Tačiau, kaip teigia analitikas Michaelis Kofmanas, Rusiją nagrinėjantys politologai dažnai daro tam tikras klaidas ir vadovaujasi abejotinomis prielaidomis. Savo straipsnyje autorius ragina mąstyti kritiškiau ir pergalvoti, kaip mes žvelgiame į Rusiją.
M.Kofmanas pateikia sąrašą „septynių analitinių nuodėmių“, susijusių su Rusijos vertinimais.
1. Rusijos vyriausybė yra nestabili. Ar tikrai?
Prezidento Vladimiro Putino režimo vadinimas nestabiliu dažnai pasitelkiamas siekiant parodyti, kad jis yra pavojingas trumpuoju laikotarpiu: dėl neramumų ir nestabilumo režimas netrukus gali žlugti.
Iš tiesų, Maskva turi tiek daug vidaus ir užsienio politikos problemų, kad toks vertinimas atrodo logiškas, tačiau dažnai tokie spėjimai nepasitvirtina. Ypač, kai kalbama apie režimo pasikeitimą.
Kaip teigia M.Kofmanas, mažai kas atspėjo staigų Sovietų Sąjungos žlugimą, Arabų pavasario pradžią ar Viktoro Janukovyčiaus nuvertimą.
Jei politologų prognozės apie režimo trapumą visuomet pasitvirtintų, dėl problemų jau seniai turėjo žlugti tokios valstybės kaip Pakistanas ar Šiaurės Korėja.
Kaip apie būsimų konfliktų nuspėjimą yra sakęs JAV gynybos sekretorius Robertas Gatesas, „mūsu rekordas tiesiog tobulas“ atsižvelgiant į tai, kad „nė karto nepataikėme“. Tą patį galima pasakyti apie prognozes dėl režimų.
M.Kofmanas teigia, kad tai nereiškia, jog Kremliaus režimo analizė yra laiko gaišimas, tačiau ji turėtų būti atliekama „su doze skeptiškumo“.
Neabejotina, kad tie, kurie spėja, kad V.Putinas pasitrauks, vieną dieną iš tiesų bus teisūs. Bet siekiant planuoti ir analizuoti politiką M.Kofmanas siūlo savo lūkesčius suvaldyti.
Kitas Rusijos politinio režimo trapumo testas bus 2018-aisiais, kai bus galima stebėti, ar žmonės pasiruošę automatiniam V.Putino perrinkimui. Niekas nežino, kokia tuo metu bus valstybės ekonomiką, rublio kursas, užsienio valiutos rezervai, naftos kainos ar tarptautinė pozicija.
2. JAV problemų kaltininkas V.Putinas, ne pati Rusija. Ar tikrai?
Svarstoma, kad kitas Rusijos lyderis galbūt nebūtų pasirinkęs aneksuoti Krymo ar pasiųsti savo karių į Ukrainos rytus. Todėl analitikai dažnai prabyla, kad problemų kaltininkas yra V.Putinas, tad verta nesileisti į derybas su Rusija ir laukti kito lyderio.
M.Kofmanas mano kitaip ir tvirtina, kad naujas Rusijos lyderis vis tiek eitų V.Putino pramintu taku.
Rusijos istorija, anot autoriaus, rodo, kad V.Putinas žaidžia tą patį nulinės sumos žaidimą – kur laimėtojas yra tik vienas – kaip tai darė ir jo pirmtakai. Rusijos saugumo užtikrinimas apribojant kaimyninių šalių suverenumą yra praktiškai konstanta Rusijos politikoje.
Dar 2014-aisiais buvęs JAV valstybės sekretorius Henry Kissingeris tvirtino, kad „Vakarams V.Putino demonizavimas nėra politika. Tai tik alibi politikos nebuvimui“.
V.Putino pasaulio vizija per jo valdymo metus kažkiek keitėsi, tačiau maža įrodymų, kad jo įpėdiniai galėtų pasukti kitokiu keliu. Tačiau kartu kyla ir kitas klausimas: ar JAV politika Rusijos atžvilgiu iš tiesų drastiškai pasikeistų, jei problemų keliantis lyderis pasitrauktų?
3. Maskva nebegali toliau taip tęsti. Ar tikrai?
Dabartinė Maskvos ekonominė situacija verčia pasvarstyti, ar ilgai Maskva gali išlaikyti tokią konfliktišką savo poziciją. Vakaruose kalbama, kad Rusijai pritrūks pinigų, nors ir šalies užsienio valiutos rezervai paskutiniais mėnesiais rodo atsigavimą.
Pagrindinis klausimas, anot M.Kofmano yra toks: kodėl mes kalbame apie Rusiją, lyg ji būtų bankas ar kompanija?
V.Putinas pradėjo ambicingas karines reformas 2009-aisiais, kai naftos kaina buvo kritusi iki 35 dolerių (32 eurai) už barelį. Rusija aneksavo Krymą, nors šalies ekonomika žengė į recesiją. Panašių planų esant nepalankioms ekonominėms sąlygoms imdavosi ir kiti Rusijos vadovai.
Todėl M.Kofmanas siūlo pasvarstyti, ar tikrai ekonomika buvo Rusijos galios tarptautinėje sistemoje pagrindas. Analitikas teigia, kad Rusija buvo dažnai laikyta Europos ligoniu, technologiškai atsilikusia, su blankia ekonomika ir politine sistema, kuri nepatenkina piliečių poreikių.
