Pro miestelį traukiančių migrantų tikslas – buvusiame pasienio kirtimo poste įrengtas laikinas pabėgėlių centras. Čia pabėgėliai laukia eilės, kol bus įleisti į Austriją ir galės keliauti toliau – į Vokietiją, Švediją ar kitas šalis. Kartais šiame centre būna vos tūkstantis laukiančių migrantų, o kartais jų skaičius išauga iki penkių tūkstančių.
Kaip mažas miestelis susitvarko su tokiomis pro šalį plūstančiomis žmonių miniomis? Su kokiomis susiduria problemomis ir kaip jas sprendžia? Ko bijo vietos gyventojai ir ar jų baimė pagrįsta? Apie tai Slovėnijoje apsilankęs lrytas.lt žurnalistas kalbėjosi su Šentiljės savivaldybės vicemeru Vladimiru Maheriu.
– Kokio dydžio yra Šentiljė?
– Iš viso savivaldybės teritorijoje gyvena apie 8,5 tūkst. žmonių. Pačiame miestelyje – apie 2 tūkst.
– Pabėgėliai pas jus plūsti pradėjo spalio viduryje?
– Pirmoji pabėgėlių banga buvo rugsėjo viduryje, bet tuomet jų buvo mažai – iš viso gal kokie 3 tūkst. žmonių. Antroji banga plūstelėjo spalio viduryje. Dabar jie iš pasienio su Kroatija vyksta kasdien.
– Kaip suprantu, Šentiljė yra ta vieta, pro kurią didžioji migrantų dalis išvyksta į Austriją. Kokia situacija dabar, praėjus mėnesiui nuo krizės pradžios?
– Tai yra tiesa. Maždaug 80 proc. visų migrantų, patekusių į Slovėniją, į Austriją išvyksta pro Šentilję. Šiuo metu situacija nėra bloga. Dabar miestelyje ramu ir tylu.
– O kaip buvo anksčiau?
– Anksčiau jie buvo atvežami tiesiai į miestelio geležinkelio stotį (Slovėnijos valdžia migrantus organizuotai iš Kroatijos pasienio per visą šalį veža traukiniais į pasienį su Austrija – red. past.). Kasdien jų atvykdavo nuo 6 iki 8 tūkst. Juk per Šentilję jiems yra tiesiausias kelias į Austriją. Tad anksčiau tos didžiulės minios eidavo tiesiai per miestelį, kad atsidurtų už poros kilometrų esančiame pabėgėlių centre. Dabar greta pabėgėlių centro įkurta atskira geležinkelio platforma, skirta specialiai traukiniams su pabėgėliais. Todėl mes jų nebematome tiek daug einančių per miestelį. Situacija jau kitokia, nei buvo anksčiau. Naujoji geležinkelio platforma labai padėjo miestelio gyventojams.
Tuo metu, kai migrantai eidavo per miestelį, mums nebuvo gerai. Jie visur palikdavo kalnus šiukšlių, mėtydavo įvairius daiktus. Tai ir buvo pagrindinė problema. Mes būdavome priversti rinkti jų šiukšles, drabužius, antklodes. Tad naujoji geležinkelio platforma šią problemą išsprendė, migrantams jau nereikia eiti per miestelį.
Dar iki naujosios platformos pastatymo migrantai per miestelį didelėmis grupėmis eidavo šešis ar net aštuonis kartus per dieną. Tuo metu sustodavo visas eismas, kad tik jie galėtų nueiti iki pabėgėlių centro. Tiek daug jų būdavo! Visa ta minia žmonių, traukiančių pėsčiomis per miestelį, buvo tikrai didelis iššūkis gyventojams ir mums.
– O kaip miestelio gyventojai reagavo į šią situaciją?
– Tuo metu žmonės baiminosi, kad migrantai neis organizuotomis grupėmis, o išsibarstys po miestelį. Žmonės bijojo, kad jie gali pasklisti po visą gyvenvietę. Iš tiesų migrantai visuomet eidavo didelėmis grupėmis. Policija ir kariškiai padarė viską, ką gali, kad tos pabėgėlių grupės neišsibarstytų, kad visi eitų tiesiai į pabėgėlių centrą.
