Kai šių metų vasario pabaigoje Maskvoje, prie pat Kremliaus, buvo sušaudytas vienas garsiausių prezidento Vladimiro Putino režimo kritikų B.Nemcovas, analitikus labiausiai pribloškė net ne pats žmogžudystės faktas.
B.Nemcovas turėjo daug priešų. Žinoma, ne tiktai Kremliuje, bet ir Rusijoje visi puikiai suvokė, jog valdžia tikrai suras atpirkimo ožį, kad ir kas būtų tikrieji šaltakraujiško nusikaltimo užsakovai.
Taip ir atsitiko: netrukus paaiškėjo, kad Rusijos teisėsauga kaltę dėl B.Nemcovo nužudymo linkusi suversti čečėnams ekstremistams. Konkrečiai – Zaurui Dadajevui, kuris esą ir paleido šūvius į opozicionierių, keršydamas už paramą Prancūzijos savaitraščiui „Charlie Hebdo“.
Tuo viskas lyg ir turėjo baigtis – byla, nuosprendis, kalėjimas. Bet iš pradžių dėl nužudymo prisipažinęs Z.Dadajevas vėliau atsiėmė savo pareiškimą.
O dar keisčiau nuskambėjo Čečėnijos lyderio Ramzano Kadyrovo žodžiai iškart po Z.Dadajevo arešto. R.Kadyrovas gyrė sulaikytąjį už patriotizmą, teigdamas, kad jis niekuomet nesiryžtų nusižengti Rusijai.
Maskvoje pradėta šnekėti, kad režimas praranda smurto naudojimo monopolį.
Ar tikrai? Ar V.Putino prisijaukintas R.Kadyrovas netampa didžiausiu jo priešu?
Prieš mirtį ir pats B.Nemcovas buvo viešai pasvarstęs: „R.Kadyrovo ir V.Putino sutartis – pinigai už ištikimybę – netrukus bus sulaužyta. O kur tada patrauks 20 tūkst. R.Kadyrovo vyrų? Ko jie reikalaus? Kaip jie elgsis? Kada jie ateis į Maskvą?“
Respublika garbina V.Putiną
Čečėnijoje V.Putino pilna visur. Jis iš atvaizdų nuo regioninių mokyklų ir daugiabučių pastatų fasadų į visus žvelgia tarsi angelas sargas.
Grozno priemiesčių gyventojai jį kasdien mato ant reklamos iškabų ir ant stulpų palei greitkelius.
Oro uoste keleivius, atvykstančius iš Maskvos, virš terminalo vartų pasitinka didžiulis V.Putino portretas, kuriame jis pavaizduotas tarsi nebūtų pasikeitęs nuo to laiko, kai prieš 15 metų užkariavo šias pietines Rusijos Federacijos žemes.
2000-aisiais, pirmaisiais V.Putino prezidentavimo metais, Čečėnija buvo maištingiausia Rusijos provincija.
Kraštą valdė islamistai karo vadai ir pasidavė tiktai tuomet, kai V.Putinas pasiuntė savo oro pajėgas sulyginti jų miestų su žemėmis.
Žuvo dešimtys tūkstančių civilių, o stipriai bombarduojama Čečėnijos sostinė Groznas 2003 metais Jungtinių Tautų ataskaitoje buvo pavadinta „labiausiai sunaikintu miestu pasaulyje“.
Tačiau šiandien Čečėnija yra kone vienintelė vieta, kur V.Putinas yra taip atvirai ir viešai garbinamas.
Centrinė Grozno gatvė pavadinta V.Putino alėja, o vietos saugumo pajėgos, kurias sudaro buvę sukilėliai, dabar trokšta išpildyti kiekvieną prezidento paliepimą arba pasmerkti save kančioms.
