– Ar galėtumėte žiūrovams apibūdinti tai, ką Jūs analizuojate? Kaip atpažinti radikaliosios dešines partiją?
– Akademinėse diskusijose radikaliosios dešinės partija būtų apibūdinama kaip nacionalistinė, autoritariška ir populistinė. Paprastam radikaliosios dešinės apibrėžimui užtenka šių trijų elementų.
– Pastaraisiais metais daug kalbama apie radikaliosios dešinės suaktyvėjimą. Ar tokios partijos iš tiesų populiarėja?
– Kai kuriose Europos šalyse – taip. Ne daugumoje, bet Prancūzijoje, Vengrijoje, Švedijoje, Italijoje parama radikaliosios dešinės partijoms auga.
– Ar tos partijos skirtingose šalyse kaip nors susijusios? Kas jas vienija?
– Daugelis jų dažnai bendradarbiauja, bet nebūtinai sutaria visais klausimais. Prancūzijos „Nacionalinis frontas“ nebendrautų su Vengrijos „Jobik“, nes „Jobik“ per daug radikali nuosaikesniam bandančiam būti „Nacijonaliniam frontui“. O švedams nelabai įdomu bendradarbiauti su radikaliosiomis italų dešinės organizacijomis. Bet visas jas vienijantis bruožas – antiimigracinė pozicija naudojantis dabartinėmis migracijos į Europos Sąjungą problemomis.
– Kitaip tariant, radikaliosios dešinės partijos kelia klausimus, kuriuos norėtų iš politikų girdėti visuomenė?
– Taip. Bet labai populistiniu būdu. Juk įprastinės partijos taip pat apie tai kalba. Vien tik kalbos apie imigracijos keliamas problemas neišsprendžia pačių problemų. Tiesiog įprastinės partijos labai ilgą laiką išvis vengdavo apie tai kalbėti. Štai kodėl radikaliosios dešinės partijos išpopuliarėjo. Jos klausdavo tam tikrų klausimų, į kuriuos atsakymų nepateikdavo, tačiau visuomenės, ypač darbininkų klasei ar didesnę socialinę atskirtį patiriantiems žmonėms patiko, kad bent kažkas apie tai kalba.
– Per Ukrainos įvykius, ypač vadunamąjį referendumą Kryme, vieninteliai stebėtojai iš Europos ten buvo radikaliosios dešinės partijų nariai, pats apie tai daug rašėte. Kodėl Europos radikaliajai dešinei taip patinka dabartinė Rusija? Kodėl radikalai taip stengiasi padėti V. Putinui pateisinti savo veiksmus?
– Radikaliosios dešinės politikai kartu su įvairiomis Rusijos organizacijomis keistus ir neskaidrius rinkimus pradėjo stebėti dar 2005-iaisiais. Nuo tada V. Putino Rusija darėsi vis labiau antivakarietiška ir, svarbiausia, antiamerikietiška. Būtent antiamerikietiškumas Europos radikalams labiausiai patinka V. Putino Rusijoje. Jie mano, kad V. Putinas kelia iššūkį Vakarų liberalizmui Europoje. Kita vertus, V. Putinas radikalų laikomas stipriu autoritariniu lyderiu, o būtent autoritarizmas, kaip minėjau, yra vienas iš pagrindinių radikaliosios dešinės ideologinių elementų Europoje. O prieš kelerius metus Rusija ėmė save pristatyti kaip konservatyvią valstybę, ginančią tradicines, šeimos vertybes. Tai taip pat vertinama Europos radikaliosios dešinės.
– Tada apverskime klausimą – kodėl V. Putino Rusija bando investuoti į radikalus Europoje? Argi nebūtų naudingiau mėginti į savo pusę palenkti tas Europos politines jėgas, kurių europiečiai netraktuoja kaip autsaiderių?
– Rusijos bendradarbiavimas su radikaliąja dešine Europoje yra desperatiškas žingsnis. Rusija bandė bendradarbiauti su įprastinėmis partijomis ir kartais tai būdavo visai sėkminga, pavyzdžiui, su Vokietijos socialdemokratais. Gerhardas Schroderis tapo vienu geriausių V. Putino draugų, o pastarasis iš draugystės gavo nemažai naudos. Bet nuo 2008-ųjų karo Gruzijoje Rusijos valdžia suprato, kad daugiausiai paramos ji sulaukia iš radikaliosios dešinės, o ne pagrindinių Europos partijų. Juolab, kad pastaraisiais metais konservatoriai, socialdemokratai Europoje tapo daug kritiškesni Rusijos atžvilgiu. Vis mažiau politikų atvirai reiškia paramą V. Putino Rusijai, o jai reikia Europos įvertinimo. V. Putinui reikia parodyti savo žmonėms, kad „mes nesame izoliuoti ir Europoje yra mus remiančių žmonių, galime jums juos parodyti per televiziją“. Tuomet ir rodo konspiracinių teorijų kūrėjus, radikaliosios kairės ir dešinės politikus, teigiančius, kad Rusijai puikiai sekasi. Tai tarsi terapija Rusijos visuomenei.
– Paminėjote radikaliąją kairę. Ar ji labai skiriasi nuo radikaliosios dešinės?
