Šie vulgarūs komentarai susilaukė tam tikrų sluoksnių
palaikymo: rugsėjo 10 dienos CNN apklausoje D.Trumpą palaikė net 32
proc. apklaustųjų, o 41 proc. save vadinančiųjų respublikonais
manė, kad jis bus jų partijos kandidatas rinkimuose.
Tyrimų kompanijos „Gallup Polls“ apklausos leidžia daryti
panašias išvadas: D.Trumpo populiarumas tarp respublikonų rugsėjo
pradžioje kilo. Kiti du populiarūs respublikonų kandidatai Benas
Carsonas ir Carly Fiorina irgi mėgsta pabrėžti, kad jie nėra
Vašingtono privilegijuotieji (angl. „insiders“).
Bernie Sandersas, kuris ruošiasi kautis su Hillary Clinton dėl
demokratų partijos kandidato į prezidento postą, savo
internetiniame puslapyje atvirai rašo apie didžiulę turtinę
atskirtį tarp turtuolių ir vargšų (0,1 proc. turtingiausiųjų
turi daugiau turto nei likusieji 90 proc.) ir ragina keisti visą
politinę sistemą. Jo kalbos pritraukia tūkstantines minias, o
rugsėjo 10 dienos Quinnipiac universiteto apklausa rodo, kad
B.Sandersas net pirmauja prieš H.Clinton Naujajame Hampšyre ir
Iowoje, svarbiose valstijose pirminiams rinkimams demokratų
partijoje.
Kas tai — trumpalaikė populizmo bangelė, kuri nuslūgs, kai
tik baigsis kova dėl kandidato posto abiejose partijose
(respublikonai ir demokratai išrinks po vieną kandidatą
prezidentiniams rinkimams) ar ilgalaikis politinis reiškinys?
Žinomas politikos komentatorius Larry Sabato šį reiškinį
apibūdino kaip „populistinį sukilimą“ prieš susipriešinimą
dvipartinėje politinėje sistemoje, kurioje žmonėms jau yra iki
gyvo kaulo įkyrėję politikai „magnetofonai“ (angl. „human
tape recorders“) kartojantys padėjėjų paruoštus tekstus.
Rinkėjai nori skaidrumo, jie nori prezidentu išrinkti žmogų, o
ne mašiną. Reaguodami į šį „populistinį sukilimą“,
politikai neriasi iš kailio norėdami pasirodyti tikresni,
žmogiškesni rinkėjams. Todėl ir Joe Bidenas, kuris dažnai
nesuvaldo liežuvio, bet sukuria nuoširdaus politiko įspūdį,
svarsto, ar nevertėtų rungtis su H.Clinton – juk jai lyg ir
trūksta „tikrumo“ demokratų partijos išankstiniuose rinkimuose.
Tie „tikrumas“ ir „nuoširdumas“ matuojami nuomonių
apklausose. Pavyzdžiui, NBC News/Marist rugpjūčio 26 – rugsėjo 2
dienomis atliktos apklausos Naujajame Hampšyre rodo, kad B.Sanders ir
J.Bidenas pralenkia H. Clinton savo „sąžiningumu“ ir
„empatija“. Nors pastaroji yra pripažįstama kaip stipresnė
lyderė ir labiau tinkama tarptautinių krizių sprendimui.
L.Sabato ir kiti komentatoriai šį „populistinį sukilimą“
analizuoja kaip vietinį JAV reiškinį, tačiau panašu, kad globali
„like“ kultūra įsiveržė ir į politinę erdvę. Šioje
kultūroje labai didelį vaidmenį atlieka pasekėjai
(„followers“), peržiūros („views“) ir, žinoma,
„potraukiai“ („likes“). Daugumą valdo emocijos, trumpos,
tiesios žinutės, na, ir vaizdai. Laiko analizei nelieka. Tačiau ši
kultūra turi ir teigiamų dalykų: žmonės gali lengvai gauti
informaciją apie kandidatus ir turi galimybę anonimiškai reikšti
savo nuomonę apie juos.
„Like“ kultūros įtaka JAV politikai nėra naujas reiškinys.
Internetu ir feisbuku puikiai pasinaudojo B.Obamos rinkimų kampanija
dar 2008-aisias, surinkusi daugybę nedidelių sumų iš
entuziastingų pasekėjų, o ne kelių turtuolių, kaip darė
tradiciniai politikai (tokie kaip Hillary Clinton). Šioje kultūroje
subrendusi „generation Like“ („like“ karta) neturi laiko
gilintis į sudėtingas ekonomines ir politines realijas, todėl
supaprastintos tiesos, tokios kaip D.Trumpo „Make America Great
Again“ („atstatykime Amerikos didybę“) ar B.Sanders kova prieš
turtinę atskirtį sužavi ir jaunus žmones.
Be „like“ kultūros, kiti svarbūs veiksniai – ekonominiai
rodikliai, tautinių mažumų, ypač ispanakalbių dalyvavimas
rinkimuose, taip pat ir kiti įvykiai pasaulyje nulems, kas laimės
rinkimus JAV kitais metais.
Dar gerokai iki rinkimų atliktos apklausos laimėtojo įspėti
nepadės. Tačiau jos parodė, kad būtina reaguoti į rinkėjų
emocijas. Akivaizdu, kad storžieviška D.Trumpo retorika, ypač apie
moteris ir imigrantus, peržengia padorumo ribas ir skirta
nusivylusiems politika bei liberaliais pokyčiais. Oponentai
respublikonų partijoje mėgina švelniai pabarti jį, tačiau tai tik
dar labiau įkaitina D.Trumpo pasekėjų aistras.
Pasak Marcuso Wagnerio, kuris tyrinėjo jausmų įtaką rinkėjams
2010-aisiais Didžiojoje Britanijoje, pyktis ir baimė – tai dvi
pagrindinės neigiamos emocijos, kurios įtakoja rinkėjų elgesį.
Tačiau netgi pikti rinkėjai nepraranda proto ir balsuodami atidžiai
įvertina savo pasirinkimą. Turbūt net ir šiandieniniai D.Trumpo
pasekėjai per artimiausius rinkimus elgsis panašiai, rinkdami
respublikonų partijos kandidatą. O jiems rinktis tikrai yra iš ko.
--------
Dr. Dovilė Budrytė yra Vilniaus universiteto Tarptautinių
santykių ir politikos mokslų instituto bei Georgia Gwinnett College
Atlantoje dėstytoja.