Kad pikti pokštininkai arba nestabilios psichikos asmenys vienu skambučiu ant kojų gali sukelti specialiąsias tarnybas, priversti evakuoti oro uostus, stotis ar kitas masinio susibūrimo vietas, jau nieko nestebina. Tokių atvejų neretai pasitaiko ir Lietuvoje.
Bet tokius mėgėjus paprastai nesunku susekti. Tuo metu Rusijoje sukurta, išplėtota ir vis agresyviau naudojama sudėtinga, daugiasluoksnė tokių trolių sistema, turinti aiškias užduotis: ne tik šlovinti Kremlių ir menkinti jo priešus, bet ir smogti jiems įvairiausiomis priemonėmis.
Šių priemonių arsenalas kasmet vis didesnis ir pavojingesnis, mat veiklos ėmėsi jau ne mėgėjai, o protų jaukimo srityje patyrę profesionalai, gaunantys solidų nuolatinį atlygį.
Sulaukė keistos žinutės
Darbovietė niekuo neišsiskirianti – pilkas biurų pastatas Sankt Peterburge. Tačiau Rusijos standartais solidų atlygį gaunantys valdžios nusamdyti internautai ir kelia tikrą audrą virtualiojoje erdvėje – net tolimoje Amerikoje.
Praėjusių metų rugsėjo 11-ąją, maždaug pusę devintos ryto, Luizianos valstijos Sent Merės apygardos Nacionalinio saugumo ir nepaprastųjų situacijų valdymo biuro direktorius Duvalis Arthuras sulaukė susirūpinusio vietos gyventojo skambučio.
Jis buvo ką tik gavęs keistą SMS žinutę: „Teritorijoje iki 13 val. 30 min. skelbiamas pavojus dėl nuodingų dūmų. Slėpkitės. Patikrinkite vietos žiniasklaidą ir columbiachemical.com.“
Sent Merės apygardoje daug chemikalų perdirbimo įmonių, tad stebėti jų veiklą ir reaguoti į galimas nelaimes – D.Arthuro darbas. Bet tą rytą jis nebuvo girdėjęs apie kokį nors incidentą.
Tiesą sakant, D.Arthuras puikiai žinojo, kad gamykla „Columbia Chemical“ neegzistuoja. Apygardoje veikia tik naftos produktus gaminanti įmonė „Columbian Chemicals“, o ji apie jokią nelaimę nepranešė.
Tačiau netrukus jam paskambino dar du vietos gyventojai. Jie irgi pranešė apie mįslingąją SMS žinutę. Tad D.Arthuras išsigando: galbūt kuris nors jo pavaldinys paskelbė Amerikai apie pavojų be jo žinios?
Pranešė apie katastrofą
Jei D.Arthuras būtų įsijungęs „Twitter“, būtų sužinojęs dar daugiau. Ir dar labiau išsigandęs. Mat šiame tinkle šimtai paskyrų skelbė pavojų dėl katastrofos Luizianoje.
Antai vartotojas Jonas Merrittas rašė: „Galingas sprogimas nugriaudėjo chemikalų perdirbimo įmonėje Sentervilyje, Luizianoje #ColumbianChemicals„.
Ši „Twitter“ žymė mirgėjo visame tinkle, o prie jos dažniausiai puikavosi tariamų nelaimės liudininkų mintys. @Ksarah12 paskelbė vaizdo įrašą, kuriame neva matyti sprogimas, kiti dalijosi tirštų juodų dūmų debesies nuotraukomis.
Šimtus, tūkstančius žinučių apie katastrofą Sentervilyje perskaitė dešimtys žurnalistų, redaktorių, politikų Luizianoje, Los Andžele, Niujorke – visoje Amerikoje. Į daugelį jų kreipėsi susirūpinę piliečiai.
„Heather, esu tikras, kad tas sprogimas labai pavojingas. Luizianai dabar tikrai riesta“, – @EricTraPPP kreipėsi į „New Orleans Times-Picayune“ reporterę Heather Nolan.
Kitas vartotojas paskelbė portalo CNN titulinio puslapio nuotrauką, kuri neva liudija, kad apie nelaimę jau žinoma ir šiame nacionaliniame kanale.
Bet visa tai buvo melas. Viskas – CNN.com titulinis puslapis, nuotraukos, vaizdo įrašai – buvo suklastota.
