Visais detaliai suplanuotų žmogžudysčių atvejais yra daromos prielaidos apie neretai užkulisiuose liekančius užsakovus, kartas nuo karto pasiklystant tarp skirtingų versijų, ypač kai operuojama ne tiek faktine medžiaga, kiek loginėmis sąsajomis, tarkime, keliant klausimą – kam visų pirma tai yra naudinga?
Tačiau A.Litvinenkos nunuodijimo radioaktyviu poloniu žiauriame spektaklyje nepaliekama vietos tokiai nuomonių įvairovei, visiems žinant tą paprasčiausią faktą, kad nunuodijimui panaudotos pavojingos medžiagos sankaupos yra kontroliuojamos išimtinai valstybės, taigi nėra jokios galimybės nė iš tolo polonio įsigyti privatiems asmenims ar, jeigu norite, visuomeninėms organizacijos, kurios iš neturėjimo ką veikti užsiiminėtų žudynių verslu. Polonio panaudojimas čia yra aiškus Rusijos valstybės ir jos idėją reprezentuojančių žmonių arba, dar tiksliau tariant, V.Putino emisarų veiklos pėdsakas. To niekas pernelyg ir nebando nuslėpti, nepersistengia net rusų propagandistai, apsiribodami visiškai deklaratyviais pareiškimais. Taigi iškart susitarkime, kad visi supratome, jog polonio panaudojimas tokiam nešvariam reikalui kaip žmogaus žmogžudystė aptariamu atveju nėra koks nors neapsižiūrėjimas, planavimo ar vykdymo klaida, Rusijos specialių tarnybų veiklos neprofesionalumo liudijimas. Iš tiesų, nesunku įsivaizduoti, kad Rusijos specialiosios tarnybos turi pakankamai sugebėjimų nepageidaujamą asmenį pašalinti „ švariai ir greitai“, tačiau V.Putinui, regis, reikėjo dar ir pademonstruoti savo keršto nuožmumą tokiu prikišamu pavidalu, kad nesant tikrų įrodymų drauge niekam nekiltų iliuzijų, kas iš tiesų yra tikrasis užsakovas.
Žinoma, pasirenkant tokias neadekvačias perteklines priemones, kai vieno žmogaus nužudymui yra panaudojama radioaktyvi bomba, be visa ko kito, prasikiša visai ne paslaptingų užsakovų isteriška prigimtis, tačiau toliau nenorėčiau tęsti dviprasmiškos diskusijos dėl to, ar priemonės gali būti vertinamos adekvatumo ir neadekvatumo požiūriu, tarkime, pagal racionalumo ir iracionalumo laipsnį apskritai tokio tikslo kaip žmogžudystė įgyvendinime.
Su tokiu specifiniu fenomenu, kai siekiama, kad žmonės vis dėlto patikėtų tuo, kas čia pat yra triukšmingai neigiama, susiduriame taip pat ir J. Furmanavičiaus nužudymo atveju. Kaip jau akivaizdžiai matosi iš prabėgusio laiko distancijos, bandymas susieti J.Furmanavičių su išgalvotos pedofilijos istorija vis dėlto buvo motyvuotas ne tiek noru nuslėpti žmogžudystės užsakovus, kiek vairuojamas patologinės valios užmojų dar ir pažeminti auką pačiu nežmogiškiausiu pavidalu.
Tačiau kai sukvailinta minia persiėmė mielu Klonio gatvės bendraminčiams pedofilijos mitu be išlygų, iškilo, jeigu galima būtų taip pasakyti, kitas pavojus, kad tikrojo žudynių užsakovo portreto eskizas praras net savo nutuokiamą pobūdį, o nusikaltėlių klano nesveiko keršto teisėjui idėja nuskęs svetimos istorijos verpetuose, pradings vienos nesėkmingos šeimos skandalo užkulisiuose. Tokiu atveju kerštas praranda saldumą, bandymas įbauginti savo tikruoju vardu – bet kokią prasmę. Tada Garliavos scenoje, puolę glėbesčiuotis ir fotografuotis su V.Venckiene, pasirodė artimiausieji H.Daktaro giminaičiai, primindami mums apie tikruosius prabėgusio laiko herojus.
Londono teismas pateikė A.Litvinenkos nužudymo aplinkybių vertinimą, metant kaltinimus ir pačiam V.Putinui. Tiesą sakant, dabar neįsivaizduoju to, kaip Vakarų šalies atsakingi asmenys kokiame nors forume ryžtųsi paduoti ranką žmogui, kuris ne tik neslepia polinkio žudyti ir nuodyti žmones iš pasalų, bet ir įgyvendina savo ligotos vaizduotės pažadintus keršto pažadus. Dar daugiau, – pastarųjų dienų įvykiai rodo, kad nusiteikimas žudyti dabartinės Rusijos rėžimo priešininkus, ten vadinamus nesistemine opoziciją, V.Putino Rusijoje įgauna naują pagreitį, ogi Grozne neseniai įvykusiame R.Kadyravo šutvės organizuotame milijoniniame mitinge iš tribūnų liejosi kalbos, jog neva V.Putino ir R.Kadyrovo kritikai bus naikinami kaip liaudies priešai ne tik šalies viduje, bet ir už Rusijos ribų visomis teisėtomis (?) ir neteisėtomis priemonėmis. Leiskite tokį, dabar užgniaužus kvapą ir pritrūkus žodžių, politinės nešvankybės pavyzdį pavadinti kiauliasnukystės fenomenu.
Tačiau drauge prasitarsiu, kad gretinau šiuos du nužudymo atvejus dar iš todėl, kad turėtumėte gerą progą įsižiūrėti, jog J.Furmanavičiaus nužudymo ir šmeižto aplinkybių tyrimo blokavimas, siekiant išsaugoti kelių aukščiausių valdžios asmenų reputaciją, yra to paties kiaulesnukystės užkrato duotybės pasireiškimas kitame įpakavime.
Palikus šią istoriją kaboti tarp žemės ir dangaus dėl, kaip atrodo, kelių, įmerkusių uodegas į Garliavos istoriją, įtakingų žmonių dvasios ramybės, viskas pradeda panašėti į siurrealistinę praktiką, kai miręs žmogus kiekvieną dieną, tiesiog kiekvieną minutę yra iš naujo žudomas, dergiamas ir niekinamas.
Kiauliena drebučiuose čia lipa per kraštus, ne kitaip.
