Pasak G. Mažeikio, dabartinėje Rusijoje taika yra rūmams, o karas – lūšnoms. Turtingieji gali kartu su dainininke Polina Gagarina statyti tiltus su Europa. Rusijos kareivių kūnai atgula bevardžiuose kapuose ar sudega mobiliuose krematoriumuose.
– Koks įspūdis jums, kai žiūrite Rusijos „eurovizinę“ dainą apie taiką?
Mano komentaras bus dvejopas. Pradėsiu nuo nuorodos į labai populiarią nacių dainininkę Marlen Dietrich. Nacių lyderiai ją mylėjo, o antifašistinio bloko lyderiai negalėjo pakęsti.
Neseniai man pasidarė įdomu, ar M. Dietrich dabar yra taip pat vertinama, kaip prieš karą ar po karo. Žinoma, vertinimai pasikeitė. Buvo atskirtas dainininkės kuriamas propagandos efektas ir jos pačios meniškumas.
P. Gagarinos gal ir negalima lyginti su M.Dietrich. Ji atsiliepia į „Eurovizijos“ kvietimą statyti tiltus. Turiu pripažinti – daro ji tai pakankamai meniškai. Klausimas yra truputį kitoks – kas tuos tiltus stato ir kas jais vaikšto?
– Kam skirti Kremliaus statomi tiltai?
– Prisimenu bolševikų šūkį: „Taika lūšnoms ir karas rūmams“. Jį galima apversti aukštyn kojom ir jis puikiai apibūdins dabartinę Rusijos situaciją – taika yra rūmams, o karas – lūšnoms.
Į Donbasą, Donecką, Luhanską bando atvykti vis daugiau neturtingų žmonių iš Rusijos. Ten yra kaip vargšų prieglobsčio vieta, nes atveža nemokamo maisto, yra šiokia tokia socialinė rūpyba. Taip šitas karas tampa lūšnų karu, kai žmonės iš probleminių rajonų kalbinami važiuoti savanoriais.
Šita daina ne jiems skirta. Tiltai reikalingi, kad turtingi Rusijos žmonės, kurie su karu neturi nieko bendro ir taip nėra kritiški piliečiai, galėtų būti lojalūs Kremliui.
Atsiranda du skirtingi pasakojimai apie gyvenimą ir mirtį. Vienas yra skirtas paprastiems Rusijos gyventojams, kuriems gyvenimo laimė yra išeiti į propagandinį mitingą ir sušvytėti bendrąja šlove. Kitas skirtas absoliučiai mažumai Rusijos vartotojų, kurie gali leisti sau svajoti apie tiltus su Europa.
– Ką turite galvoje, kalbėdamas apie tai, kad paprasti Rusijos piliečiai gali sušvytėti bendrąja šlove?
– Propagandos erdvėje akimirksniu stebuklingu būdu įgyji vertę, garbę, orumą, šlovę, narsą. Tave iškelia, skelbia, kad myli. Jei išgirsti, kad kažkas yra valstybės propaguojama, turi kuo greičiau į tai bėgti, nes tik ten šviečia saulė.
Kitaip arba vykdai slaptą pogrindinę rezistenciją, arba esi bevertis egzempliorius. Net tavo gyvybė nieko neverta, jei netarnauji bendrajai valstybės šlovei.
– Ar ne per drastiška sakyti, kad Rusijoje žmogaus gyvybė yra taip nevertinama?
– Kalbu apie situacijas, kai žmogus netenka savo vardo, jam nepriskiriama jokia biografija ir egzistencinė vertė. Tada jis neturi teisės ir į gerbiamą mirtį.
– Iš istorijos žinome daugelį atvejų, kai žmonės būdavo suverčiami į beasmenius kapus – pažymėtus tik skaičiais arba ženklais. Taip buvo negerbiami ne tik sovietinio gulago belaisviai, bet ir už Sovietų Sąjungą kovoję kareiviai. Šimtai tūkstančių kareivių palaidoti bevardžiuose kapuose. Dar iki mūšio kareiviai buvo traktuojami kaip egzemplioriai. Vadovybei nė į galvą neatėjo pasirūpinti, kaip žuvusieji bus atpažįstami.
Vokietijoje tokią pat dėmę paliko nacių koncentracijos stovyklos. Tačiau, padedama pasaulio bendrijos, Vokietija pasmerkė holokaustą. Aušvico kultūros kritikai skirta daugybė akademinių tekstų – ištisos bibliotekos. Apie žmogų kaip apie egzempliorių kalbėti tapo nepriimtina.
– Norite pasakyti, kad Vokietija padarė išvadas, o Sovietų Sąjunga pasirinko klastoti istoriją?
– Kai šiandien Donbase žūsta kariai, kaip jie yra laidojami? Vėl tik sąlyginiais ženklais pažymėtuose kapuose ar deginami mobiliuose krematoriumuose. Vadinasi, ši gulago kultūra niekur neišnyko.