Pasidarbavo profesionalai
D.Arthuras tą rytą greitai apskambino kelis pavaldinius ir išsiaiškino, kad niekas jokio pavojaus neskelbė. „Columbian Chemicals“ jis išgirdo tą patį – jokių problemų.
Praėjus dviem valandoms po to, kai Luizianą apskriejo pirmosios SMS žinutės, bendrovė išplatino pranešimą ir patikino, kad bet kokia informacija apie sprogimą yra neteisinga.
Jau po kelių mėnesių D.Arthuras kalbėdamas su žurnalistais rugsėjo 11-osios ryto sąmyšį pavadino neskoningu pokštu: „Šitoks humoro jausmas yra ligotas. Kažkam labai patinka gąsdinti žmones.“
Jo teigimu, pareigūnai bandė atsekti numerius, iš kurių buvo atsiųstos žinutės apie sprogimą, tačiau paieška vaisių nedavė. Tiesa, Federalinis tyrimų biuras tyrimą tęsia iki šiol.
Vis dėlto akivaizdu, kad tariamas sprogimas gamykloje „Columbian Chemicals“ nebuvo paprastas nuobodžiaujančio sadisto pokštas.
Tai buvo kruopščiai koordinuota dezinformacijos kampanija. Pagrindiniai jos veikėjai – šimtai netikrų paskyrų socialiniuose tinkluose, kurios kelias valandas skelbė šimtus melagingų žinučių.
Chaoso kaltininkai ne tiktai sumeistravo netikrą CNN tinklalapio titulinį langą, bet ir sukūrė iš pažiūros tobulus Luizianos televizijų ir laikraščių portalų klonus. Tariamai katastrofai gamykloje net buvo surašytas atskiras „Wikipedia“ puslapis.
Įsibėgėjus virtualiai atakai, ją papildė SMS žinutės Sent Merės apygardos gyventojams. Tad tokį didžiulį išmanų pokštą greičiausiai įvykdė visa komanda profesionalių programuotojų.
Gerai koordinuotos atakos
Tokių išpuolių per antrąjį 2014 metų pusmetį buvo ir daugiau.
Antai gruodžio 13-ąją, du mėnesiai po to, kai JAV žiniasklaidoje buvo kilusi panika dėl Ebolos virusą pasigavusių amerikiečių, „Twitter“ kilo dar viena keistų pranešimų banga.
Šimtai paskyrų – beje, tų pačių, kurios skambino netikro pavojaus varpais dėl sprogimo Luizianoje, – ėmė skelbti apie Ebolos hemoraginės karštinės protrūkį Atlantoje.
Modelio būta tokio pat, kitokia buvo tik žymė – #EbolaInAtlanta, kurį laiką ji buvo viena populiariausių tarp „Twitter“ vartotojų šiame mieste Džordžijos valstijoje.
Dėmesys smulkmenoms vėl stebino. Kampanija buvo puikiai koordinuota, o „YouTube“ pasirodžiusiame įraše matyti neva auką iš oro uosto į ligoninę gabenantys medikai, vilkintys apsauginius kostiumus.
Negana to, tą pačią dieną jau visai kitos paskyros ėmė skleisti gandą, kad Atlantoje policininkai nušovė neginkluotą juodaodę. Pastaruoju atveju irgi bandyta užšokti JAV visuomenės problemoms ant nugaros – pernai vasarą ir rudenį JAV nestigo protestų dėl juodaodžio jaunuolio Michaelo Browno žūties Fergusono mieste Misūrio valstijoje.
Neryškiame vaizdo įraše netgi esą buvo užfiksuota akimirka, kai moteris buvo nušauta.
Bet „The New York Times“ žurnalistui Adrianui Chenui už kadro kalbančio vyro balsas pasirodė įtartinai panašus į tą, kuris girdimas „Islamo valstybei“ prisiimant atsakomybę už sprogimą Luizianoje.
„Akcento nesupainiosi su niekuo. Abiejuose įrašuose tas vyras akivaizdžiai stengėsi kalbėti kaip amerikietis, tačiau labiau priminė australą“, – teigė A.Chenas. Tada jis suvokė – kalba rusas.
Darbas – Sankt Peterburge
„The New York Times“ žurnalistas pernai rudenį jau buvo susidomėjęs paslaptinga organizacija Rusijos mieste Sankt Peterburge, kurios tikslas – skleisti klaidingą informaciją internete.
Tikslus jos pavadinimas neaiškus, bet populiariausias – Interneto tyrimų agentūra (ITA).
