Be mobiliojo telefono, su skiriamąja apranga ir tik su drobiniu nešuliu, kuriame turi tilpti patys svarbiausi daiktai. Tokių keliautojų Vokietijoje šiuo metu galima sutikti apie 800, o dešimtadalis jų – merginos.
Kaip „Lietuvos rytui“ atskleidė tokių kelionių dalyviai, iš viduramžių atkeliavusi tradicija gyvuoja iki pat šių dienų.
Keliauti patogiai negalima
26-erių Johannesas tiktai prieš keletą savaičių grįžo iš savosios kelionės ir vėl ėmė pratintis prie gyvenimo.
Avantiūra truko net puspenktų metų. Visą tą laiką vyro tikslas buvo keliauti, rasti nakvynę ir darbo savo amato srityje.
Per kelias savaites ar mėnesius kiek pastorinęs piniginę, Johannesas vėl susikraudavo kuklų savo turtą į drobinę rankinę – „Charlotenburger“ – ir patraukdavo į kitus miestus. Ten, kur akys veda.
Tiesa, keliauti griežtos tradicijos leidžia tik pėsčiomis arba stabdant automobilius. Pasirinkti patogų keliavimą traukiniu ar autobusu nedraudžiama, bet nepageidaujama.
Aišku, ši taisyklė nebegalioja tiems, kurie nori keliauti į kitas šalis ar žemynus. Lėktuvu ar laivu – taip, kaip norisi, arba taip, kaip leidžia pajamos.
„Aš labai norėjau aplankyti Pietų Ameriką ir Afriką. Pastarosios nespėjau“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo Johannesas, kurio aplankytų šalių sąraše greta valstybių Pietų Amerikoje rikiuojasi Kuba, Marokas, vokiškai kalbančios šalys, Italija, Rumunija.
Kelionė – ne tik romantika
Vis dėlto šių kelionių tikslas – ne tik dar neaplankytų šalių pažinimas, bet ir darbo įgūdžių gerinimas. Antai Johannesas atstovauja akmendirbiams.
„Kiekvienoje svetimoje vietoje ieškodavau darbo. Jo rasdavome ir šalyse, kuriose mūsų keliavimo tradicijos nežinomos. Kai paaiškindavome, kas mes tokie, žmonės mums labai noriai padėdavo“, – patirtimi dalijosi Johannesas.
Į užsienį jis keliaudavo su kitais bendražygiais, o Vokietijoje kelyje dažniausiai būdavo vienas. Vaikinas neslepia: vienatvės jausmas kartais aplankydavo, bet tai užtrukdavo ilgiausiai dvi dienas.
„Kai vėl atsidurdavau tarp žmonių ir vėl pradėdavau bendrauti, vienatvė iškart dingdavo“, – patikino Johannesas.
Kokios nelengvos yra tokios akimirkos, puikiai žino ir Michaelis Schremas. Vyrui tenka išklausyti į kelią išsiruošusius ir pas jį užklydusius jaunuolius. 40-metis ir pats prieš dešimt metų buvo vienas tokių keliautojų.
„Tikrai nesigailiu, kad keliavau, ir kiekvienam patarčiau tai padaryti. Tiesa, antrąkart to nebekartočiau“, – neslėpė M.Schremas.
Anot jo, kelionė – ne tik romantika, ne tik laisvės jausmas. „Mane po kurio laiko ėmė erzinti jausmas, kad aš kitoks, man nepatiko dėl išskirtinės aprangos jausti praeivių žvilgsnius, vargino ir nuolatinės nakvynės paieškos“, – prisimena vokietis, keliavęs ketverius metus ir dabar tvirtinantis, jog toks iššūkis – „ne skysto charakterio jaunuoliams“.
Šiandien M.Schremas vadovauja keliaujančių ir keliavusių mūrininkų ir akmendirbių draugijai.
Tokių draugijų Vokietijoje yra kur kas daugiau, o kiekviena jų vienija vis kitų profesijų atstovus.
Domina išskirtinė apranga
Kokiai draugijai priklauso keliauti susiruošęs jaunuolis, galima atskirti pagal aprangos spalvas. Pavyzdžiui, akmendirbiai ar mūrininkai nešioja pilką, o metalo apdirbimo staklininkai velkasi mėlynos spalvos kostiumą.
