Savo šalininkų garbinamas kaip didis transformatorius,
modernizavęs Turkiją, kritikų R.T.Erdoganas laikomas vis labiau
despotišku lyderiu, puoselėjančiu ambicijas įtvirtinti
„diktatūrą“.
R.T.Erdogano Teisingumo ir plėtros partijos (AKP) netikėta
pergalė sekmadienio rinkimuose, kuriuose ji susigrąžino daugumą
parlamente, turėtų padėti jam įgyvendinti tikslą paversti savo
postą JAV stiliaus prezidentine institucija, turinčia didelius
vykdomuosius įgaliojimus.
61 metų R.T.Erdoganas pirmą kartą į valdžios olimpą užkopė
2003-aisiais, kai tapo premjeru. Po ilgo perversmų ir nestabilių
politinių koalicijų laikotarpio jis grąžino Turkijai, kurios
gyventojų daugumą sudaro musulmonai, stabilumą ir išvedė ją iš
sunkios ekonominės situacijos.
Kritikai tvirtina, kad jis siekia sunaikinti Turkijos sekuliarią
demokratiją, primesdamas visuomenei savo konservatyvias islamiškas
vertybes ir stengdamasis nutildyti savo oponentus bei jo atžvilgiu
kritiškai nusiteikusią žiniasklaidą.
Dramatišku šių jo pastangų įrodymu tapo įvykiai likus
kelioms dienoms iki rinkimų, kai riaušių policija šturmavo ir
uždarė televizijos stotis, siejamas su jo nesutaikomu priešininku
– JAV gyvenančiu dvasininku Fethullah Gulenu,
kuris kaltinamas rezgęs sąmokslą nuversti R.T.Erdoganą, kai
organizavo korupcijos tyrimą, kurio taikiklyje atsidūrė asmenys iš
prezidento artimiausios aplinkos.
„Geresnis AKP rezultatas būtų signalas R.T.Erdoganui, kad
rinkėjai pritaria jo autoritariniam stiliui – pradedant (Rusijos
prezidento Vladimiro) Putino maniera vykdomam žiniasklaidos
institucijų perėmimui ir baigiant jo karingu tonu kritikų
atžvilgiu“, – prieš sekmadienio rinkimus sakė Asli Aydintasbas
iš Europos užsienio santykių tarybos (ECFR).
„Didysis šeimininkas“
Tapęs premjeru, R.T.Erdoganas sugebėjo apkarpyti sparnus
kariškiams – anksčiau didžiulę įtaką turėjusiems Turkijos
sekuliarumo sargybiniams, tačiau eiliniams turkams pakurstė nerimą
dėl pastangų „islamizuoti“ visuomenę, kai suvaržė prekybą
alkoholiu, įvedė apribojimus dėl naudojimosi internetu ir netgi
pamėgino uždrausti valstybiniams universitetams turėti
bendrabučius, kuriuose gyventų abiejų lyčių studentai.
Užimdamas prezidento postą R.T.Eroganas neturėtų kištis į
partinę politiką, tačiau jis tebeturi didžiulę įtaką AKP ir
birželį aktyviai dalyvavo rinkimų kampanijoje, energingai
pliekdamas savo oponentus.
Iš pradžių Vakaruose jis buvo liaupsinamas už tai, kad
sukūrė pavyzdinę musulmonišką demokratiją Europos rytiniame
pakraštyje, o pati Turkija vylėsi atlikti svarbios tarpininkės
vaidmenį pasaulio arenoje.
Tačiau po Arabų pavasario nuo Ankaros nusigręžė jos draugai,
o santykiai su Vakarais atšalo, ypač dėl paramos islamistų
sukilėliams Sirijos konflikte ir dėl prastėjančios padėties
žmogaus teisių srityje, tapusios sunkiai įveikiama kliūtimi
Turkijos kelyje į narystę Europos Sąjungoje.
Ūmiu būdu garsėjantis beveik dviejų metrų ūgio R.T.Erdoganas
dažnai vadinamas „Büyük Usta“ – „didžiuoju šeimininku“
– arba tiesiog „ sultonu“.
Apie šalies lyderio sveikatos būklę sklando įvairūs gandai,
kuriuos pakurstė pranešimai, kad jam buvo atliktos dvi rimtos
žarnyno operacijos, nors medikai paneigė, kad valstybės vadovas
serga vėžiu, o jo darbotvarkė tebėra labai įtempta.
Akivaizdu, kad R.T. Erdoganas siekia įsiamžinti istorijoje kaip
vienas iš didžiųjų šalies reformuotojų greta modernios Turkijos
tėvo Mustafos Kemalio Ataturko, pastačiusio respubliką ant
subyrėjusios Osmanų imperijos pamatų.