Ji samdo šimtus darbuotojų, kad jie, prisidengę fiktyvia tapatybe, skelbtų prorusišką propagandą virtualioje erdvėje.
Vadinamosios trolių fermos užduotis – sudaryti įspūdį, kad Kremliaus ir Vladimiro Putino politiką palaiko armija rėmėjų.
ITA informacinės atakos prieš režimo oponentus tiek pačioje Rusijoje, tiek užsienyje pastaruoju metu vis agresyvesnės ir įžūlesnės. Greičiausiai būtent Kremliaus troliai įsuko įmantrių apgavysčių karuselę ir Amerikoje.
Kaip jau yra atskleidę buvę samdomi troliai, agentūra įsikūrusi Sankt Peterburge pilkame pastate, kurio adresas – Savuškino g. 55. Namas stūkso ramiame Primorsko mikrorajone didmiesčio šiaurės vakaruose – jį supa seni sovietiniai daugiabučiai.
A.Chenas, vieną balandžio penktadienį prisėdęs kitoje gatvės pusėje veikiančiame restorane, nepamatė nieko ypatinga – pastatas 21 valandą, regis, buvo tuščias, o šviesa plieskė tik priimamajame ir laiptinėje.
Tai suglumino su JAV žurnalistu pavakarieniauti atėjusią Liudmilą Savčiuk. Žvelgdama pro langą buvusi ITA darbuotoja vis purtė galvą. Moteris pastate Savuškino g. 55 dirbo pustrečio mėnesio – po 12 valandų nuo 9 val. ryto. Pamaina baigdavosi 21 val. ir būtent tada iš pastato pasipildavo minia žmonių: „Lygiai devintą vakaro čia būdavo ankšta. Lygiai devintą.“
Laikraštis „Novaja gazeta“ jau anksčiau yra skelbęs, kad ITA dirba maždaug 400 žmonių, o agentūrai per mėnesį skiriama mažiausiai 20 mln. rublių (341 tūkst. eurų).
Skyrių – daug, o kiekviename jų kuriamas turinys populiariausiems socialiniams tinklams – „LiveJournal“, „VKontakte“, „Facebook“, „Twitter“, „Instagram“.
Taip pat kurpiami tūkstančiai komentarų po straipsniais.
Susikūrė būrėjos tapatybę
Anot L.Savčiuk, kiekviena darbo diena panaši. Darbuotojams iš pradžių reikia įsijungti anoniminio naršymo per tarpinį (proxy. – Red.) serverį paslaugą – taip paslepiamas kompiuterio IP adresas ir komentuotojo tapatybė.
Tada išdalinamos „techninės užduotys“ – nuomonės, kurias tą dieną reikia skleisti internete. Visos jos susijusios su naujausiomis žiniomis ir tarptautinėmis, bet su Rusija susijusiomis krizėmis.
Pagrindinė tema, be abejo, – Ukraina. Šios šalies Donecko ir Luhansko srityse Rusija separatistų rankomis jau daugiau nei metus kursto kruviną konfliktą.
L.Savčiuk ir jos kolegoms reikėdavo komentarais peikti Ukrainos prezidentą Petro Porošenką, pasakoti apie išgalvotus ukrainiečių karių žiaurumus. Ką jau kalbėti apie tradicinę litaniją dėl Ukrainoje esą vešančio fašizmo.
Kita svarbi tema – Rusijos vidaus reikalai. Kai pernai šaliai smogė ekonominė krizė ir rublio vertė ėmė ristis žemyn, troliams buvo pasakyta skelbti optimistines prognozes dėl greito atsigavimo.
O šių metų kovą, kai Maskvoje buvo nužudytas vienas opozicijos lyderių Borisas Nemcovas, L.Savčiuk ir visa jos komanda buvo perkelta į skubiai suburtą skyrių, kurio darbuotojai turėjo skleisti teoriją, kad opozicija pati užsakė žmogžudystę.
Pati L.Savčiuk dirbo elitiniame Specialiųjų projektų skyriuje. Kitiems tereikėdavo kurpti prorusiškus komentarus, o ji su kolegomis kurdavo virtualius personažus, kurie jau turėdavo išsiskirti iš kitų trolių ordų.
Moteris buvo susikūrusi tris virtualias tapatybes. Pavyzdžiui, ji pasivadino būrėja Cantadora, kuriai dvasių pasaulis dovanodavo įžvalgas apie porų santykius, svorio metimą ir, be abejo, geopolitiką.
