Pasak M.Weisso, jis susipažino su Abu Khaledu per pirmąjį Sirijos revoliucijos etapą. Vėliau Abu Khaledas įstojo į IV ir „tarnavo jos „valstybės saugumo“ – „Amn al-Dawla“ – tarnyboje, kur rengė džihadistų pėstininkus ir agentus užsieniečius. „Dabar jis sako, kad pabėgo iš IV, – teigia M.Weissas. – Jis pasakė, kad dabar kuria savo „katibą“ – 78 žmonių batalioną, kad galėtų kovoti prieš savo buvusius ginklo draugus.“
Žurnalistas ilgai įkalbinėjo Abu Khaledą atvykti iš Alepo į Turkiją, kad galėtų pasišnekėti akis į akį. Spalio pabaigoje jie susitiko Stambule.
Autorius apibūdina Аbu Khaledą taip: „Išsilavinęs vidutinio amžiaus Sirijos pilietis, kalbantis keliomis užsienio kalbomis. IV vadovybė nutarė, kad jo talentas ir karinis parengimas, kurį jis kažkada įgijo, pravers“.
Abu Khaledas pasakė, kad per pilietinį karą Sirijoje ilgai gyveno Turkijos pietuose, o 2014 metų spalio 19 dieną įstojo į IV. Tai įvyko praėjus mėnesiui po to, kai JAV vadovaujama koalicija pradėjo bombarduoti Raką (vadinamąją IV sostinę).
„Abu Khaledas buvo tikras, kad turi eiti kariauti, kadangi Amerika taikstosi su pasauliniu sąmokslu, kuriam vadovauja Iranas ir Rusija. Šio sąmokslo tikslas esą yra išlaikyti valdžioje tironą Basharą al-Assadą. Kaip kitaip buvo galima paaiškinti, kad JAV kariavo tik prieš sunitus ir nelietė nei alavitų režimo, kalto dėl masinių žudynių, vykdytų praktiškai bet kuriomis priemonėmis, nei jo armijų, suformuotų iš Irano šiitų?“ – rašoma straipsnyje.
Be to, Abu Khaledui buvo įdomu pažiūrėti, kas per žmonės kariauja IV. „Atvirai kalbant, aš nesigailiu. Aš norėjau juos pažinti. Dabar jie mano priešai ir aš juos labai gerai pažįstu“, – sakoma straipsnyje.
Abu Khaledas pasakė, kad atėjo į kontrolės postą Sirijos mieste Tell Abyade prie Turkijos sienos, kuris tuomet buvo IV rankose, ir pasakė, kad nori stoti į IV.
Rakoje „mane palaikė imigrantu, kadangi aš gyvenau ne kalifate“, ir liepė ateiti pasikalbėti, pasakojo Abu Khaledas. Jo paklausė, kodėl norįs tapti „šventuoju kariu“. Jis ištarė keletą bendrų frazių apie kovą su netikėliais kryžiuočiais, ir pretenzijų jam niekas neturėjo.
Kitame etape jis dvi savaites vaikščiojo į šariato teismą. „Reikėjo lankyti pamokas. Ten moko, kaip neapkęsti žmonių“, – sakė Abu Khaledas juokdamasis.
„Jį mokė islamo pagal IV versiją – mokė, kad tuos, kurie ne musulmonai, reikia žudyti, nes jie yra musulmonų bendruomenės priešai“, – paaiškina autorius. „Tai smegenų plovimas“, – sakė Abu Khaledas.
Pasak jo, užsiėmimus vesdavo nemokšos jauni dvasininkai iš kitų šalių. Abu Khaledas spėliojo, kurgi IV sirai?
„Pirmosiomis dienomis, praleistomis IV, Abu Khaledas sutiko vokiečių, olandų, prancūzų, žmonių iš Venesuelos ir Trinidado, Jungtinių Valstijų ir Rusijos“, – sakoma straipsnyje.
