Prieš 15 metų, 2000-aisiais, amžių sandūroje, JAV Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV) sukvietė grupę ekspertų ir paprašė jų pažvelgti į netolimą ateitį – paprognozuoti, kaip atrodys 2015-ieji.
Netrukus ant CŽV direktoriaus stalo jau gulėjo 70 puslapių dokumentas su pasvarstymais apie kone absoliučiai viską – nanotechnologijas, naftos kainas, demografinius pokyčius.
Dalis spėjimų pasitvirtino, kiti – iš dalies, trečiaisiais šauta pro šalį. Vis dėlto žvelgiant į šiandienos pasaulį įdomiausios dvi prognozės.
CŽV ekspertų prognozės
Viena jų teisingai skelbė, kad Rusija ilgai lies tulžį dėl supervalstybės statuso praradimo po Sovietų Sąjungos griūties. Tiksliai įžvelgta ir tai, kad gamtos ištekliai – dujos ir nafta – taps Kremliaus geopolitiniu įrankiu.
Tačiau ekspertai suklydo Rusiją pavadindami silpna ateities valstybe. Atvirkščiai, Vladimiras Putinas išmetė įtakos tinklus keliose Vakarų Europos šalyse, įsikišo į pilietinį karą Sirijoje.
Nederėtų pamiršti ir to, kad Rusija 2014 metais aneksavo Krymą ir sukurstė karą Rytų Ukrainoje. CŽV dokumente teigta, kad Maskva šiandien turės 2,5 tūkst. branduolinių galvučių, o iš tiesų jų yra daugiau kaip 8 tūkst.
CŽV analitikai taip pat teisingai atspėjo, kad skaitmeninės ir mobiliosios technologijos tiesiog išsprogs ir iš esmės pakeis pasaulį.
Kas galėtų nesutikti? Išmanieji telefonai dabar tokie protingi, kad šimtai milijonų žmonių kišenėje nešiojasi daikčiuką, kuris septyniskart galingesnis nei kompiuteris, laimėjęs šachmatų partiją prieš Garį Kasparovą.
Tačiau technologinė revoliucija neapsiėjo ir be politinių pasekmių. Žinoma, tikriausiai ir neturėjo apsieiti, bet kilnių tikslų turėję Arabų pavasario aktyvistai Šiaurės Afrikoje ir Viduriniuose Rytuose atsimušė į aukštą, niūrią realybės sieną.
Vienintelis sėkmingo demokratinio sukilimo pavyzdys – Tunisas. Pagrindiniai permainų šioje šalyje vykdytojai šįmet buvo įvertinti Nobelio taikos premija.
Bet Egipte į valdžią grįžo kariškiai, Libijoje viešpatauja chaosas, o Sirijoje jau pusšeštų metų siautėja pilietinis karas.
Be to, Basharo al-Assado režimas taip nusilpo, kad vakuumu pasinaudojo ir nuožmioji džihadistų grupuotė „Islamo valstybė“.
Taip, tarptautinė bendruomenė 2015-aisiais suaktyvino pastangas užbaigti karą Sirijoje. Tačiau jo pabaigos dar nematyti, o tuo metu į saugų užutėkį Europoje nuolat skuba milijonai pabėgėlių ir migrantų – ir nuo karo, ir nuo skurdo.
Apsaugą pabėgėliams garantuoja 1951 metų tarptautinė Ženevos konvencija, o dokumentą pasirašiusios šalys jo laikytis privalo.
Tačiau Europoje, o ir už Atlanto dėl atvykėlių šįmet užvirė tokios aistros, kad netgi Šengeno erdvei priklausančiose Bendrijos šalyse po ilgos pertraukos kilo sienos.
Griežtina migracijos taisykles
Laivų, laivelių, valčių ir plaustų – tūkstančiai. Žmonių – daugiau nei milijonas. Pavasarį, kai tik atšilo orai, Egėjo ir Viduržemio jūrų pakrantės Europoje tapo ne atostogų, o kovos už būvį centru.
