Šių žinių laukiama, jos godžiai skaitomos, nes yra malonios patriotiškai nusiteikusio ukrainiečio ausiai.
Jomis dalijamasi socialiniuose tinkluose, jos tiražuojamos asmeniniuose tinklaraščiuose ir netgi kartkartėmis pakliūva į solidesnės žiniasklaidos puslapius. Deja, informacinio karo specialistai įspėja, jog didžioji dalis tų, kad ir pačių teigiamiausių, sensacijų yra gerai apgalvotas, kryptingai skleidžiamas melas.
Naudingas ne tik tautiečių patiklumu mintantiems parazituojančių puslapių savininkams, bet ir galingai Kremliaus propagandos mašinai.
Įvykiai Ukrainoje lėmė, kad į informacinį politinių, o vėliau ir karinių, aktualijų verpetą įsitraukė neregėtas šalies gyventojų skaičius. Dažnas tapo ne tik svetimų tekstų komentuotoju bei platintoju, bet ir jų autoriumi.
Ukrainoje kaip grybai po lietaus pradeda dygti įvairiausi karščiausioms naujienos skirti asmeniniai tinklaraščiai bei kolektyvinės svetainės: nuo išties profesionaliai rengiamų iki naiviausiu ir primityviausių. Taip susidarė puiki terpė žaibiškai įvairiausių gandų, nuogirdų, savaip interpretuojamos informacijos sklaidai, kuri iškart tapo tikra aukso gysla įvairiausio plauko sensacijų kūrėjams. Išaušo tikra parazituojančių pseudopatriotinių puslapių era.
Daugelį tokių puslapių atpažinti nesunku, nes juose nesibodima publikuoti bet kokio iš visur prisigraibyto, o neretai ir pačių sukurpto informacinio šlamšto.
Pavyzdžiui, kad Rusijos kariuomenė jau po kelių dienų tikrai ir atvirai puls Ukrainą plačiu frontu ar, atvirkščiai, kad Kijevui pavaldžios pajėgos Donbase lengvai skina pergalę po pergalės. Daugybė šių skirtingais pavadinimais figūruojančių svetainių neretai priklauso vieniems šeimininkams: jos dažnai dalijasi viena kitos informacija ir yra taip tarpusavyje susijusios, kad faktiškai neįmanoma atsekti pirminio tos informacijos sklaidos šaltinio.
Pinigai iš lankytojų srauto, reklamos bei užsakomųjų straipsnių – štai pagrindinis jų veiklos variklis. Deja, patraukti atsakomybėn šių parazituojančių svetainių kūrėjus vargu ar įmanoma: šalies Baudžiamojo kodekso ribų lyg neperžengia, yra tarsi ir „už Ukrainą“, paprastai vengia svetaines registruoti kaip visuomenės informavimo priemonę, todėl įstatymiškai jos net nelaikomos žiniasklaida.
„Donecke susprogdintas Zacharčenka“ ar „Sensacingi Malaizijos boingo numušimo kadrai“ visuomet pritrauks milžinišką lankomumo srautą daugiau nei keturiasdešimt milijonų gyventojų turinčioje šalyje, netgi jei kas antras tuo visiškai netiki. Karo tema ne ką mažiau pelninga nei kitos paklausiausios sensacijos. Beje, dauguma šių puslapių yra rusų kalba, tad lankytojų srautą iš Ukrainos papildo milžiniški srautai iš Rusijos, Gudijos, visos posovietinės erdvės.
Kyla natūralus klausimas: kaipgi tokiems, atrodytų, visiškai susikompromitavusiems puslapiams pavyksta vis pritraukti milžinišką skaitytojų auditoriją? O tai jau sudėtingas žmogaus psichologijos klausimas, į kurį nėra vienareikšmio atsakymo.
Pirmiausia toli gražu ne visi parazitiniai puslapiai veikia tiesmukai skleisdami vien iš piršto laužtą informaciją. Didesni ir populiaresni derina ją su naujienomis iš visiškai patikimų, patikrintų šaltinių.
Antra, netgi jei trisdešimt kartų paskelbtum apie tariamą Motorolos mirtį, lankomumas vis tiek bus didžiulis. Naujienomis iš kovos lauko nuolat gyvenanti šalies visuomenė, žmonės, kurių tėvai, vaikai ar broliai kariauja kažkur rytuose, yra itin imli bet kokiai, net ir keisčiausiai, informacijai. Dauguma nori tikėti greita karo pabaiga, staigiu ir lemtingu puolimu, geromis žiniomis apie pergales bei netrukus sugrįšiančius artimuosius. Neverta nė sakyti, kad tai gerai suvokiama ir tuo puikiausiai naudojamasi.
Tačiau didžiausią pavojų pseudopatriotiniai puslapiai kelia ne tuo, kad trokštama pasipelnyti iš karo temos, o pasitarnavimu Kremliaus propagandai.
Ukrainos apžvalgininkai net neabejoja, kad iš kai kurių tariamai proukrainietiškų įvairias sensacijas skleidžiančių puslapių styro ilgos Maskvos ausys. Schema ganėtinai paprasta. Socialiniuose tinkluose prikuriama daugybė „tikrų Ukrainos patriotų“ paskyrų bei „informacinių“ svetainių.
Jos gali mėnesių mėnesius platinti lyg ir patikrintą informaciją, pelnyti nemažos visuomenės dalies pasitikėjimą, tačiau išaušus tam tikram momentui staiga pradeda skelbti „reikiamas“ žinias. Vienu metu per keliasdešimt parazitinių puslapių paskleidžiama tiesos neatitinkanti naujiena, o nieko bloga neįtariantys naivuoliai ją tuoj pat išnešioja po visą internetą.
Būta atvejų, kai ant itin populiarių klastočių kabliuko užkibdavo net tik solidūs informaciniai Ukrainos puslapiai, bet ir TV kanalai (taip tarsi „oficializuodami“ naujieną, suteikdami jai solidumo).
O tada jau į arena žengia sunkioji Rusijos propagandos artilerija su „triuškinamu bjauraus melo paneigimu“. Ukrainiečių žiniasklaida vėl apkaltinama „gėbelsišku melu“ bei tikrosios padėties slėpimu nuo visuomenės, o tai, žinoma, silpnina net patriotų pasitikėjimą informaciniais savo šalies šaltiniais.
„Taip, rusai nuolat meluoja, bet ne mažiau begėdiškai elgiasi ir mūsiškiai“ – siekiama, kad būtent taip pradėtų mąstyti dažnas ukrainietis. Įtikinti juos ne separatistų ar Kremliaus pusės teisumu, bet pasėti abejonių, nepasitikėjimą, netgi nusivylimą saviškiais – štai svarbiausias šio gudraus žaidimo tikslas.
Parengė Vitalijus Michalovskis