„Pareiškiame visam pasauliui, kad mes esame V.Putino pėstininkai, – neseniai vykusiose karinėse pratybose Grozne skelbė 38 metų R.Kadyrovas. – Mes įvykdysime bet kokį prezidento įsakymą bet kurioje pasaulio dalyje.“
Ši priesaika puikiai parodo, kaip V.Putinas sugebėjo pakeisti Čečėniją. Jam pavyko ne tik pavergti šio regiono islamistų sukilėlių širdis, bet ir paversti juos savo ištikimiausiais kadrais.
Ypač naudingi V.Putinui čečėnai buvo praėjusiais metais, prasidedant karui Rytų Ukrainoje, kai jie padėjo prorusiškiems separatistams užimti dideles šalies teritorijas.
Dabar, kai JAV ir jų sąjungininkai toliau taiko sankcijas Rusijai dėl Krymo aneksijos ir agresijos Donbase, čečėnų pajėgos yra tapusios vienu pavojingiausių ir labiausiai nenuspėjamų elementų Rusijos kovoje su Vakarais.
„Jie mums labai praverčia“, – savaitraščiui „Time“ teigė vienas V.Putino patarėjų, nenorėjęs sakyti savo pavardės.
Kai Kremlius susiduria su atkakliu konkurentu, rusai mėgsta taip sakyti: „Nenorite su mumis diskutuoti? Puiku, tada aiškinkitės su dešimt tūkstančių šių banditų. Jie atvažiuos ir nukapos ne vieną galvą. Galbūt tada panorėsite diskutuoti.“
Vakarai taiko sankcijas
Nuo konflikto Ukrainoje pradžios pernai pavasarį JAV iš Čečėnijos jaučia gana didelę grėsmę. Tai tik parodo R.Kadyrovui ir jo artimiausiems leitenantams įvestos sankcijos.
ES pareigūnai pabrėžia, kad kelionių draudimai ir turto įšaldymas buvo būtini, nes R.Kadyrovas praėjusią vasarą grasino į Ukrainą nusiųsti net 74 tūkstančius kovotojų.
Savo ruožtu Ukrainos vyriausybė gruodį pradėjo baudžiamąjį tyrimą dėl R.Kadyrovo įsakymo pagrobti kelis Ukrainos įstatymų leidėjus ir išvežti juos į Čečėniją.
Šie įsakymai, anot Ukrainos vidaus reikalų ministerijos, „kelia realią nužudymo ar kitą grėsmę Aukščiausiosios Rados nariams“.
Nors dažniausiai R.Kadyrovas juokiasi iš jam skiriamų sankcijų, praėjusią vasarą jis uždraudė JAV prezidentui Barackui Obamai ir keliems ES pareigūnams lankytis Čečėnijoje.
Net pačiame Kremliuje daug kas į R.Kadyrovą pastaruoju metu pradėjo žvelgti vis atidžiau.
Esą kodėl V.Putinas jo nenuramina?
Mat kol kas atrodo, kad Rusijos prezidentas R.Kadyrovui kuo toliau, tuo daugiau suteikia galių ir laisvės kandžioti Kremliaus oponentus.
Tiesa, niekas nežino, ar V.Putinas dar gali elgtis kitaip.
„Šiuo metu V.Putinas R.Kadyrovo patraukti negali, – teigė Glebas Pavlovskis, anksčiau dirbęs Rusijos prezidento patarėju. – Siūlyčiau surengti karinę kampaniją. Ir didelę.“
Žinoma, V.Putinas prisimena, kokios šlykščios tokios kampanijos gali būti. Praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje su centrine valdžia Maskvoje atsilabino Ukraina, Gruzija, Armėnija ir dar daug buvusių sovietinių respublikų.
Bet Borisas Jelcinas – pirmasis posovietinės Rusijos prezidentas – liniją nubrėžė ties Čečėnija.
Keršydami susprogdino
Nuo pat Rusijos caro Petro I valdymo metų XVIII amžiuje šalies valdovai labai didžiuodavosi, kad anksčiau sugebėta pajungti Juodosios ir Kaspijos jūrų regionus.
O praradus Čečėniją galėjo prasidėti grandininė reakcija. Kremliui grėsė prarasti visą Šiaurės Kaukazą – didžiąją musulmoniško regiono, kuriam priklauso ir Čečėnija, dalį.