Žmogaus gyvybė yra suprantama kitaip negu Vakarų pasaulyje. Rusijoje pagarbos sulaukia tik tie, kurie miršta vardan didžiosios idėjos. Tie, kurie tarnauja didžiajai šlovei, didžiajam pasakojimui ir jų istorijas galima panaudoti propagandoje.
Dėl to ir sakau, kad tai yra keista kultūra. Viena vertus, statomi paminklai ir publikuojamos herojų fotografijos, į kurias kiti turi lygiuotis – jų mirtys išaukštinamos. Kita pusė yra anoniminė mirčių kultūra, kur dauguma žmonių neturi teisės turėti savo unikalios biografijos.
– Kuo skiriasi požiūris į žmogaus mirtį Rusijoje ir Vakaruose?
– Pagarba žmogaus gyvenimo istorijai ir jos pabaigai atsiranda tik tada, kai į žmogų žvelgiama kaip į mikropasaulį. Žmogaus kaip mažyčio pasaulio idėja Vakarų kultūroje atsirado labai seniai – jau renesanso laikotarpiu. Tai reiškia, kad žmogui nebūtina lygiuotis nei į monarchą, nei į kokį nors kitą aukštesnį herojų – jis jau yra nepakartojamas.
Mintis, kad valstietis ar net dvarininkas yra mikropasaulis, Rusijoje niekada nebuvo prigijusi. Žmogus visada buvo aiškinamas kaip valstybės tarnas. Savo vertę jis gauna iš savo vado ar valstybės. Todėl kai tik jo dvasia palieka šį pasaulį, kūnas beveik visada laikomas beverčiu.
– Tai dėl to diktatūroje ir keliama tautos idėja?
– Gerai būtų, jei tai būtų vien tik tautos idėja. Tauta turi įvairių pavidalų ir negalima apibendrinti, kuris yra pats genialiausias. Taigi, tautoje turi teisę egzistuoti įvairovė.
Tuo tarpu centralizuotos valdžios samprata šią įvairovę sumenkina iki vieno didžiojo pasakojimo. Tie, kurie neįtelpa į tą pasakojimą, gali išlikti tik pogrindyje. Pavyzdžiui, šeimoje slapta galima atsiminti savo protėvį ir jį pagerbti. Kitaip visi mūsų protėviai išnyks, nes jie nepriklauso valdžios sukurtam pasakojimui.
– Tačiau visai valdžiai turi atstovauti vienas žmogus, kurio portretą galima pakabinti ant sienos?
– Taip, centre yra vienas vadas. Aplink jį buriasi kiti vertingi vardai. Dažniausiai tai yra nomenklatūros atstovai. Stengiamasi vieną kitą iš jų paskelbti herojais. Tačiau kartais propagandos tikslais iškeliamas kas nors iš darbininkų ir valstiečių. Taip parodoma, kad ir tarp jų yra vienas kitas šlovintinas laukinis.
Tai yra kaip loterija, skelbianti: „Žiūrėkite, jei lygiuositės į šį darbo ar karo herojų, tai ir jūsų pavardė nebus ištrinta iš istorijos.
– Gal tokios propagandos populiarumą galima aiškinti tuo, kad tokioje visuomenėje žmonės ir jaučiasi vidujai beverčiai – taigi, jų ilgai nereikia įtikinėti?
Būtent šitaip. Žmogus nesugeba, o ir neturi teisės aplink save kurti vertės lauko. Vakaruose pats žmogus su šeima ir bendruomene kuria vertės ir atminties lauką. Ši teisė kurti vertės lauką aplink save yra pripažįstama. O Rusijoje įsivaizduojama, kad garbingo gyvenimo laukas yra kažkur šalia žmogaus.
Pavyzdžiui, didžiųjų paradų metu žmogus tarsi pabėga iš pasaulio, kuriame jis yra nuolat stumdomas ir žeminamas, priklausomas nuo korumpuotų asmenų ir jų hierarchijos.
Rusijoje bendruomeniniai pasakojimai atrodo neverti dėmesio. Juk juose nekalbama apie mirtį dėl viso pasaulio ir Rusijos idėjos.
Dar yra ir kitas dalykas – nuo senovės paplitusi dvasingumo samprata. Ji nėra niekuo unikali, veikiau tik savimeilės ženklas. Paprastai daugelis kultūrų sakosi, kad jos yra pačios dvasingiausios. Esą, Vakarai yra materialūs ir supuvę, o štai mūsų atsilikusi kultūra – dvasinga. Tai yra tam tikras būdas pasiteisinti ir išlaikyti orumą. Ypač priešiškai žvelgiama į tuos, kurie išdrįsta pasakyti: „Jūs net nesate dvasingi“.
– Kaip Rusijos mąstymas gali pasikeisti?
