Tie, kam pavyko užlipti ant pastatų stogų arba pasiekti
sausumą, turėjo ištisas dienas laukti pagalbos, o miestą apėmė
chaosas.
Mūsų dienomis spalvingi namai ant polių pakeitė daugelį
sutręšusių griuvenų, likusių tame JAV pietiniame pajūrio
žemumos mieste, kai katastrofinis potvynis pagaliau nuslūgo.
Pučiamųjų orkestrai vėl žygiuoja klestinčiame Prancūzų
kvartale, lydimi šokančių vietos gyventojų ir turistų. Miestas
išsaugojo gastronomijos rojaus šlovę: jame veikia 600 restoranų
daugiau negu prieš „Katrina“ siautėjimą.
„Mūsų miestas vėl atsistojo, o šis atsigavimas yra viena iš
nuostabiausių pasaulyje istorijų apie tragediją ir triumfą,
prisikėlimą ir atpirkimą“, – antradienį sakė Naujojo Orleano
meras Mitchas Landrieu (Mičas Lendru).
„Vienas žodis: ištvermė“, – pridūrė jis.
Daugiau negu 1,8 tūkst. žmonių žuvo JAV Meksikos įlankos
pakrantėje, daugiausiai Naujajame Orleane, o dar per milijonas
gyventojų buvo priversti palikti savo namus, kai 5-osios kategorijos
uraganas smogė tam regionui 2005 metų rugpjūčio 29 dieną. Audros
padaryta materialinė žala vertinama 150 mlrd. dolerių.
Bene daugiausiai žalos buvo padaryta sugriuvus prastai
įrengtiems ir prižiūrėtiems apsauginiams pylimams, neatlaikiusiems
didžiulės audros patvankos spaudimo. Potvynis užliejo apie 80 proc.
Naujojo Orleano namų, o vandens gylis kai kur siekė šešis metrus.
Vangus vyriausybės atsakas atskleidė šalies nesugebėjimą
geriau pasirengti reaguoti į krizes, nors milijardai dolerių buvo
išleista teritoriniam saugumui užtikrinti po 2001 metų rugsėjo
11-osios atakų.
Praėjo keturios dienos, kol sunkvežimiai atvežė maisto ir
vandens dešimtims tūkstančių įstrigusių žmonių.
Galiausiai buvo evakuotas visas miestas. Praėjo kelios savaitės,
kol buvo nusausintas potvynių vanduo, o namai buvo patikrinti,
ieškant aukų. Turėjo praeiti dar keli mėnesiai, kol dauguma
žmonių galėjo sugrįžti namo.
Klestinti ekonomika
Naujasis Orleanas, kuriame kadaise veikė didžiausias Jungtinėse
Valstijose vergų turgus, iki audros buvo rasiškai labai susiskaldęs
miestas, kuriame klestėjo nusikalstamumas, mokyklos buvo nepakankamai
finansuojamos, infrastruktūra – byranti, o ekonominės galimybės
– menkos.
Praėjus dešimtmečiui miesto ekonomika klesti.
Viešbučių užimtumas dabar didesnis negu būdavo prieš audrą;
nuo 2010 metų buvo sukurta 14 tūkst. naujų darbo vietų, o naujų
verslo įmonių įkuriama 64 proc. daugiau, lyginant su nacionaliniu
vidurkiu.
Nusikalstamumas sumažėjo: žmogžudysčių įvykdoma mažiausiai
per pastaruosius 43 metus, o miesto kalėjimuose laikomų žmonių
sumažėjo dviem trečdaliais. Švietimo padėtis taip pat pagerėjo
– mokslus sėkmingai baigia daugiau moksleivių, o jų pažymiai
smarkiai pagerėjo.
Vis dėlto Naujasis Orleanas yra antrasis miestas Jungtinėse
Valstijose pagal pajamų nelygybę, o neturtingesniuose rajonuose
tikėtina žmonių gyvenimo trukmė tėra 54 metai – 25 metais
mažesnė negu prabangiuose rajonuose, esančiuose vos už kelių
kilometrų.
Kai kurie gyventojai sako, kad taip pat pasikeitė miesto
atmosfera, kuris anksčiau buvo labiau afrokaribietiška ir kreoliška
negu amerikietiška.
Daugybė gyventojų į savo miestą taip ir nesugrįžo. Dabar
Naujajame Orleane gyvena apie 100 tūkst. mažiau žmonių negu gyveno
prieš „Katriną“, o daugelis jų yra naujai atvykę.
Juodaodžių bendruomenė sumažėjo apie 115 tūkst. žmonių;
2000 metais jie sudarė 68 proc. miesto gyventojų, o 2013-aisiais –
jau tik 60 procentų, rodo naujausi surašymo duomenys.
Poetė ir smulkaus verslo įmonės savininkė Asia Rainey (Eiža
Reini) užaugo katastrofos smarkiai nuniokotame Žemutiniame 9-ajame
rajone. Ji tebegedi draugų, artimųjų ir bendruomenės narių, kurie
niekada nebegrįžo.
„Mums sunkiai sekasi išsilaikyti, – sakė ji. – Naujojo
Orleano niekada nebus be žmonių, kurie jį pastatė.“