Visatoje Cantadoros užčiuoptos energinės srovės rodė, kad Rusijos ir Vladimiro Putino laukia šlovė, o JAV prezidento Baracko Obamos bei P.Porošenkos – pralaimėjimas.
Pinigai už komentarus
Kitaip tariant, L.Savčiuk buvo Kremliaus trolis. Šis terminas išpopuliarėjo dar prieš ketvirtį amžiaus, kai ankstyvojo interneto erdvėse buvo vartojamas apibūdinti žmones, kurie bet kokias diskusijas užversdavo beprasmiškais juokeliais arba šlykščiomis nuotraukomis.
Internetui bręstant, trolių keliamų problemų tik padaugėjo. Kiekvieną didesnį konfliktą neišvengiamai lydi virtualus trolių iš abiejų pusių mūšis. O ITA „trolinimo“ meną tiesiog ištobulinusi.
Kaip teigė L.Savčiuk ir kiti buvę agentūros darbuotojai, ITA vadovybė buvo tiesiog apsėsta statistikos – puslapių peržiūrų skaičių, tinklaraščių populiarumo, matomumo. Trolius sunkiai ir ilgai dirbti skatino priedų bei baudų sistema.
„Jautėmės tarsi dirbdami didelėje korporacijoje“, – prisimena L.Savčiuk, kuri po 12 valandų dirbdavo dvi dienas iš eilės, o kitas dvi ilsėdavosi.
Per tas 24 darbo valandas jai reikėdavo paskelbti penkis politinius pareiškimus, dešimt nepolitinių pasvarstymų ir 150–200 kartų pakomentuoti kitų ITA darbuotojų „įžvalgas“. Daugeliui trolių – 20–30 metų. Bet darbo jėga plūsdavo iš visur – agentūra priimdavo į darbą bet ką.
Nerūpėjo nei išsilavinimas, nei absoliutus nesidomėjimas politika – nenuostabu, kad nemažoje dalyje tinklaraščių įrašų ar komentarų akis bado daugybė loginių ir gramatinių klaidų.
ITA darbuotojai nežino, kas vadovauja agentūrai. O kam? Atlyginimai – kaip už tokį darbą – stebėtinai dideli, tad domėtis užkulisiais neverta.
Pavyzdžiui, L.Savčiuk per mėnesį uždirbdavo 41 tūkst. rublių (700 eurų) – Sankt Peterburge maždaug tiek gauna universiteto profesorius.
„Pati sunkiai paaiškinčiau, kas ten dirbama. Bet atmosfera tokia, kad žmonės suvokia dirbantys kažką svarbaus ir slapto. Jie supranta ir tai, kad kitur tokio darbo nerasi“, – sakė moteris.
Finansuoja garsus oligarchas?
Alinantis tempas dusino L.Savčiuk. Be to, moteris jautėsi šlykščiai peikdama kokį nors aktyvistą, nors iš tiesų apie jį neturėjo jokios nuomonės. Ji taip pat turi daug draugų ukrainiečių, tad nenorėjo jų niekinti. Todėl ji nusprendė veikti.
„Manau, kad pavyko neatkreipti dėmesio, nes atrodau nekaltai“, – dabar sako L.Savčiuk, kuri sugebėjo perkelti į savo asmeninę elektroninio pašto dėžutę dešimtis vidinių ITA dokumentų ir slapta nufilmavo pastato vidų.
Vasarį visą informaciją moteris perdavė vietos laikraščiui „Moi rajon“, kuris garsėja objektyvumu. Netrukus pasirodžiusi išsami publikacija leido Rusijai ir visam pasauliui iš arčiau pažvelgti į Kremliaus trolių kasdienybę.
Nors tą pačią dieną L.Savčiuk išėjo iš darbo, ji ir toliau stebi ITA pastatą – tik jau iš išorės. Tinkle „VKontakte“ moteris yra sukūrusi grupę „Informacinė taika“ ir siekia, kad „trolių ferma“ būtų apskritai uždaryta.
Dabar ji yra padavusi ITA į teismą dėl galimų darbo teisės pažeidimų – oficialių darbo sutarčių nė vienas trolis nepasirašo.
Ar moterį lydės sėkmė, pasakyti sunku – vien dėl to, kad agentūrą greičiausiai finansuoja oligarchas Jevgenijus Prigožinas, Rusijoje dar žinomas kaip „Kremliaus virėjas“.