Miestelio gyventojai taip pat buvo susirūpinę savo sveikata, kadangi dalis migrantų į šalį atvyksta sirgdami. Jei jie turėtų daug kontaktų su vietos gyventojais ir nekeliautų grupėmis, galėtų platinti tas ligas, kurios ne visada įprastos šiuose kraštuose. Bet, kaip ir sakiau, kariuomenė ir policija padarė viską, ką gali, kad taip nenutiktų.
– Ar yra pasitaikę nusikaltimų, kuriuos padarė migrantai?
– Ne. Nebuvo. Buvo gal pora smulkių incidentų, bet tikrai iki šiol nebuvo jokių nusikaltimų.
– Ar visa ši situacija bendruomenei kainuoja ir kiek?
– Tiesioginių išlaidų miestas, savivaldybė ar bendruomenė neturi. Jei atsiranda netikėtų išlaidų, centrinė vyriausybė jas tuoj pat kompensuoja. Visas tiesiogines išlaidas padengia valstybė.
Už visą šią situaciją mes mokame tam tikrą netiesioginę kainą. Šentiljė yra pasienio miestelis, čia nuo seno plėtojamas smulkusis verslas. Todėl dėl situacijos su migrantais vietos verslaižs patiria tam tikrų nuostolių. Verslas čia priverstas trauktis, kai kas nutraukė veiklą. Pagrindiniai vietos verslo klientai – žmonės, atvykstantys iš Austrijos, nes čia pigiau. Dėl situacijos pasienyje jų srautas labai sumažėjo. Atitinkamai sumažėjo ir vietos verslo pajamos. Tai dabar yra mūsų pagrindinė problema.
– Ko jūs tikitės ateityje? Kaip toliau klostysis situacija?
– Pagrindinė problema ta, kad net Slovėnijos vyriausybė nežino ir negali pasakyti, kada visa tai baigsis. Todėl mums labai sunku pasakyti, ko tikimės. Mes tiesiog nežinome, kaip viskas bus. Pasak spaudos, į Graikiją kasdien atvyksta vis daugiau žmonių. Tad mums atrodo, kad tie žmonės toliau keliaus į Vokietiją ar kitas šalis, kurias norėtų pasiekti. Ir, matyt, dauguma keliaus būtent per Šentilję.
Jei Vokietija ar Austrija nuspręs uždaryti sienas ir nepriims pabėgėlių, turėsime tikrai didelių problemų. Uždarytos sienos reikš, kad daug migrantų turės pasilikti čia, pas mus. Mus tai reikštų problemas, kadangi tie žmonės, matyt, jau nebūtų tokie taikūs ir ramūs. Jie juk nori keliauti toliau. Jie tikrai nenori pasilikti pabėgėlių centre. Jų tikslas – keliauti į Austriją arba Vokietiją. Uždarius sienas jie bandytų keliauti savarankiškai.
Daugybę kartų mūsų pabėgėlių centre vienu metu būdavo iki 5 tūkstančių žmonių. Tai dvigubai daugiau nei miestelyje gyvena žmonių. Tad jei būtų uždarytos sienos, miestelyje greitai atsirastų daugiau migrantų nei vietos gyventojų. Vietos gyventojai tiesiog išnyktų minioje.
Slovėnijos žmonės ir pabėgėliai priklauso skirtingoms kultūroms. Kaip jie prisitaikytų prie mūsų kultūros? Kaip ją priimtų? Matyt, dėl to kiltų nemažai įtampos. Įtampą keltų ir tai, kad jie turi likti čia ir negali keliauti toliau.
Todėl mes galime tik tikėtis ir laukti, kad šalies vyriausybė padarys viską, kad ši situacija būtų išspręsta.
– Ačiū už pokalbį.