Abu Khaledą išsyk įdarbino vertėju. Jis teigia, kad dirbo su dviem grupėmis: „Iš kairės buvo prancūzai, ir aš versdavau iš arabų kalbos į prancūzų, o iš dešinės – amerikiečiai, ir aš versdavau iš arabų kalbos į anglų“.
IV agitaciniuose filmukuose dažnai rodo, kaip kovotojai užsieniečiai degina savo pasus, kad pademonstruotų, jog kelio atgal nėra. Bet tai daroma propagandos sumetimais“, – tvirtina autorius. Anksčiau dauguma naujų atvykėlių arba laikydavo pasus pas save, arba, kaip sakė Abu Khaledas, „perduodavo juos į kadrų skyrių“.
Leidinys tvirtina, kad pastarosiomis dienomis ši santykinai aplaidi politika pasikeitė. „IS vis labiau griežtina apribojimus ir kontrolę po to, kai pradėjo pralaimėti mūšius, kai kuriuos – patirdama milžiniškų nuostolių“, – rašo M.Weissas.
Iki pernykščio mūšio dėl Kobanės IV atrodė esanti nenugalima, ir po jos vėliava būrėsi žmonės iš viso pasaulio. Tačiau, Abu Khaledo nuomone, šiame mūšyje IV veltui siuntė į mirtį tūkstančius savo kovotojų be jokių konkrečių taktinių ar strateginių skaičiavimų. IV kariuomenė prarado 4–5 tūkstančius karių, daugiausia ne sirų, o išeivių iš kitų šalių.
„Sužeistųjų – dukart daugiau, ir jie nebegali kariauti“, – sakė Abu Khaledas interviu. Anot jo, 2014 metų rugsėjį, kai buvo pats verbavimo įkarštis, „kiekvieną dieną apie 3 tūkst. kovotojų užsieniečių ateidavo stoti į IV. Rimtai, kiekvieną dieną. O dabar nėra netgi 50–60.“
Todėl IV vadovybė peržiūri savo strategiją, įsitikinęs straipsnio autorius. „Svarbiausia, – sakė Abu Khaledas, – kad jie mėgina sukurti visame pasaulyje „snaudžiančias kuopeles“. Jis tvirtina, kad IV vadovybė „paprašė žmones likti savo šalyse ir kovoti ten, žudyti piliečius, sprogdinti statinius, daryti viską, ką tik gali, kas pagal jų jėgas. Atvažiuoti nebūtina.“
„Kai kurie džihadistai, kurie buvo Abu Khaledo globotiniai, jau paliko „al-Dawlą“ – valstybę, kaip sako jis, ir grįžo į tas šalis, iš kurių buvo atvykę. Jis užsiminė apie du prancūzus, kuriems buvo šiek tiek per trisdešimt. Kuo jie vardu? Abu Khaledas tvirtino, kad vardų nežinąs: „Mes tokių klausimų neužduodame. Mes visi „Abu Toks“.
M.Weissas praneša, kad po neseniai įvykdytų teroro aktų Paryžiuje susisiekė su Abu Khaledu.
„Jis man pasakė, kad yra visiškai tikras: vienas arba abu tie Prancūzijos piliečiai buvo kažkaip susiję su koordinuotu išpuoliu“, – rašo autorius.
Abu Khaledas nupasakojo M.Weissui tų žmonių išvaizdą: „Pirmasis kilęs iš Šiaurės Afrikos, galbūt Alžyro arba Maroko, jis plikagalvis, vidutinio ūgio, vidutinio svorio. Kitas – neaukštas šviesių plaukų ir mėlynų akių prancūzas, greičiausiai priėmęs islamą, jis turėjo žmoną ir septynmetį sūnų“.
M.Weissas paklausė: „Ar jūs ką nors perspėjote dėl tų dviejų?“
„Taip“, – atsakė Abu Khaledas, nesileisdamas į detales.
Parengė Leonas Grybauskas
