Kol kas apie tai nediskutuojama, išskyrus analitinius centrus. Tačiau mes turime parodyti, kad esame pasiruošę kariauti“, – siūlė R.Freudensteinas. Jo nuomone, JAV turėtų bent jau pradėti galvoti apie savo taktinių branduolinių ginklų modernizavimą.
„Jau kurį laiką kalbama, kad vien dialogas ir diplomatija nepadės, todėl reikia kitų priemonių“, – sakė R.Freudensteinas.
Jei Europos politikai apie tai dabar pradėtų kalbėti, kiltų protestai. Bet Rusijoje apie tai kalbama kone kasdien.
„Tai jų duona ir sviestas, jie kalba apie Londono branduolinį bombardavimą – visiškai neįtikėtina, kas vyksta toje šalyje.
Ir mes dar turime suprasti, ar tai tėra jėgos demonstravimas, bet, žinote, tai gali būti ir daugiau“, – pabrėžė analitikas.
Kaimynai jau sukruto
R.Freudensteino teigimu, Rusijos vidurinė klasė prieš keliolika metu pernelyg rūpinosi, kaip pragyventi, tačiau ekonominis pakilimas ir modernios priemonės siaubingai paveikiai propagandai skleisti prikėlė ir imperialistinį rusišką mąstymą.
„Mes, analitikai, dar prieš 20 metų prognozavome, kad tai nutiks. Ir tai dabar vyksta, o mes tam nepasiruošę“, – perspėjo ekspertas.
Vis dėlto yra ženklų, kad Europoje imamasi permainų.
JAV jau pradėjo savo taktinių branduolinių ginklų modernizavimą, tiesa, ne tų, kurie saugomi Europoje.
Jau kurį laiką kalbama, kad Lietuvos kaimynė Lenkija ruošiasi tapti branduolinio dalijimosi šalimi – lenkų naikintuvų pilotai šįmet treniravosi Italijoje atlikti branduolinius antskrydžius.
Beveik nėra abejonių, kad tokie žingsniai gali ne tik atgrasyti Rusiją, bet ir privesti prie naujų ginklavimosi varžybų, kuriose Kremlius ir taip neslepia jau dalyvaujantis. Tačiau sutariama ir dėl to, kad kitokios kalbos dabartinis režimas Maskvoje gali ir nebesuprasti.