– Žinoma, skiriasi savo ideologine pozicija, tačiau Esama ir jas vienijančių dalykų – antiamerikietiškUmas, globalizacijos, NATO kritika ir kritika to, ką jie vadina Vakarų imperijalizmu.
– Ar tuomet „Podemos“ Ispanijoje arba „Syriza“ Graikijoje turės panašią nuomonę Rusijos ir Ukrainos klausimu, kaip ir „Nacionalinis frontas“ Prancūzijoje?
– Daugiausia taip. „Podemos“ gal ir neturi aiškios pozicijos dėl Ukrainos. „Syriza“ turi. Bet jei pažiūrėsite į balsavimo rezultatus EP, kai buvo priimta rezoliucija dėl ES ir Rusijos santykių, pamatysite, kad rezoliucijos nerėmė „Nacionalinio fronto“, „Syrizos“ nariai. Čia jie eina koja kojon. Kraštutinė dešinė ir kairė dėl tam tikrų dalykų balsuoja identiškai.
– Ar galėtumėte pasakyti, kad Rusija šelpia radikaliosios dešinės partijas? Ar yra įrodymų?
– Sakyčiau, kad tam tikromis progomis Rusija teikia finansinę paramą tam tikroms organizacijoms Europoje. Kol kas įrodytas tik vienas atvejis – parama „Nacionaliniam frontui“ Prancūzijoje. Prieš metus vienas Prancūzijos žurnalas išspausdino informaciją apie daugiamilijoninę paskolą tai partijai. Bet sakyčiau, kad tai išimtis, ne taisyklė. Ne visos radikaliosios dešinės partijos Europoje remia V. Putiną. Manyčiau, kad daugiausiai rusiškos paramos toms partijoms tenka individualiu lygiu. Tai ne pinigai partijai, o gali būti pinigai tik vienam žmogui. Ir jei tai vyksta, o tai vyksta, tuomet tai grynieji, o ne banko pavedimas, kurį galima susekti. Tad labai sunku atsekti tuos finansinius ryšius.
– Kur proporcingai gyventojų skaičiui didesnė radikalioji dešinė – Rusijoje ar Ukrainoje?
– Kai kas teigia, kad Rusija – fašistinė valstybė. Aš tuo netikiu, bet kai Rusija prisistato kaip konservatyvi valstybė, tuomet ji tikrai dešinėje. O tai autoritarinė valstybė, todėl toji dešinė – stipri, labai artima radikaliajai dešinei. Tad kalbame ne apie kokią nors partiją, bet apie visą valstybės režimą, kuris gali būti laikomas radikaliaI dešiniu. O Ukrainą apibūdinčiau kaip labai silpną demokratiją. Kraštutinės dešinės partijos ten egzistuoja, visų pirma – „Svoboda“, „Pravyj sektor“, bet rinkimų požiūriu jos labai silpnos. 2012-iais Svoboda pateko į parlamentą su daugiau nei 10 proc. rinkėjų balsų, bet nuo 1991-ųjų nė vienai kitai radikaliosios dešinės partijai nebuvo pavykę patekti į parlamentą, ir 2014-iaisiais, jau po Maidano, „Svoboda“ į parlamentą vėl nepateko. Tad jei Ukraina ir turi problemų su radikaliąja dešine, tai tik gatvės politikoje arba tarp iš antiteroristinių operacijų grįžtančių savanorių. Jie galbūt norėtų karines pergales paversti politinėmis.
– Ką reiškia žodis „fašistas“ Rusijos viešojoje erdvėje? Ar jis reiškia tą patį, ką, pavyzdžiui, pietų europiečiui?
– Akivaizdu, kad ne. Rusams psichologiškai terminas „fašizmas“ turi vosiškai kitą prasmę. Ji ateina iš sovietinių laikų. Tada fašizmas buvo žodis, pritaikomas idėjoms, kurios buvo antisovietinės arba antikomunistinės. Kai kurie sovietiniai mokslininkai fašizmą ir apibūdindavo kaip antikomunizmą. Antikomunizmas reikšdavo antisovietizmą. Tad fašizmas – tai kažkas, kas prieš mūsų valstybę. Tad fašizmas buvo blogai, nes jis buvo prieš Sovietų Sąjungą. Bet šiandien Rusijos žiniasklaidoje ir viešose kalbose fašizmu dažnai pavadinama tai, kas kritikuoja Rusiją, kas yra antirusiškas. Tad jei Rusiją kritikuoja Vakarai, tai gali būti suprantama kaip fašistinė retorika. Politinės partijos ir organizacijos, kurias rusai supras kaip antirusiškas, iš karto gali būti pavadintos fašistinėmis. Nevisada, bet daugeliu atveju. Žinoma, rusai turbūt supranta, kad fašizmas susidaro iš nacionalistinės ideologijos. Bet daugelis rusų nevadintų „Nacionalinio fronto“ fašistine partija. Tokia ji ir nėra. Jie nevadintų jos fašistine, kadangi ji – proputiniška. O jei būtų partija su analogiška ideologija nusistačiusi prieš V. Putiną, tuomet jau būtu Rusijoje vadinama fašistine.