Tačiau tuo pat metu Rusija buvo laikoma Vakarų varžove, nors ji buvo akivaizdžiai ekonomiškai silpnesnė. Tarkime dabar JAV Maskvą laiko strategine grėsme ir oponente NATO, tačiau Rusijos BVP sudaro tik 57 proc. Jungtinių Valstijų BVP.
Tad, anot M.Kofmano, jei JAV laiko Rusiją grėsme nepaisant jos ekonominio silpnumo, tuomet kyla klausimas, ar visuomet egzistuoja stiprus ryšys tarp ekonomikos rodiklių ir pozicijos tarptautinėje sistemoje.
4. Rusija negali išlaikyti karinių operacijų. Ar tikrai?
Kalbos apie ekonominį Rusijos silpnumą neapsieinama be Maskvos karinės kampanijos vertinimo. Po to, kai Rusija pradėjo kampaniją Sirijoje, jau nebekalbama, kad šalies kariai „įstrigo Ukrainoje“.
Nutilo ir analitikai, teigę, kad logistiniai ir finansiniai suvaržymai apribos Maskvos galimybes Sirijoje. Rusija parodė, kad jokie ekonominiai apribojimai nesuvaržė jos karinių galimybių. Rusijos karinis biudžetas šiuo metu didžiausias nuo Sovietų Sąjungos laikų.
„Pernelyg dažnai mes iškeičiame savo analitines žinias į buhalterio akinius, tartum iš tiesų galėtume suskaičiuoti Rusijos Krašto apsaugos ministerijos turimus pinigus ar karius geriau, nei jie patys. Vertinant karinių operacijų išlaikymą mums reikia dozės analitinio kuklumo“, – teigė M.Kofmanas.
5. Rusija vis dar yra silpstanti galia. Ar tikrai?
„Aš manau, kad Rusija yra galia, kuri struktūriškai menksta. Bet vis dažniau galvoju apie tokio vertinimo reikšmingumą“, – rašė M.Kofmanas.
Apie Rusijos galios silpnėjimą rašoma jau gerą dešimtmetį, tačiau šalis vis dar laikoma viena svarbiausių pasaulio arenoje. Šiandien matomos tos pačios silpnybės, kaip prieš dešimtmetį, tačiau jei Rusija vis dar silpsta, ji tai daro labai iš lėto.
„Kad ir kaip neįtikėtina tai būtų, jei Rusija staigiai nežlugs, kažkuriuo metu gali tekti pripažinti, kad Rusija menksta taip lėtai, kad galbūt ji iš tiesų su viskuo susitvarko“, – rašė analitikas M.Kofmanas.
6. Demografija nulems Rusijos likimą. Ar tikrai?
Dažnai kalbama, kad Rusija itin prislėgta demografinių problemų – gimstamumo mažėjimo. Analitikai arba mano, kad demografija lems Rusijos pasitraukimą iš Vakarų problemų sąrašo, arba šalis taps dar nestabilesnė.
Tačiau ką iš tiesų gali lemti Rusijos demografija? Anot M.Kofmano, gan akivaizdu, kad Rusija turi pakankamai žmonių, kad išlaikytų 1,5 tūkst, strateginių branduolinių ginklų taip pat augantį skaičių karinių pajėgų narių.
Kalbant apie šalies ekonomiką ir biudžetą verta pabrėžti, kad valstybė yra priklausoma nuo energetikos ir neatsinaujinančių išteklių gavybos. Šios industrijos nėra imlios darbo jėgai.
Taip pat Rusija sulaukia darbo jėgos iš buvusių Sovietų Sąjungos šalių, iš kurių čia atvyksta dirbti migrantai.
Todėl M.Kofmanas teigia, kad gyventojų mažėjimas yra daugiau „atviras klausimas, o ne aiškus teiginys dėl šalies ateities“.
7. V.Putinui svarbiausia išlaikyti savo režimą. Ar tikrai?
Maskvos įvykdyta Krymo aneksija, karinė invazija į Ukrainą ir kampanija Sirijoje kartais aiškinama, kaip žlungančios politinės sistemos spazmai. Tačiau, anot M.Kofmano, režimo išlikimas tuo pačiu metu paaiškina ir viską, ir visiškai nieko.
Nėra jokio politinio režimo, kuris neturėtų siekio išlikti – išlikimas yra daugelio motyvacinis variklis.
Šis aiškinimas toks patogus, kad per jį dažnai žiūrima į bet kokį V.Putino veiksmą. Analitikai aukštus prezidento populiarumo rodiklius ir auganti nacionalizmą Rusijoje vertina, kaip pirminius V.Putino užsienio politikos tikslus.
Tai gali būti tiesa, tačiau įrodyti ar paneigti tokį ryšį sunku. Režimo išlikimas gali būti tinkamas paaiškinimas Maskvos motyvams, tačiau tikrai nėra pakankamas.
M.Kofmanas teigia, kad bet kokius Rusijos vertinimus reikėtų pradėti nuo Otto von Bismarcko įžvalgos: „Rusija niekada nėra tokia stipri, kaip atrodo, ir niekada nėra tokia silpna, kaip atrodo.“
Vakarai dažnai apibūdina V.Putiną per kraštutinumus: arba kaip apsukrų strategą, arba kaip visiškai nekompetetingą lyderį, nežinantį, ko imtis toliau.
M.Kofmano teigimu, svarbiausia įvertinti, kaip atbaidyti Rusiją. Taip pat klausti, kaip JAV turėtų sustabdyti krizės virtimą karu.