Todėl 1994-aisiais B.Jelcinas nuraminti Čečėnijos separatistų išsiuntė Rusijos tankus. Tiesa, netrukus buvo priverstas su siaubu akyse stebėti, kaip sukilėliai tūkstančiais žudo jaunus Rusijos šauktinius.
1996 metais B.Jelcinas pasiūlė taikos sutartį, kuri suteikė Čečėnijai de facto nepriklausomybę. Tačiau kovos apsiramino tiktai trumpam.
Mat jau 1999-aisiais keli radikalūs čečėnai karo vadai nutarė inscenizuoti Rusijos Dagestano regiono invaziją ir taip Maskvai suteikė galimybę pulti.
V.Putinas, tuo metu vadovavęs Rusijos vyriausybei, nusprendė pasinaudoti oro pajėgomis ir užpulti Čečėnijos partizanus.
Čečėnai priešlėktuvinės gynybos neturėjo. Tad 2000-ųjų pradžioje, kai V.Putinas tapo Rusijos prezidentu, visiems tapo aišku – laimėti karo jie nesugebės.
O tada, kadangi Čečėnijos vadovai pradėjo tarpusavyje pyktis, V.Putinas įsikišo su pasiūlymu religiniam lyderiui, ramiajam muftijui Achmadui Kadyrovui. Pasiūlymas buvo toks, kokio neįmanoma atsisakyti.
Jis turėjo du pasirinkimus – arba stebėti, kaip nyksta jo tauta, arba pereiti į Rusijos pusę ir padėti Kremliui apraminti radikalius sukilėlius. A.Kadyrovas sutiko.
Tai buvo lemtingas sprendimas. Per karinį paradą Grozne 2004-aisiais žudikai detonavo sprogmenį po A.Kadyrovo kėde ir nužudė jį kartu su dar daugiau nei tuzinu žmonių.
Jo sūnus Ramzanas, kuriam buvo 27-eri, nieko nelaukdamas nuskrido į Maskvą ir su ašaromis akyse buvo V.Putino palaimintas perimti Čečėnijos valdymą.
Masinė priesaika stadione
Remiamas Kremliaus ir bent iš pradžių atidžiai prižiūrimas Rusijos saugumo tarnybų R.Kadyrovas pradėjo darbus nuo tik jam ištikimos kariuomenės subūrimo. Tam prireikė įkalbinti daugelį separatistų pereiti į kitą pusę.
„Mes aiškindavome tiems žmonėms, kad kitu atveju jiems beliktų slėptis miškuose, o anksčiau ar vėliau jie vis tiek bus nužudyti“, – prisimena generolas majoras Apti Alaudinovas, kuris tuo metu buvo atsakingas už sukilėlių verbavimą.
„Po daugelio metų tavo kraštiečiai sakys, kad Čečėnija nyksta dėl tavęs. Ar nori, kad taip būtų?“ – tokiu klausimu prie sienos kovotojus spausdavo naujoji valdžia.
Dauguma sukilėlių sutiko, kiti buvo surasti ir daugeliu atvejų eliminuoti.
2009-aisiais, kai Rusija nutraukė karo padėtį Čečėnijoje ir leido vietiniams kontroliuoti regioną patiems, dauguma sukilėlių jau buvo sutikę su V.Putino pasiūlytu planu R.Kadyrovo tėvui.
Viskas užtruko dešimtmetį, tačiau V.Putinui pavyko savo aršiausius priešus paversti ištikimais tarnais. O netrukus, dar po penkerių metų, Rytų Ukrainoje čečėnai įrodė, kad tapo jo svarbiais pėstininkais.
Likus kelioms dienoms iki Naujųjų – 2015 metų, A.Alaudinovas išleido direktyvą, nurodančią tūkstančiams vyrų kitą dieną, gruodžio 28-ąją, susirinkti futbolo stadione Grozno centre.