Sirija, Afganistanas, Eritrėja, Irakas – Europos Sąjungos šalių, pirmiausia Italijos ir Graikijos, pareigūnai vos spėjo registruoti atplaukusius ar kitais būdais Bendrijos išorines sienas pasiekusius žmones.
Vaizdai sukrečiantys, o prieglobsčio prašytojų srautai tik augo. Kaip ir skenduolių skaičius – dažnam bandymas prasibrauti į Europą tapo paskutine gyvenimo kelione.
Milijonai sudrebėjo nuotraukoje išvydę prie Turkijos krantų nuskendusio 3 metų siro Alano Kurdi kūnelį.
Bet Briuselis į akivaizdžią krizę reagavo vangiai ir tik tada, kai Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas paskelbė apie tvoros pasienyje su Serbija statybas, suskubo pasmerkti tokį atsiribojimą nuo visos ES problemos.
Tiesa, Vokietijos kanclerė Angela Merkel net kone demonstratyviai pakvietė atvykti į šalį visus norinčiuosius. Tačiau netrukus ir vokiečiai, taip pat austrai ėmė stabdyti prieglobsčio prašytojus prie šalies sienos.
Migracijos politiką sugriežtino net istoriškai itin atvira Švedija, nors apie tokį sprendimą pareigūnai skelbė su ašaromis akyse.
Vokietijoje migrantų problema kėsinosi sukelti ir valdžios krizę.
A.Merkel reitingams smuktelėjus, jos Krikščionių demokratų sąjungoje (KDS) pasigirdo bruzdesių dėl kanclerės atvirų durų politikos.
Vis dėlto gruodžio viduryje, kai A.Merkel per KDS konferenciją pakartojo nekeisianti linijos dėl migrantų, bet jau pridūrė pažabosianti atvykėlių skaičių, jai buvo plojama net 9 minutes. Grėsmės kaip nebūta.
Tačiau Stokholme, Berlyne, Vienoje – kone visose ES šalių sostinėse toliau skėsčiojama rankomis: atvykėlių per daug.
Šengeno erdvė gyva
Tikriausiai taip ir yra, bet migrantų krizę Europoje turbūt geriausiai apibūdina du skaičiai.
Nors į ES atvyko daugiau nei 1 mln. prieglobsčio prašytojų, formaliai perkeltųjų į Bendrijos šalis kol kas tėra 190.
Skirtumas didžiulis ir parodantis: jeigu atvykėlių ir per daug, pareigūnų, kurie paspartintų jų priėmimo ir integracijos procesą, ir paprasčiausios politinės valios išnarplioti krizę per mažai.
„Tikėkimės, kad visos reikiamos procedūros įsibėgės, – viliasi Tarptautinės migracijos organizacijos padalinio Europoje direktorius Eugenio Ambrosi. – Ši mašina varoma dyzelinu. Prireikia laiko, kol pasiekiamas reikiamas greitis.“
Žinoma, perkelti ir įkurdinti migrantus nelengva. Vieni nori bet kokia kaina pasiekti, pavyzdžiui, Vokietiją ar Švediją, kiti kratosi minties gyventi priėmimo centruose mažuose miesteliuose ir ieško būdų atsidurti didmiestyje, kur gali rasti nelegalaus darbo.
E.Ambrosi teigimu, prieglobsčio prašytojai puikiai supranta, kad prieglobsčio suteikimo taisyklės daugelyje Bendrijos šalių skiriasi. Nevienodos ir galimybės rasti darbą, todėl dažnai renkamasi vykti ten, kur naujakurių labiausiai laukiama.
Negalima sakyti, kad veiksmų nesiimama. Metų pabaigoje Europos Vadovų Taryba sutarė dėl Europos sienų ir pakrančių apsaugos tarnybos, dėl finansinės pagalbos sutarta su Turkija.
O ir Šengeno sistema toliau sėkmingai veikia. Prisiminus vasarą, kai migrantų krizės įkarštyje įvairūs nostradamai prognozavo net visos ES pabaigos pradžią, toks pasiekimas išties nemenkas.