– Įpročiai, kurie egzistuoja Kinijoje, Rusijoje, Šiaurės Korėjoje ir dar galybėje Azijos šalių, rodo, kad demokratijos procesai tose šalyse nevyksta arba tai sunkus procesas. Net Lietuvoje su tuo susiduriame. 1990-aisiais naiviai įsivaizdavau, kad vien tik pašalinus komunistų partijos valdžią, pasaulis pradės savaime keistis.
Tačiau demokratiniams pokyčiams reikia papildomos pagalbos. Demokratija gali atsirasti tik tada, kai užsimegs atviras ryšys su kitomis demokratiškomis šalimis. Tik mes, bendradarbiaudami su Rusijos disidentais ir intelektualais, galime judinti šitą baisų režimą. Po truputį, nelaukdami greitų rezultatų.
– Manote, kad dabar Vakarų šalys skiria per mažai dėmesio bendradarbiavimui su opozicija?
– Manau, kad bendradarbiavimas nėra pakankamai kūrybingas. Bet ir tokio bendradarbiavimo apraiškų yra labai mažai. Televizijos kanalų, transliuojančių rusų kalba ir nepavaldžių Kremliui ar A.Lukašenkai – vos vienas kitas.
Tarsi manoma, kad patys rusai turėtų susikurti nepriklausomą žiniasklaidos erdvę. Nuo 1995 iki 2010-ųjų jie taip ir darė. Buvo alternatyvių laikraščių, televizijų, radijų, internetinių portalų. Pats su jais bendradarbiavau. Tačiau jau penkeri metai, kai yra nepaprastai didelė cenzūra. Ne tik laikraščiams, radijui, televizijai, bet ir internetui.
Lietuviai dažniausiai įsivaizduoja, kad internetiniai puslapiai Rusijoje atrodo taip pat, kaip ir Lietuvoje. Mano, kad bet kuris rusas gali skaityti tai, ką mes skaitome. Tai yra didžiulė iliuzija. Dauguma puslapių rusų kalba, kuriuos galime skaityti čia, Maskvoje ir Peterburge neprieinami. Rusijoje ir Kinijoje internetas atrodo kitaip.
– Turbūt girdėjot ar skaitėt žurnalistės Mašos Gessen knygą „Žmogus be veido“? Ji rašo, kad V. Putinas iš esmės neturi individualybės, dėl to jis ir tapo vadu.
– Rusijoje nuo senovės kalbama, kad kiekvienas caras turi ant nacijos aukuro paaukoti visą save. Kai netenki viso savęs, įgyji galimybę būti visų atstovu. Tada kiekvienas į tave įdeda tam tikrą lūkestį ir tu jį atspindi.
V. Putinas yra tas, kuriam prisiskambinusieji turi viltį, kad jų kieme bus įrengta vaikų žaidimo aikštelė.
– Ką turite galvoje? Neteko girdėti, kad jis būtų toks dosnus kaip Senelis Šaltis.
– Kalbu apie viešas V. Putino spaudos konferencijas, kurių metu prezidentas atsakinėja į piliečių klausimus. Prieš jas visi Rusijos piliečiai gali skambinti tam tikrais telefonais, ko nors klausti arba prašyti.
Milijonai skambučių priimami jau savaitę prieš prezidentui pasisakant. Iš jų didžiulės komandos atrenka loterijos laimėtojus, kuriems galima užduoti klausimą ir ko nors paprašyti tiesioginiame eteryje. Tada jie gali paprašyti, pavyzdžiui, pastatyti namą beglobiams vaikams. Paprastai prezidentas visada sako: „Gerai, padarysim“.
– Kai klausausi apie vadą, kuris turi paaukoti visą save, ateina mintis – ar valstybė čia neapsiėmė Dievo vaidmens? Netekti viso savęs ir pasiaukoti – tai beveik Kristaus nukryžiavimas.
– Mes galime tai matyti iš išorės. Tačiau Rusijos Stačiatikių bažnyčia visada flirtavo su carais, generaliniais sekretoriais ir prezidentais. Todėl Dievo ir valdžios žodis dažniausiai sutampa. Nors Rusijoje dar tebėra konstitucinė valstybės atskirtis nuo bažnyčios, ji sparčiai nyksta
Štai čia vėl yra skirtumas nuo Vakarų Europos – po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos yra priimta, kad valstybė ir bažnyčia negali sutapti. Gerai, kai kunigas skelbia valdininkų nuodėmes, o valdininkai pričiumpa kunigą už jo paties nuodėmes. Savaime suprantama, kad įvairios visuomeninės jėgos gali kritikuoti viena kitą ir tokiu būdu užtikrinti moralę.
Tuo tarpu Rusijoje matome, kad jie ištvermingai remia vienas kitą. Viršūnėse bažnyčios valdžia ir valdžia susilieja į vieną visumą. Daugelis Rusijos tautos atstovų tą santaką supranta kaip dievišką šviesą, kuri nušviečia jų gyvenimą vaiskia propagandos šviesa.
Tada persikelti iš savo pilkosios kasdienybės į šitą skaisčiąją šviesą tampa gyvenimo tikslu.