Taip pat buvo nurodyta turėti maisto, neperšaunamąsias liemenes, šiltų drabužių ir kuo daugiau ginklų.
„Mes privertėme juos patikėti, kad jie bus išsiųsti į mūšį dar tą pačią dieną“, – aiškino A.Alaudinovas.
Rusijos televizijos kanaluose mirgėjo reportažai, kaip R.Kadyrovas kreipiasi į savo kariuomenę futbolo stadione.
Savo kalboje jis pabrėžė, kad Rusijos kariuomenė turi daug karinių laivų, lėktuvų ir atominių ginklų, kurie skirti apginti savo žemę nuo agresoriaus.
„Tačiau kai kurios misijos gali būti laimėtos tik savanorių dėka, – tuomet gana nelauktai pridūrė R.Kadyrovas. – O jas laimėti mes norime.“
Tuomet visas stadionas pradėjo skanduoti „Allahu akbar!“ („Dievas yra didis!“).
Susirinkę būrių vadai visų 15 tūkst. kovotojų klausė, ar jie pasirengę pasitraukti iš aktyvios tarnybos, tačiau vis tiek eiti kovoti. A.Alaudinovas teigė, kad tai buvo valios testas – būdas įvertinti kovotojų pasirengimą būti išsiųstiems į slaptą misiją Ukrainoje.
Rusijos kariuomenės vadovai ne kartą prašė visų karių oficialiai palikti tarnybą prieš vykstant į karo veiksmų zoną Donbase. Priešingu atveju būtų galima kalbėti apie nelegalią invaziją į kaimyninę valstybę.
Taip teigė ne vienas Rusijos karys, per pastaruosius metus suimtas Ukrainos pajėgų.
Būtent dėl to V.Putinas visą laiką galėjo oficialiai teigti, kad Ukrainoje nevyksta jokia intervencija, o žuvę kariai – tiesiog savanoriai.
„Man tai netrukdo, – teigė vienas čečėnas, kuris ir pats pernai vyko kautis į Ukrainą. – Darysiu viską, kad įvykdyčiau nurodymus.“
Discipliną diegia nuo mažens
Šiam kovotojui neseniai sukako 20 metų, bet jis beveik visą gyvenimą praleido apsuptas R.Kadyrovo režimo propagandos.
Ji kartais gali atrodyti šiek tiek netikėta – sujungianti konservatyvų islamą ir atsidavimą V.Putinui. Tačiau tokia žinia Čečėnijoje staigiai paplito ir buvo stebėtinai veiksminga.
„Kiekvienos mokyklos koridoriuje ant vienos sienos yra vaizduojami Kremliaus bokštai, o ant kitos – Čečėnijos mečetės“, – teigė Abdula Istamulovas, R.Kadyrovo patarėjas, padėjęs sukurti čečėnų perauklėjimo programą.
Vienybės tarp Čečėnijos ir Rusijos idėja, atsidavimas abiem tautoms nuo vaikystės taip pat yra diegiama regiono bokso bei kovos menų klubų atstovams. Berniukai čia šių sporto šakų pradeda mokytis vos atsistoję ant kojų.
Pasaulio karatė čempionas Lechis Kurbanovas, treniruojantis vietos elito vaikus, įskaitant ir tris sūnus, teigė, kad keturi iš penkių geriausių jo mokinių vėliau eina tarnauti viename ar kitame ginkluotųjų pajėgų filiale.
„Disciplina yra mūsų kraujyje, – tikino L.Kurbanovas. – Mes galime daryti bet ką, jei tik mūsų vadovas parodo mums kelią.“
Be regioninių kovų klubų, R.Kadyrovas yra įsteigęs ir 5 internatus, kuriuose berniukai ir jaunuoliai (paprastai 9–19 metų) praleidžia studijuodami Koraną.
„Čia mes skiepijame jiems kultūrą, – sakė Grozno internato instruktorius Saidas Husseinas Said-Ibrahimas. – Mūsų berniukai ramesni, labiau pasitiki savimi.“
Dauguma internatų absolventų galiausiai irgi pasirenka karinę tarnybą.