Kiti amatininkai renkasi juodos spalvos aprangą. Per šiuos keliavimo metus jaunuoliams rūbai tampa tarsi antra oda, o aplinkiniai akivaizdžiai mato, kokiu tikslu jie šiuo metu kelyje.
Kiekviena aprangos detalė turi savo reikšmę. Cilindro ar meliono formos skrybėlė – tai laisvės simbolis, o ant baltų marškinių velkama liemenė su aštuoniomis sagomis reiškia aštuonių valandų darbo dieną.
Švarke šešios sagos? Tai šešios darbo dienos per savaitę.
Kelnės turi būti platėjančios ir su kišenėmis svarbiausiems darbo įrankiams susidėti.
Pati garbingiausia aprangos detalė – plonas kaklaraištis. Jis pagal tradiciją taip ir vadinamas – garbingumu. Kaklaraištis nenusiimamas net kai miegama ar dirbama. Jis visada turi būti švarus.
Dar vienas skiriamasis keliaujančių jaunuolių, dar vadinamų svetimaisiais, bruožas – į kairę ausį įvertas auksinis auskaras. Šiandien toks aksesuaras nebėra būtinas, tačiau „Lietuvos ryto“ kalbinti keliautojai tikino, kad visi ir toliau veriasi auskarą.
Anksčiau tai buvusi savotiška garantija. Jei kelyje kas nors nutiktų, o namai būtų toli, būtų galima parduoti auksinį auskarą ir už gautus pinigus susitvarkyti visus nepatogumus.
Galiausiai dar vienas svarbus kelionės palydovas – drobinė rankinė, padaryta iš kvadratinės formos skaros (88 x 88 cm).
Kaip aiškino M.Schremas, nedidelėje rankinėje turi tilpti „kiek įmanoma daugiau naudingiausių daiktų“. Pavyzdžiui, Johannesas savo krepšyje nešiojosi asociacijos laišką – įrodymą, kad jis nėra apsišaukėlis, darbo drabužius, miegmaišį, fotoaparatą, keletą pakaitinių drabužių ir svarbiausius darbo įrankius.
„Šiuo metu namuose kaip tik peržiūriu savo sukauptus daiktus ir labai didelė jų dalis keliaus į šiukšlių konteinerius. Per keliavimo metus supratau, kad gyventi galima ir su kukliu turtu“, – šypsojosi jaunas vyras.
Draudžia priartėti prie namų
Kas išsiruošia į šimtametes tradicijas menančią kelionę, turi žinoti ir tai, kad atsidurti prie savo namų arčiau nei per 50 km griežtai draudžiama.
Vadinasi, per tuos metus, net jei ir būtų galimybė, užsukti į juos negalima. Tad nejaugi taip ilgai nematai savo šeimos?
„Ne, taip tikrai nėra, – patikino berlynietis Johannesas. – Su savo šeima susitikau keletą kartų. Pasimatėme Čekijoje, sykį jie mane lankė Bavarijoje. O ir iš kiekvienos darbo vietos galėdavau jiems paskambinti.“
Iš viduramžių atkeliavusios tradicijos – aiškios ir griežtos. Tiktai kaip žinoti, ar jų visi laikosi?
„Žinoma, mes to kontroliuoti negalime, – pripažino M.Schremas, dirbantis savo įkurtoje akmens apdirbimo ir restauravimo įmonėje. – Čia viskas pagrįsta pasitikėjimu ir garbingumo principu.
Tačiau esu įsitikinęs, kad jaunuoliai tradicijų nelaužo.“
Ne visi atlaiko sudėtingą išbandymą. Dėl įvairių priežasčių – vienus pargina namų ilgesys, kitiems nepriimtinos keliavimo sąlygos, treti nebegali tverti be gimtinėje paliktos merginos ar vaikino.
Tiesa, kai kurie keliautojai antrąją pusę susitinka būtent tokio nuotykio metu.
Puikus pavyzdys – Holgeris Bornemanas, kuris Prancūzijoje susipažino su savo būsimąja žmona ir ją parsiviliojo į Hamburgą.