Galiausiai rimtu iššūkiu Europai šįmet buvo tapusi ir Graikija bei nesibaigiančios šios šalies ekonominės problemos.
Nors jau atrodė, kad į valdžią radikalius maištininkus iš partijos „Syriza“ išsirinkę graikai turės lėkti iš euro zonos, susitarimą pavyko pasiekti.
Ne vienam analitikui tarptautinių kreditorių Atėnams keltos sąlygos skambėjo tarsi šantažas, bet aistras pavyko nuraminti.
Aišku, 28 šalių bloke ekonominių problemų dar netrūksta. Ypač daug pesimizmo – dėl labai lėtai mažėjančio jaunimo nedarbo.
Painus propagandos labirintas
Bet migrantų krizė ir pabrėžia šį paradoksą. Europa, pesimizmo dėl ekonominės nežinomybės vieta, yra vilties ir saugumo švyturys šimtams tūkstančių prieglobsčio prašytojų.
Daugybė į Senąjį žemyną plūstančių svetimšalių yra ir jauni, ir išsilavinę ar bent jau norintys mokytis ir pritapti tame regione, kuris sparčiai sensta ir kuriame netrukus gali pradėti trūkti darbuotojų.
Deja, nemažoje dalyje Bendrijos, ypač rytinėje jos dalyje, migrantų banga pasitinkama priešiškai. Lenkijoje, Baltijos šalyse, Čekijoje, Slovakijoje, Vengrijoje prabudę populistai ėmė žarstyti propagandines klišes apie saugumą ir krikščioniškąsias vertybes.
„Saugokime Europą!“ – iki šiol šaukia būrys daugiausia dešiniojo sparno politikų ir analitikų, patogiai pamiršdami paprasčiausią žmoniškumą ir kartodami, kad Bendrija įsileidžia ne pabėgėlius, o teroristus.
Kai Europos Komisija pristatė privalomų pabėgėlių priėmimo kvotų sistemą (Lietuva per dvejus metus įsipareigojo priimti 1105 pabėgėlius. – Red.), Rytų Europoje kilo didžiulis nepasitenkinimas dėl tariamo Briuselio diktato.
Retorika buvo tokia pikta, tokia tulžinga, kad ne vienam vakariečiui galėjo kilti klausimų dėl rytiečių veidmainiškumo. Iš ES struktūrinių fondų pinigus semia, o bendru pabėgėlių krūviu pasidalyti nenori!
Be to, po socialinius tinklus ėmė plisti gausybė klastočių apie migrantus.
Skelbta nuotraukų, neva bylojančių, kad su pabėgėliais atvyksta „Islamo valstybės“ džihadistai, gąsdinimų, esą Europa bus islamizuota, jog atkeliauja vien jauni vyrai, kurie neturėtų bėgti nuo karo Sirijoje.
Profesionalūs faktų tikrintojai jau ne kartą įrodė, kad visa ši galybė informacijos iš tiesų tėra dezinformacija.
Tokių propagandinių, nepagrįsta islamofobija persismelkusių tinklalapių kaip „Jihad Watch“ klastotėmis tikėjo ir 2011 metais 77 žmones Norvegijoje nužudęs Andersas Behringas Breivikas.
Prieš žudynes jis internete paskelbė manifestą, kuriame ragino kilti į kovą prieš užgrobti Europą susiruošusius musulmonus, o šaudydamas į bejėgius paauglius kartojo: „Pagavau jus, sumauti marksistai.“
Retorika iš tikrųjų panaši. Aišku, tai nereiškia, kad Europoje atsiras antras A.B.Breivikas, tačiau precedentas, kai jaunas, galbūt pakrikusios psichikos vyras įtiki objektyviais duomenimis nepagrįstomis klišėmis ir griebiasi siaubingų veiksmų, yra.