Jis pradėjo virtinę itin ambicingų projektų, įskaitant naują
greitųjų traukinių tinklą ir tunelį po Bosforo sąsiauriu.
Tačiau jo nauji didžiuliai, 615 mln. eurų atsiėję, prezidento
rūmai su 1 150 kambarių Ankaros pakraštyje buvo išjuokti kaip
neskoninga ir nereikalinga ekstravagancija ir laikomi jo
„šliaužiančio“ autoritarizmo simboliu.
Įsižeidęs R.T.Erdoganas netgi padavė į teismą dėl šmeižto
vieną savo politinį varžovą, išdrįsusį tvirtinti, kad rūmų
tualetų sėdynės yra auksinės.
R.T.Erdoganas ne kartą nustebino keistokais pareiškimais,
pavyzdžiui, kai paskelbė, kad musulmonai atrado Amerikos žemyną
prieš Kristupą Kolumbą, kai tvirtino, kad moterys yra nelygios
vyrams, ar kai pareiškė, kad „nušluos nuo žemės paviršiaus
„Twitter“.
„AKP – mano vaikas“
R.T.Erdoganas, pakrančių sargybos karininko, dirbusio Stambulo
uosto rajone Kasimpašoje, sūnus, vaikystę praleido Rizės regione
prie Juodosios jūros, bet paauglystėje grįžo į Stambulą.
Jis baigė verslo administravimo studijas ir buvo daug žadantis
futbolininkas. Būsimasis šalies lyderis netgi žaidė futbolą
viename pusiau profesionaliame Stambulo klube.
Globojamas savo velionio mentoriaus Necmettino Erbakano, vėliau tapusio premjeru, R.T. Erdoganas tapo žinomas dėl savo veiklos islamiškame judėjime.
1994 metais jis tapo Stambulo meru ir ėmėsi spręsti kai kurias
opias problemas daugiau negu 15 mln. gyventojų turinčiame
didmiestyje, tokias kaip transporto spūstys ir oro tarša.
Kai jo religinė partija buvo uždrausta, R.T. Erdoganas dalyvavo
protesto demonstracijose ir buvo keturiems mėnesiams pasiųstas už
grotų, kai padeklamavo islamišką eilėraštį, kurį teismas
pripažino kurstančiu religinę neapykantą.
2001 metais R.T. Erdoganas ir jo ilgametis sąjungininkas –
ankstesnis prezidentas Abdullah Gulas – įkūrė
islamiškas šaknis turinčią AKP, kuri laimėdavo kiekvienus
rinkimus nuo 2002 metų.
„AKP yra mano penktasis vaikas“, – sako R.T. Erdoganas,
turintis du sūnus ir dvi dukras.
Politikas, kuriam iš pradžių nebuvo leista tapti premjeru dėl
teistumo, užėmė vyriausybės vadovo postą 2003 metais, kai
parlamentas priėmė atitinkamas įstatymų pataisas.
Jam vadovaujant Turkijos ekonomika augo itin sparčiu tempu, kurio
pavydėjo kitos besivystančios rinkose. Ankara taip pat įtvirtino
savo pozicija tarptautinės politikos arenoje.
Tačiau nuo 2013 metų R.T. Erdoganas pradėjo susidurti su
iššūkiais jo valdymui, į kuriuos jis reagavo itin karingai, užuot
mėginęs ieškoti kompromiso.
2013 metais planai pastatyti prekybos centrą vieno Stambulo parko
vietoje išprovokavo protestus, suvienijusius sekuliarių pažiūrų
turkus.
Nors kai kurie valdančiosios partijos veikėjai pasisakė už
pastangas tartis, R.T. Erdoganas buvo nusiteikęs kovingai ir ėmėsi
griežtų veiksmų prieš protestuotojus, kuriuos išvadino
chuliganais (?apulcu).
Šie protestai išplito į kitus šalies miestus ir peraugo į
demonstracijas prieš R.T.Erdohano valdymą, o per neramumus žuvo
aštuoni žmonės.
Didžiulį visuomenės pyktį taip pat išprovokavo jo reakcija į
pernai gegužę įvykusią tragediją vienoje kasykloje vakariniame
Somos mieste, nusinešusią 301 žmogaus gyvybę. R.T.Erdoganas
stengėsi nesureikšminti to incidento, lygindamas jį su Britanijose
kasyklų katastrofomis XIX amžiuje.
Kai R.T.Erdoganas 2014 metų rugpjūtį tapo valstybės vadovu,
laimėjęs pirmuosius tiesioginius prezidento rinkimus, jis tapo dar
karingesnis ir, kaip kai kas sako, „putinizavosi“.
„Paskutinis diktatorius!“ – skelbė vienas plakatų, kurį
laikė iškėlę demonstrantai per protestą dėl praėjusios
savaitės reido prieš televizijos stotis.