„Aš tikrai ne vienintelis toks. Įsimylėti kelyje – dažnas atvejis, – šypsojosi pašnekovas, vadovaujantis statybos įmonei. – Tačiau ne visiems pavyksta įtikinti nusižiūrėtas moteris vykti paskui juos į Vokietiją.“
Vyro ausyje žybsi auksinis auskaras, jo kambaryje kabo juodas švarkas, papuoštas šešiomis sagomis. Šalia – maža skrybėlė.
Kartą per mėnesį H.Bornemanas velkasi šiuos drabužius tradiciniam susitikimui su tais, kurie irgi grįžę iš kelionių, – jis savąjį maršrutą įveikė prieš 40 metų.
„Tais laikais kitus žemynus pasiekdavome laivais, o dabar jaunuoliai sėda į lėktuvą ir netrukus nusileidžia Australijoje“, – „Lietuvos rytui“ sakė vokietis.
Amatininkų profesijos dalis
Keliauti po savo šalies regionus, susipažinti su naujomis kultūromis ir, svarbiausia, tobulinti savo amato įgūdžius – visais šimtmečiais jaunuoliai būtent dėl šių tikslų išsiruošdavo į tokią kelionę.
Istorinių šaltinių teigimu, tradicija atkeliavusi iš XII a. – tada jauni amatininkai dėl meistro vardo namus palikdavo daugiau nei trejiems metams. O kodėl taip elgiamasi šiandien? Juk kelionių alternatyvų netrūksta, be to, taisyklės iš tikrųjų griežtos.
„Mokydamasis savo amato sužinojau apie šią seną tradiciją.
Kadangi savo amatą labai mėgstu, o keliauti irgi, pamaniau, kad tai puiki galimybė suderinti šiuos du malonumus.
Juk kelionėje vadovaujamės šiuo principu: keliaujame, kad dirbtume, dirbame, kad keliautume, – pasakojo Johannesas. – Man buvo svarbu pasirinkti keliavimo būdą su senomis tradicijomis. Juk tai amatininkų profesijos dalis.“
Naujokai į kelią išlydimi su palyda. Dažniausiai su tuo, kuris vis dar kelyje ir jau yra įgijęs patirties. Pirmuosius metus jie lieka Vokietijoje ir tik vėliau gali peržengti savo šalies sienas.
Šią keliavimo tradiciją žino danai, belgai, olandai, o geriausiai – prancūzai.
Pastarojoje šalyje keliaujančių amatininkų yra daugiausia.
Kalėdas pasitinka kartu
Užsukus į kitas šalis neįprasta apranga ne visada sutinkama teigiamai. Johannesas buvo pakliuvęs į nemalonią situaciją Maroke.
„Įžengus į miestą, jauni vyrai pradėjo į mus mėtyti akmenis. Iš pradžių mažus, bet po to tie akmenys didėjo. Kodėl? Spėjame, kad mus dėl aprangos palaikė žydais.
Turėjome paspartinti žingsnį ir palikti miestą“, – prisimena jaunas vokietis.
Bet tai esą buvusi vienintelė nemaloni situacija. Tokias dienas, kai nė vienas automobilis nesustoja net per gimtadienį arba kai tenka nakvoti lauke, nors lauke atšąla iki minusinės temperatūros, jaunas vyras vadina tiesiog patirtimi.
„Bet dėl to tiktai labiau įvertini dušą, stogą virš galvos ir maistą“, – patikino jaunas vyras.
Be to, keliautojai stengiasi būti ne vieni per Kalėdas ir Naujųjų metų išvakarėse. Tomis dienomis jaunuoliai susitinka iš anksto sutartoje vietoje ir svarbiausias metų šventes švenčia kartu.
Johannesas prisipažįsta, kad keliaudamas pasikeitė: „Tapau atviresnis. Seniau mažai kalbėdavau. O kelyje esi tiesiog priverstas bendrauti, jeigu nori susirasti nakvynę ar darbą. Profesinėje srityje taip pat tapau savarankiškesnis, labiau pasitikiu savimi.“
Darbo pasiūlymą jaunas vyras jau turi. Sausio mėnesį dėl jo vaikinas keliasi į Vokietijos pietus.