Paryžių drebino žudynės
Vis dėlto problema – ne tik Europoje seniai regėtas neapykantos aitrinimas. Teisūs tie, kurie vis primena skaudžią žmonių gabentojų – baisiausios pasaulio kelionių agentūros – problemą.
Dažnai beviltiška migrantų padėtis tampa pajamų šaltinių žmonių gabentojams. Tūkstančiai žmonių kasdien sumoka milžiniškas sumas nusikaltėliams, siūlantiems jiems pavojingos kelionės į Senąjį žemyną bilietą.
ES tik rugsėjo mėnesį paskelbė naują karo su gabentojais etapą: patvirtinti planai imtis karinių veiksmų, konfiskuoti ir naikinti kontrabandininkų laivus.
Kita Europos opa, ypač Vakaruose, – praeities klaidos. Prancūzams ar belgams musulmonų integracija anksčiau rūpėjo tik oficialiai – iš tiesų daugelis atvykėlių iš islamo kraštų būrėsi tuose pačiuose kvartaluose.
Molenbeke Briuselyje, Sen Deni prie Paryžiaus – šiuose rajonuose dauguma žmonių yra niekuo dėti civiliai, tačiau čia nišą rado ir džihadistų, kuriančių teroro išpuolių Europoje planus, kuopelės.
Pūlinys šįmet išsprogo du kartus, abu – Paryžiuje. Sausį užpuolikai surengė skerdynes satyrinio savaitraščio „Charlie Hebdo“, kuriame vis sumirgėdavo pranašo Mahometo karikatūrų, redakcijoje ir košerinio maisto krautuvėje. Esą keršyta už nepagarbą islamui.
Lapkritį kraupios žudynės jau sudrebino visą Prancūzijos sostinę – per koordinuotas atakas skirtingose miesto vietose buvo nužudyta 130 žmonių.
Neįprastai šiltą lapkričio 13-ąją, penktadienį, paryžiečiai pramogavo lauko kavinėse ir baruose, vyko stebėti futbolo rungtynių, klausytis koncerto.
Staiga šį savaitgalio ritualą nutraukė automatų garsai.
Daugiausia žmonių žuvo garsioje koncertų salėje „Bataclan“, taip pat šaudyta prie lauko kavinių, savižudžiai sprogdinosi prie stadiono „Stade de France“.
„Sausį fanatikų taikiniais tapo žurnalistai, policininkai, žydai, todėl didžiajai daliai paryžiečių buvo gana lengva toliau gyventi kaip ir anksčiau. Dabar mes visi esame taikiniai“, – kalbėdama su „Lietuvos ryto“ žurnaliste nuogąstavo 23 metų paryžietė Delphine Froment.
M.Le Pen nieko nepešė
Atsakomybę už išpuolį prisiėmė Sirijoje ir Irake veikianti grupuotė „Islamo valstybė“. Džihadistų tikslas – taip išgąsdinti Europą ir pasėti abejonių dėl pabėgėlių, kad Vakarai pastariesiems užtrenktų duris ir jie būtų priversti grįžti į vadinamojo kalifato žemes.
Abu Bakro al-Baghadi vadovaujama grupuotė kaip įmanydama stengiasi vaizduoti valstybę, bet jos be žmonių nebus. O žmonės bėga – į Turkiją, Jordaniją, Libaną, ES šalis.
Bet Vakarai reagavo visai kitaip, nei tikriausiai tikėjosi ekstremistai. Taip, gerokai sustiprintas saugumas, taip, buvo patriukšmavimų dėl migrantų priėmimo.
Tačiau bent jau paryžiečiai po išpuolių kartojo žodžius: „Nesivarginkite, nepasiduosime.“ Prancūzai rodė ryžtą ginti europietiškas pasaulietiškumo idėjas, o gruodį tėškė antausį pasinaudoti terorizmo grėsme suskubusiai radikaliai partijai „Nacionalinis frontas“ (NF).
Marine Le Pen vadovaujami populistai dominavo pirmajame savivaldos rinkimų rate, bet po antrojo neperėmė valdžios nė viename Prancūzijos regione.