Ši sistema R.Kadyrovui užtikrina didžiulį skaičių potencialių karių, kuriems jau vaikystėje būna įdiegiami ištikimybės ir pasiaukojimo principai. O kur dar Čečėnijos kariavimo tradicija.
„Nuo senų senovės čečėnai auklėjami tapti kariais, – tvirtino Čečėnijos muftijus Salahas Mežjevas. – Ir tuo mes labai didžiuojamės.“
Taigi kai praėjusių metų gruodį kariai susirinko Grozno stadione, A.Alaudinovas visiškai nenustebo, kad beveik visi savanoriškai pasirinko vykti į misiją užsienio šalyje.
„Mes parodėme pasauliui ir Rusijos žmonėms, kad R.Kadyrovą ir V.Putiną palaikysime bet kokioje situacijoje, – pabrėžė generolas. – Mes esame pasiryžę net žūti, nes mirtis mums nieko nereiškia, jeigu ji garbinga.“
Perėjo į aukštesnį lygį
Vis dėlto toks nuožmumas pastaraisiais metais pradėjo nervinti kai kuriuos Čečėnijos stebėtojus Maskvoje.
Esą Kremliaus pareigūnai vis dažniau nerimauja, kad R.Kadyrovo pajėgos gali net atsisakyti paklusti sostinei.
Baimę pakurstė incidentas šių metų kovą, kai buvo suimtas elitinio Čečėnijos bataliono pavaduotojas Z.Dadajevas.
Jis buvo apkaltintas B.Nemcovo, vieno aršiausių V.Putino kritikų, nužudymu.
Vienas Rusijos opozicijos lyderių B.Nemcovas vasario 27-ąją buvo nušautas visai šalia Kremliaus, kai su drauge žingsniavo namo.
Čečėnai jau yra buvę apkaltinti V.Putino kritikų nužudymu – žurnalistės Anos Politkovskajos 2006-aisiais ir aktyvistės Natalijos Estemirovos 2009-aisiais.
Bet susidorojimas su B.Nemcovu – dar aukštesnis lygis. Juolab kad sulaikytas aukštas pareigas R.Kadyrovo klikoje einantis pareigūnas.
Maskva jau manė, kad valdžia pagaliau užmaus apynasrį nesuvaldomiems čečėnams.
Tačiau R.Kadyrovas netikėtai ėmė girti įtariamą žmogžudį, esą jis itin ištikimas Rusijai.
Tuo metu dėl savo gyvybės buvo išsigandęs ne vienas Rusijos opozicionierius, taip pat ir nepriklausomi žurnalistai.
„Mes žinojome, kad jie turėjo nepageidaujamų žmonių sąrašą“, – teigė Aleksejus Venediktovas, radijo stoties „Echo Moskvy“ redaktorius, dažnai kritikuojantis V.Putino politiką.
Žurnalistą šaltiniai Rusijos saugumo tarnybose įspėjo išvažiuoti iš miesto: „Tai buvo siaubinga. Kai buvo nužudytas B.Nemcovas, tapo aišku, kad valstybė prarado smurto naudojimo monopoliją.“
Buvo ir dar vienas iškalbingas ženklas, parodantis, kad V.Putinas greičiausiai sukūrė pabaisą, kurios nebegali suvaldyti.
Balandžio 19 dieną Rusijos pareigūnai įžengė i Čečėnijos teritoriją, kad suimtų įtariamą nusikaltėlį. Per operaciją tarp Rusijos saugumo pajėgų ir įtariamojo kilo susišaudymas ir pastarasis žuvo.
R.Kadyrovas įsiuto. Nepaprastojo posėdžio metu Čečėnijos lyderis nurodė savo pavaldiniams šauti į visus Rusijos saugumo agentus, kurie be leidimo pateks į respubliką.
„Oficialiai pareiškiu, kad jei jie pasirodys mūsų teritorijoje be jūsų žinios, nesvarbu, ar jie kilę iš Maskvos, ar Stavropolio, – šaukite“, – kartojo R.Kadyrovas.