„Laikau jį Daktaru Blogiu“, – teigė „Moi rajon“ reporteris Andrejus Sošnikovas, manantis, kad turtuolis net neraginamas gero savo draugo V.Putino nuolat vykdo šmeižto ir melo kampanijas prieš Kremliaus priešus.
Virtualios erdvės aneksija
L.Savčiuk pasakojimai apie ITA sujudino visą Rusiją. Net ne dėl to, kad jie stebintų, o todėl, jog patvirtina tai, ką visi įtarė jau seniai, – kad rusiškasis internetas tiesiog užtvindytas trolių.
„Tokia trolių pramonė kiekvienais metais vis populiaresnė“, – tvirtino Platonas Mamatovas, miestelyje Uralo kalnuose 2008–2013 m. pats vadovavęs vienai „trolių fermai“. P.Mamatovui dirbo 20–40 žmonių – daugiausia studentai ir jaunos motinos. Rusas įsitikinęs, kad tokių „ūkių“ apstu visoje šalyje ir visi jie dirba valdžiai.
O visus juos burti pradėjo V.Putino administracijos vadovo pirmasis pavaduotojas Viačeslavas Volodinas. Po masinių protestų Maskvoje 2011-aisiais, į kuriuos opozicijos lyderiai kvietė „Twitter“ ir „Facebook“, Kremlius suprato – reikia atsiimti internetą iš kritikų.
Televizijos, radijo stotys, laikraščiai – pagrindinę žiniasklaidą vyriausybė užvaldė jau seniai.
Bet dėl socialinių tinklų, kurie laikomi interneto laisvės simboliais, sunkiau. V.Volodinas, jaunystėje mokęsis inžinerijos, į problemą pažvelgė tarsi į blogai sumontuotą šildymo sistemą.
Kaip pranešė „Forbes Russia“, jis savo kabinete įsirengė sistemą „Prism“, kuri fiksuoja 60 mln. virtualių šaltinių ir taip leidžia stebėti visuomenės nuotaikas. „Forbes“ pridūrė: „Prism“ socialinius tinklus mato kaip kovos lauką.“
O kautis buvo pradėta keliais frontais. Buvo priimti įstatymai, pagal kuriuos tinklaraštininkai turėjo registruotis, o valdžiai buvo leista cenzūruoti tinklalapius be teismo leidimo. Be to, tokios platformos kaip „VKontakte“ ir „Yandex“ perėjo į Kremliaus patikėtinių rankas.
Ideologijos į visą virtualios erdvės aneksijos projektą įpūtė pats V.Putinas, internetą pavadindamas CŽV (JAV Centrinės žvalgybos valdybos. – Red.) projektu, nuo kurio Rusiją reikia saugoti.
Aišku, nebuvo apsieita be skaitmeninės propagandos porcijos. Mados ir kūno rengybos tinklaraštininkams pradėta mokėti pinigus, kad jie tarp minčių apie batus arba dietas įterptų pagyrimų valdžiai.
Sunku atskirti tiesą ir melą
Nenuostabu, jog dabar nemažai Rusijos žurnalistų ir aktyvistų jau pripranta prie minties, kad internetas nebėra natūrali terpė politinei opozicijai. „Mitas, kad internetą kontroliuoja opozicija, yra labai senas, – pripažino liberalus opozicionierius Leonidas Volkovas. – Jau mažiausiai trejus metus tai nėra tiesa.“
Tiesa, šiuo atveju svarbi paprasta demografija. Internetas pasiekiamas didesnei masei žmonių, o anksčiau pasauliniu voratinkliu laipiojo tik turtingesni, išsilavinę ir liberalesni rusai.
Bet turbūt dar svarbesni troliai. Kasdien skleisdami rusišką propagandą – ne tik gimtinėje, bet ir visame pasaulyje įvairiomis kalbomis – Kremliaus samdiniai rūpinasi, kad paprastas internautas nebeatskirtų tiesos nuo pramanų.
„Jų tikslas – sugadinti internetą, sukurti tokią neapykantos atmosferą, kad normalūs žmonės ten net nelįstų.
Atminkite – internetu naudojasi tik kiek daugiau nei 50 proc. rusų.
Kremliui svarbu, kokį įspūdį susidarys likusieji, kai pagaliau prisijungs“, – svarstė L.Volkovas.