NF kelią į viršūnes užkirto strategiškai balsavę socialistų ir respublikonų rinkėjai.
Be to, Prancūzija iš karto prisijungė prie JAV vadovaujamos koalicijos, kuri bombarduoja „Islamo valstybės“ pozicijas Sirijoje ir Irake.
Džihadistams nebe taip sekasi ir „namie“. Antai pirmadienį Irako pajėgos paskelbė atsikovojusios strategiškai svarbų ar Ramadi miestą Anbaro provincijoje, o kitas taikinys – džihadistų vis dar kontroliuojamas Mosulo didmiestis šalies šiaurėje.
Tiesa, teroras Paryžiuje įpūtė naujų radikalių vėjų į JAV prezidento rinkimų kampaniją. Respublikonų nominaciją siekiantis laimėti Donaldas Trumpas pompastiškai, lyg užkietėjęs fašistas paskelbė, kad į Ameriką apskritai nereikėtų įleisti musulmonų.
Toks pareiškimas fanatikams jau tiko.
Ne veltui Benas Rhodesas, vienas JAV prezidento Baracko Obamos patarėjų nacionalinio saugumo klausimais, pažymėjo: „Turėtume stengtis, kad „Islamo valstybei“ nebūtų lengva kalbėti apie Amerikos karą su islamu.“
V.Putino reitingai nekrinta
Vis dėlto gana apgailėtina būtų galima vadinti ne tik D.Trumpo retoriką, bet ir dabartinės Baltųjų rūmų administracijos politiką Viduriniuose Rytuose. JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry keliolika mėnesių lakstė po pasaulį, bet padėtis Sirijoje ne gerėjo, o blogėjo.
Turbūt nieko keista, kad vakuumu pasinaudojo Rusija. Per vasarą pasiruošęs, V.Putinas rugsėjo pabaigoje įsakė pradėti karinę intervenciją Sirijoje, kurios lyderis B.al-Assadas yra ilgametis Kremliaus sąjungininkas.
Oficialiai bombarduojama „Islamo valstybė“. Bet jau per pirmąsias dienas tapo aišku, kad „blogiukais“ Maskva laiko absoliučiai visus kovotojus, kurie grumiasi su režimo Damaske pajėgomis.
Vakarai dar reiškė pasipiktinimą, o „Amnesty International“ skelbė apie šimtų civilių žūtį per Rusijos lėktuvų antskrydžius. Be to, su „Islamo valstybe“ siejama grupuotė spalio pabaigoje virš Sinajaus pusiasalio Egipte susprogdino keleivinį lėktuvą su rusų turistais, o po mėnesio Turkijos naikintuvas numušė į šalies oro erdvę įskridusį rusų „Suchoj Su-24“.
Tačiau V.Putinui visa tai buvo nė motais – jis su trenksmu grįžo į anksčiau beveik apleistą regioną, o kartu ir į visą tarptautinę areną.
JAV ir ES vis dar taiko Rusijai sankcijas dėl Krymo aneksijos ir konflikto Rytų Ukrainoje sukurstymo. Bet dėl intervencijos į Siriją su V.Putinu jau kalbamasi, o būtent to kol kas ir nori Rusijos lyderis.
Namuose situacija prastesnė. Ekonominė krizė tęsiasi, o nepasitenkinimą V.Putino režimu šiemet reiškė ne tik intelektualesnis Maskvos elitas, bet ir šimtai tolimųjų reisų vairuotojų – jie siunta dėl kelių mokesčių.
Bet prezidento reitingas ir toliau kone astronominis. Tad nors 2015-aisiais ir vėl netrūko visažinių, prognozavusių, kad putinizmui jau tuoj išauš paskutinioji, atrodo, jog tokia diena dar toli.