R.Kadyrovo bijo visi
Tai tik paliudijo, kad V.Putinas turi problemą Čečėnijoje. R.Kadyrovas, pagal turimą galią prilygstantis kitiems Rusijos regionų vadovams, įsakė savo armijai žudyti federalinius pareigūnus.
V.Putinas privalėjo pastatyti R.Kadyrovą į vietą. Tačiau jis nusprendė priešingai.
Pareigūnai, kurie atliko operaciją Čečėnijoje, buvo apklausti, o R.Kadyrovui tik skirtas papeikimas. Kodėl?
Aišku, jog Čečėnijos lyderis prisiėmė V.Putino buldogo vaidmenį ir kol kas buvo laikomas už ilgo pavadžio. Galbūt net per ilgo.
Mat pastaraisiais metais R.Kadyrovas Čečėniją valdė taip, kaip tik nori: jis respublikoje įvedė šariatą, apribojo alkoholio pardavimą, išleido poligamijos įstatymus, taip pat privertė moteris kukliau rengtis.
Be to, R.Kadyrovas visada pasižymėjo ekstravagantiškais žaislais – lenktyninių žirgų žirgynu, privačiu zoologijos sodu.
Kaip teigia politologas Aleksandras Špuntas, nors Čečėnijos lyderis aiškina, kad jam turtus „sukrovė Alachas“, iš tiesų Maskva negaili jam privilegijų. O tokį statusą R.Kadyrovas užsidirbo savo gebėjimu išgąsdinti.
„Visi jo bijo, – pripažino buvęs Kremliaus patarėjas G.Pavlovskis. – Jis įrodė, kad nebijo naudoti jėgos tiek Čečėnijoje, tiek užsienyje. V.Putinui jis labai reikalingas šaltinis.“
Parengė Julius SARAPINAS
Čečėnija palūžo po dviejų karų
Rusijos imperija tik XIX a. galutinai palaužė Šiaurės Kaukazo tautų – čečėnų, dagestaniečių, ingušų – pasipriešinimą. Bet, 1917 metais Rusijoje prasidėjus revoliucijai, prasidėjo naujas etninių grupių išsilaisvinimo judėjimas.
Čečėnai, dagestaniečiai ir ingušai paskelbė Šiaurės Kaukazo kalnų respubliką. Tiesa, 1921 metais rusai užpuolė regioną ir jį prijungė prie sovietinių teritorijų.
Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Čečėnija buvo sujungta su Ingušija, sukuriant Čečėnijos-Ingušijos autonominę respubliką. Kiek vėliau čečėnai sukilo prieš sovietinę valdžią ir už tai buvo represuojami: prasidėjo žudymai, deportacijos.
Josifas Stalinas kaltino čečėnus pagalba nacistinės Vokietijos kariams per Antrąjį pasaulinį karą. Į tėvynę deportuotiems čečėnams leista grįžti tik 1956 metais, kai Nikita Chruščiovas pradėjo destalinizaciją.
1991 metais žlugus Sovietų Sąjungai čečėnų lyderių grupė paskelbė nepriklausomą Ičkerijos čečėnų respubliką. Tiesa, tarptautinė bendruomenė jos niekada nepripažino ir po dviejų Čečėnijos karų respublika buvo likviduota.
Pirmasis karas vyko 1994–1996 metais. Čečėnai buvo pranašesni nei mūšiams nepasirengę rusai ir tuometis Rusijos prezidentas B.Jelcinas turėjo įšaldyti konfliktą paliaubomis.
Antrasis karas Rusijos pajėgoms buvo sėkmingesnis. 1999 metų rugpjūtį į Čečėniją įžengusius rusus rėmė aviacija. Kitų metų vasarį buvo užimtas Groznas, o gegužę įvesta tiesioginė Maskvos valdžia. Tiesa, sukilėliai buvo medžiojami iki pat 2009-ųjų.
