„Ši koncepcija turi savo ribas. Tautų apsisprendimas nebūtinai
atneša laisvę, teisingumą ir orumą (nors blogio imperija
subyrėjo, daugelis tautų, kurios buvo jos valdomos 1991 metais,
dabar tebegyvena nelaisvose visuomenėse). Galų gale, demos
(valstybės visuomenės) gerovė yra svarbiau negu ethnos (kurios nors
tautos) teisės. Šis sąrašas yra nepilnas: Rusija turi gerą
pagrindą teigti esanti pirmoji komunistinės nelaisvės kalinė ir
didžiausia jos auka.
Vis dėlto ši savaitė tebėra naudinga paskata susimąstyti ir
veikti. Ukraina yra ardoma mūsų akivaizdoje. Krymo totoriai – tik
vienas iš pavyzdžių, kai pavergtoji tauta buvo išvaduota, bet
vėliau vėl buvo įkalinta.
Nors blogio imperija jau mirusi, Vakaruose sovietinė nostalgija
tebėra stebinančiai gaji. Vėliausia jai pasidavusia tapo
„Campari“ (Italijos alkoholinių gėrimų bendrovė). Jos
kalendoriaus liepos mėnesio puslapyje įdėta sovietinės kosminės
programos nuotrauka (kaip įžvalgiai pastebėjo tinklalapis
„Victims of Communism“). Iš tikrųjų totalitarinės imperijos
nėra elegantiškų, viliojamų atvaizdų šaltinis. Jos yra milijonų
žmonių kapinės. Kūjis ir pjautuvas turėtų būti ne mažiau
atgrasus negu svastika.
Uigūrų („Turkestano“ JAV rezoliucijoje) ir tibetiečių
vargai nusipelnė ypatingo dėmesio. Kinija reikalauja deportuoti
uigūrus pabėgėlius. Kai kurios šalys, tokios kaip Tailandas,
bailiai paklūsta. Tvyrant pasipiktinimui dėl gerbiamo tibetiečio
vienuolio Tenzino Deleko Rimpoche
mįslingos mirties kalėjime ir jo skuboto bei barbariško kremavimo,
įvykdyto jo tėvynės okupantų, pasigedau buvusių pavergtųjų
šalių lyderių tvirtų pareiškimų. Juk dar visai neseniai šios
šalys pačios patyrė kančias, kurios dabar sukeliamos Tibetui.
Dar svarbiau pareikšti pasibaisėjimą dėl blogo elgesio su
žmonėmis, dabar bėgančiais nuo skurdo, karų ir priespaudos.
Vidurio ir Rytų Europos šalių griežta pozicija migracijos klausimu
vargu ar dera prie jų pačių istorijos. Juk kai kurie iš milijonų
lenkų, ukrainiečių, čekų, slovakų ir kitų, ieškojusių naujo
gyvenimo kitur, buvo tokie patys kaip žmonės, dabar paniekinamai
vadinami ekonominiais migrantais. Tuo tarpu kiti, ypač pokario
metais, bėgo nuo siaubo, kuris dabar laukia Irako jezidų, Sirijos
krikščionių ir musulmonų tarpkonfesinės nesantaikos aukų.
Branginu savo perskaitytas Šaltojo karo laikų klasikos knygas,
tokias kaip „Plaukimas į laisvę“ (Sailing to Freedom),
„Pabėgimas per Sibirą“ (Escape via Siberia), „Su vėju į
Vakarus“ (With the Wind to the West), „Visi į laivą dėl
laisvės“ (All Aboard for Freedom) ir kitus lenkų, estų, čekų
bei kitų pasakojimus, kurie savo akimis matė komunistų darbus ir
buvo pasiryžę rizikuoti žūti, kad jų išvengtų. Amerika ir kitos
Vakarų šalys suteikė jiems prieglobstį. Panašių istorijų apstu
buvusiose pavergtose šalyse: jose kalbama apie staigią mirtį,
kankinimus, žaginimus, išdavystes, atskirtas šeimas, sugriautus
gyvenimus, branginto turto netektį, pabėgėlių stovyklose
praleistus metus – ir, galiausiai, laimingųjų naują gyvenimą,
sukurtą ant sunkaus darbo ir svetimųjų malonės pamato. Jas visas
vienija širdį gniaužiantis pasakymas: „Savo laisvėje neturime
tėvynės, o savo tėvynėje neturime laisvės.“
Būtų klaidinga minėti Pavergtųjų tautų savaitę vien
sveikinant save atlaikius kančias ir įveikus priespaudą ir
boikotuojant „Campari“ (aš jau įkūriau „Twitter“ žymą
#no2sovstalgia – „Ne sovietinei nostalgijai“). Yra iškilęs
svarbus (ir nepatogus) klausimas: kaip būtų sekęsi bėgusiems nuo
komunizmo, jeigu su jais būtų elgtasi, kaip dabar elgiamės su
bėgančiai nuo islamizmo (arba putinizmo)“, – rašo E.Lucasas.