Pasaulis aplink Lietuvą: nauja valdžia Lenkijoje gąsdina Europą
Tiek permainų kaimyninėje Lenkijoje nebuvo jau seniai. Pirmiausia gegužę prezidento rinkimus laimėjo Andrzejus Duda, aplenkęs favoritu laikytą Bronislawą Komorowskį, o spalį Seimo rinkimuose triumfavo dešinioji Teisės ir teisingumo partija (TTP), kuri sutriuškino kiek liberalesnę Piliečių platformos partiją (PPP).
TTP į pergalę oficialiai vedė Beata Szydlo, kuri vėliau tapo ministrų kabineto vadove. Tačiau vieša paslaptis, kad partijai, o dabar ir visai Lenkijai, iš tikrųjų vadovauja Jaroslawas Kaczynskis.
Rinkimus TTP, kurios lyderiai garsėja autoritariškumu, laimėjo pakerėjusi lenkus populistiniais pažadais, o jau suformavusi vyriausybę ėmė teigti, kad pažadus įvykdyti galės tik tokiu atveju, jei pakeis visų valstybinių institucijų vadovus.
Permainų, tarp jų ir naktinių posėdžių keičiant Konstitucinio tribunolo, iki šiol atlikusio demokratijos saugiklio vaidmenį, darbo tvarką, ilgai laukti nereikėjo. O TTP veiksmai sulaukė didžiulių protestų – demonstrantai kalba apie „J.Kaczynskio diktatūrą“.
Naujosios valdžios veiksmai, regis, turi savo kainą – metų pabaigoje TTP populiarumas nusmuko. Daugiausia lenkų – 30,9 proc. – šiuo metu balsuotų už naują liberalią Šiuolaikinę partiją.
Pokyčių valdžioje buvo ir Latvijoje. Gruodį iš posto pasitraukė premjerė Laimduota Straujuma, o su ja atsistatydino ir visa vyriausybė. Partijos „Vienybė“, kuriai L.Straujuma atstovavo, nariai kaltino ministrų kabineto vadovę energijos stoka.
Kas pakeis L.Straujumą, dar neaišku. Favorite ilgai laikyta „Vienybės“ lyderė Solvita Abuoltinia, bet jos skyrimui kategoriškai prieštarauja į valdančiąją koaliciją įeinantis konservatyvus Nacionalinis aljansas.
Be šios partijos suformuoti naują vyriausybę būtų sunku. Kita koalicijos partnerė – Žaliųjų ir valstiečių sąjunga, kaip ir Nacionalinis aljansas, remia vidaus reikalų ministro Richardo Kozlovskio kandidatūrą.
Ukrainoje 2015-ieji prasidėjo audringai. Vasarį Baltarusijos sostinėje po 17 valandų derybų maratono buvo pasirašyti Minsko susitarimai dėl paliaubų Donbase, tačiau jau po kelių dienų prorusiški separatistai, spjovę į politikų pastangas, šturmavo ir užėmė strategiškai svarbų Debalcevės miestą – geležinkelio jungtį tarp Donecko ir Luhansko.
Abu šiuos miestus separatistai valdo iki šiol. Ir nors paliaubos formaliai veikia, jos labai trapios – iš abiejų pusių dažnai pasigirsta apšaudymų. Aišku, Rusijai dabar svarbesnė intervencija Sirijoje, todėl separatistus už virvučių tampanti Maskva jiems prisakiusi laikytis ramiai.
Bet jei Rusijai svarbiausia, kad Ukraina būtų nestabili politine prasme, toks tikslas jau pasiektas. Koalicinė Arsenijaus Jaceniuko vyriausybė laikosi ant kabliuko, o prezidentas P.Porošenka gegužę sudrebino šalį Odesos srities gubernatoriumi paskirdamas buvusį Gruzijos lyderį Michailą Saakašvilį.
O ir ekonominė padėtis Ukrainoje arti tragiškos. Net 65 proc. šalies ekonomikos įžūliai burzgia šešėlyje, bendrasis vidaus produktas šiemet susitrauks 12 proc., o infliacija, kaip manoma, pasieks 50,8 proc.
