„V.Putinas nenorėjo Donbaso – jis norėjo visos Ukrainos. Tačiau jam tai nepavyko. V.Putinas norėtų paversti Ukrainą antrąja Baltarusija, t.y. paklusnia valstybe su jam lojaliu lyderiu“, – sakė V.Jerofejevas.
Dar 2008 metais, anot rašytojo, „jis pasakė George'ui Bushui jaunesniajam, kad Ukraina nėra savarankiška valstybė, ji priklauso Rusijai“. Rusijos imperija, kaip paaiškino V.Jerofejevas, negali gyvuoti be Ukrainos: Ukraina jungia Rusiją su Europa ir Pietumis, iš ten kilę geriausi Rusijos žmonės, o ir apskritai ji daug produktyvesnė. Štai kodėl ji turi didžiulę reikšmę Rusijai“.
V.Jerofejevas, skirtingai nuo Rusijos prezidento, įsitikinęs, kad Ukraina turi savo kultūrinę tapatybę. „Žinoma, ji ją turi“, – sakė rašytojas ir pridūrė, kad jo antroji žmona buvo ukrainietė. „Ukrainiečiai praktiškesni už rusus, jie moka gerai dirbti. (...) Jie gamina daiktus, iš kurių gali užsidirbti pragyvenimui. Dar sovietiniais laikais suprasti, ar jau peržengei Ukrainos ir Rusijos sieną, buvo galima iš valgio: Ukrainoje valgis buvo daug geresnis.“
„Ir vis dėlto V.Putinas nesijaučia nelaimingas, nes kuo ryžtingiau jis veržėsi pirmyn, tuo geriau suprato, kokie silpni Vakarai, – įsitikinęs V.Jerofejevas. – Aš bendravau su svarbiausiais Vakarų politikais ir supratau, kad visi jie sutrikę ir nežino, ką toliau daryti dėl Ukrainos. Jie neskuba padėti, nes mano, kad ekonominiai sunkumai pernelyg dideli, o korupcija per daug išsikerojusi, kad su visu tuo būtų galima kovoti iš išorės. O V.Putinas, kaip buvęs KGB karininkas, labai įžvalgiai įvertina tuos signalus. Jis žino, kad europiečiai neryžtingi ir neturi orientyrų. Dabar jis greičiausiai nutrauks puolimą Donbase, tačiau vėliau vis tiek ras būdą ekonomiškai kenkti Ukrainai.“
Rašytojas išdėstė savo požiūrį ir dėl demokratijos galimybės Rusijoje bei dėl Vakarų klaidų šiuo požiūriu: „Visiškai aišku, kad demokratija vis dėlto įsigalės ir Rusija anksčiau ar vėliau taps europietiška šalimi. Visiškai galimas dalykas, kad tai atsitiks po 50 metų.“
V.Jerofejevo požiūriu, Vakarai, bendraudami su Rusija, padarė rimtą klaidą. „Kai V.Putinas 2000 metais tapo prezidentu, nežinojo, koks vaidmuo jam skirtas: jis buvo aktorius be scenarijaus. Tačiau Vakarai elgėsi pasipūtėliškai ir juokėsi iš Rusijos atsilikimo. Rusai pasijuto pažeminti – lygiai taip pat, kaip vokiečiai po Pirmojo pasaulinio karo. Todėl Rusijoje įvyko metafizinis perversmas ir rusai atsiribojo nuo materialistinių Vakarų, kurių visuomenė praradusi tikėjimą Dievu. Šitaip Rusijoje pamažu įsitvirtino archajinis gentinis mąstymas, kuriam būdingos tokios sąvokos kaip „mes“ ir „jie“.
Apie V.Jerofejevą
V.Jerofejevas – vienas garsiausių šių dienų rusų rašytojų. Pasak kritikų, galbūt šiuolaikinėje literatūroje yra ryškesnių vardų, tačiau skandalingesnių – ne.
V.Jerofejevas, rašytojas iš pašaukimo, literatūrologas iš profesijos, gimė 1947 m. Maskvoje, diplomato šeimoje. Nuo 1967-ųjų bendradarbiauja periodikoje. 1970 m. baigė Valstybinio Maskvos universiteto filologijos fakultetą. Filologijos mokslų kandidatas (1975 m.). 1979-aisiais V.Jerofejevas buvo priimtas į SSRS Rašytojų sąjungą, tačiau netrukus iš jos išmestas už pogrindinio „Metropolio“ almanacho rengimą.
Vėliau dėstė įvairiuose JAV universitetuose, vedė laidas Rusijos valstybinėje „Kultūros“ televizijoje. 1989-aisiais Rusijoje oficialiai debiutavęs prozos knyga „Anos kūnas, arba Rusų avangardo pabaiga“, V.Jerofejevas netruko sulaukti pasaulinio pripažinimo. Į daugelį pasaulio kalbų išverstuose kūriniuose rašytojas atvirai kalba apie šiuolaikinės gyvensenos trapumą, visuomenės vertybių reliatyvumą, savitai plėtoja erotinę tematiką, stengiasi atspindėti ne visuomet teigiamus estetinius bei etinius pokyčius, jo nuomone, įvykusius šių dienų žmogaus sąmonėje. V.Jerofejevas nevengia atvirai pareikšti kritiškos nuomonės apie praeities bei šiandienės Rusijos aktualijas.
Parengė Milda Augulytė